Čia galima rasti naujas "Homo sapiens" knygyno siūlomas fantastines knygas:
http://www.stalkeris.lt/index.php?text=24
http://www.stalkeris.lt/index.php?text=25

Arthuras C. Clarke'as nėra didis literatas. Bet jis iš tų laikų, kai mokslinė fantastika mirgėte mirgėjo originaliomis idėjomis, kai mokslinė fantastika narsiai prognozavo ateitį, kuri, rodės, ranka pasiekiama. O ateitis buvo aiški - kosmosas. Mėnulis, Marsas, Saulės sistema, o tada - toliau, į žvaigždes. Ką ten sutiksime? Kur tie proto broliai?

Reikia būti labai drąsiam ir labai pasitikėti savimi, kad ryžtumeisi rašyti pirmąją knygą apie Vytautą Kernagį, turbūt pirmąją ir vienintelę Lietuvos populiariojo elito žvaigždę, kai rašydamas žodį „žvaigždė“ galiu nedėti kabučių. Tautos numylėtinį. Legendą, žavėjusią ir paauglį, ir močiutę. Tuoj bus dveji metai, kai fantastiškasis Maestro liko tik kūrybiniam palikime ir prisiminimuose. Ar jau laikas? Taip, nes, neduok Dieve, sugalvos kokia nors bjaurastis papjauti kokį nors jo amžininką ar draugą.

Daug nesiplėsiu. Knyga tikrai įspūdingos apimties, gundanti milžinišku žinių kiekiu ir nuoseklia kelione per Vytauto Kernagio gyvenimą. Daugiausia šneka jo pažįstami, draugai, bendraminčiai, dirbę kartu, pačio Kernagio prisiminimai, o visa tai jungia į vieną audinį Rūtos Oginskaitės plunksna. Vaikystė ir jaunystė 23-ioje vidurinėje (kas galėtų patikėti, kad Kernagis ir dabar respektabilus psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis buvo du didžiausi klasės siaubai...), pirmoji šlovė, studijos konservatorijoje, „dainuojamosios poezijos“ atrakinimas, „Kabaretas“, „Dainos teatras“. Taip pat – šeima (man buvo įdomi naujiena, kad Zenonas Blynas, Lietuvos nacionalistų partijos kūrėjas vokiečių okupacijos metais – Kernagio giminė iš motinos pusės), truputis meilės. Asmenybė atsiskleidžia: plačiai, detaliai.

Karoliukų vėrimo enciklopedija yra viena pirmųjų knygų apie karoliukų vėrimo techniką, išverstų į lietuvių kalbą. Tai yra pradžiamokslis norintiems išmokti verti papuošalus iš karoliukų ir dekoruoti audinius.

Enciklopedija prasideda supažindinimu su priemonėmis, kurios būtinos darant įvairaus sudėtingumo papuošalus.

Apie blogas knygas rašyti nesunku – paėmei kokį epizodą, neįtikinamą veikėją ir taršai. Apie geras – nelengva. Nes, viena vertus, kartais tiesiog trūksta žodžių kaip tame itin necenzūriniame anekdote apie Pet’ką ir Čiapajevą, kita vertus – kaip sugebėti pagirti nuoširdžiai, nebanaliai ir dar sudominti kitus? Juolab – kai su Andriumi siejanti virtuali bičiulystė prasidėjo nuo abipusių pasikandžiojimų. Ir netgi dabar norėčiau pradėti nuo pasikandžiojimų, bet kažkaip atšipę dantys. Ne, ne mano – paties autoriaus. Dėl ko daug kas (ne)mėgsta Andriaus Užkalnio tekstų? Ogi dėl jų vienpusiškumo, narsios „vienas lauke karys“ pozicijos, pataikūniškai nenugludintų teiginių – nesvarbu, ar būtų rašoma apie keliones, ar apie žmogaus sukeltą (Andrius rašytų „žmogaus sukeltą“) pasaulinio klimato atšilimą. Seniau jo stilių dėl subjektyvių disonansų buvau pakrikštijęs „pažiūrinėmis nuošnekomis“.

Tai štai – iš šios knygos puslapių atsiveria visai kitoks Andrius Užkalnis nei lrytas.lt, amžinatilsį „Istorijose“ ar kur kitur. Pasirodo, sugeba jis rašyti ir santūriai, ir neskubėti berti kritiškų vertinimų, ir primažinti asmeniškumo. Gal siekia įtikti kuo didesniam skaitytojų būriui (tarkim, nori, kad jo knygą nupirktų ir Paleckių Algirdo ar Pocių Kasparo pasekėjai)? Ar – nuosekliai laikosi recepto, kurį pats taip gražiai gina knygos pradžioje: ne tik pamatyti ir aploti, bet, svarbiausia, suprasti. Ir padėti suprasti kitiems. Socialinis kritikas tampa enciklopedistu ar bent jau kelionės gidu. Tik štai sunku pasakyti – ar taip tekstas neprarado dalies šarmo? Ar tai – tas pats Andrius Užkalnis, aistringai šlovinamas ar dar aistringiau murkdomas srutose interneto komentatorių? Paimdamas skaityti šios knygos juodraštį aš tikrai galvojau – na, dabar galima pasiruošti žymeklį ir... Bet žymeklis liko be darbo.

Skaityta ir vėl keičiasi. Prie to buvo einama po truputi, o galiausiai viską paspartino dar ir susidariusios aplinkybės (kad ir ta pati krizė - tik pozityviai). Šiuo metu čia dar daug ko trūksta, bet su laiku tai bus sutvarkyta, nes turiu laiko, kurį galiu skirti Skaitytos tobulinimui.

Visų pirma, ką turėtumėte pastebėti tai, kad neliko trijų atskirų laukų apžvalgoms, apžvalgoms tinkle ir naujienoms. Dabar viskas bus viename sraute (manau, taip bus tikrai patogiau). Taip pat kol kas bus galima prisijungti tik naudojant Google paskyrą (berods taip lietuviškai). Manau, daugeliui tai nesukels problemų. Tiems, kurie pripratę prie OpenID, teks šiek tiek palaukti, bet sugrąžinti OpenID taip pat yra planuose. Taip pat skaitytoje numatyta naujų funkcijų (dalis vartotojų prašė galimybės patogiau pasižymėti perskaitytas knygas, kiti gi nori patogiai pasidalinti turimomis knygomis). Tačiau yra funkcijų dėl kurių reikalingumo aš šiek tiek abejoju, t.y. reitingavimas ir rekomenduojamos knygos. Būtų įdomu sužinoti ar kas nors tomis funkcijomis naudojosi ir matė jose naudos? Pripažinsiu, kad pats itin nesinaudojau.

Taigi tuo pačiu mielieji skaitytojai galite siūlyti savo idėjas. Pasidalinkite, ko jums labai trūksta, kas jums kliūna ir apskritai kaip vertinate Skaitytą.

Kelias savaites dariau eksperimentą. Sutinku ką nors iš draugų/pažįstamų, klausia: „Ką veiki?“ „Šliogerį skaitau“, – atsakau. „Egzaminą laikysi?“ – „Jau išlaikiau...“ Kurį laiką įsivyrauja tyla. Kol kas – ne Transcendencijos. Nes esame įstrigę tikslų pasaulyje: ką nors pasiekti, išlaikyti egzaminą, ar – parašyti apžvalgą. Čia jau geriau. Skaitau todėl, kad parašyčiau. Kad perleidusi per savo mintis šitą tekstą, pagaminčiau kitą. Akivaizdžiai blogesnį, nes sėdusi į Kalbos mašiną, nemoku jos suvaldyti. Ypač filosofinės kalbos.

„Filosofija, kaip melancholiškos „išminties“ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba...“, – cituoju iš „Melancholijos archipelagų“, p. 74. Tačiau abstrakčios sąvokos, tokios kaip Niekis ir Esmas, dar ir didžiosiomis raidėmis, man lyg raudonas šviesoforo signalas. Reikėtų sustoti, bet sustoti negaliu – ir įvažiuoju į peizažus...

Iliustruotas S. Lukjanenkos romanas ir kitos įdomybės čia:

http://www.stalkeris.lt/index.php?text=21 

Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.

Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas.

Seniai seniai, karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, gyveno rašytojas, vardu Edvardas Bulwer-Lyttonas. Kažkada buvęs populiarus dėl savo knygų, šiuo metu jis labiausiai yra žinomas kaip frazės “It was a dark and stormy night” (liet. – “buvo tamsi, audringa naktis”) autorius ir “Bulwer-Lyttono literatūrinio konkurso” įkvėpėjas. Konkurse varžosi išgalvotų romanų įžanginiai sakiniai, o nugali pats grafomaniškiausias, labiausiai bereikalingomis detalėmis perkrautas. Ne be šio konkurso pagalbos nelaimingasis “It was a dark and stormy night” yra tapęs nuolatinių pašaipų ir parodijų taikiniu.