Vis dėlto nenorėčiau gąsdinti būsimųjų skaitytojų: nors knygelėje kalbama apie svarbiausius žmogaus būties klausimus, į kuriuos atsakymo dažnas ieškos dar ilgai, gal net iki gyvenimo galo, knygelė yra labai žaisminga, vaikiška, kupina neužgaulaus humoro, šmaikščių posakių, paaiškinimų, komiškų asociacijų (vien ko verti veikėjų vardai: karosas vardu Justinas, genys Geniušas, visažinė gervė Bernadeta...). O pati pelytė Zitutė man asocijavosi su mūsų šauniąja Zita Kelmickaite, kurios pilna visur ir kuri, neabejoju, jei reiktų, eitų gelbėti pasaulio... Bet tai jau humoras, nedrįsčiau teigti, jog toks buvo autoriaus sumanymas. Tiesiog perskaičius šį talentingai parašytą, skaidrų, gėriu alsuojantį, Vaidoto Žvirblio žaviai iliustruotą kūrinėlį, apima džiugesys ir kyla noras pokštauti.

Džiugu pranešti, kad be kitų liepos mėnesį knygyne „HOMO SAPIENS“ pasirodžiusių fantastikos naujienų, ten pat galima įsigyti (ar užsisakyti) ir knygą, daugelio jau vadinamą rneabejotinu pastarųjų poros metų mokslinės fantastikos šedevru  - Piterio Uotso (Peter Watts) "Melagingą aklumą" (Blindsight).

"Ši knyga nuneša stogą. Į orbitą. Geraja šio žodžio prasme.

...

Reikia iš karto perspėti: ši knygelė ne atsipalaidavimui. Ji tiems, kas iš karto supras apie prioninę baltymų sintezę. Tvirtoji SF su biologiniu porūšiu.“ – pasakoja savo tinklaraštyje rusų kritikas ir žurnalistas Sergejus Sobolevas

Susitikimas su ateivių erdvėlaiviu – ne visai susitikimas (o ir erdvėlaivis ne visai erdvėlaivis). Derybos su ateiviais irgi, pasirodo, ne visai derybos. Įsiskverbimas į ateivių kosminį laivą, pirmas fizinis kontaktas – ir vėl, viskas kitaip, neįprastai. Piteris Uotsas visiškai perrašo nusistovėjusį požiūrį į Kontaktą, pasinaudodamas naujausiomis žiniomis apie protą ir sąmonę, apie antropologiją ir kultūrą, karybą.

Apie šią knygą ir kitas naujienas skaitykite tinklapio stalkeris.lt liepos pradžios ir vidurio fantastinių knygų naujienų apžvalgose.

Tikimės, kad artimiausiu metu skaitytoje.lt galėsime pamatyti ir lietuvišką "Melagingo aklumo" apžvalgą.

Apie vandenius:

-         Tu čia nusišneki, žmogau, o man žiaunos džiūsta, - sudžeržgė būtybė, - Aš dūstu... Mirštu...

-         Nebandyk manęs kvailinti. Tu gali kvėpuoti atmosferiniu oru lyg vėžys, nieko tau neatsitiks. Bet štai kai pakils saulė ir papūs vėjas... Kaip tau pradės sproginėti oda...

-         Jadzka! – aiktelėjo vandenis, - temk čion hevai. Žinai, kurią!

-         A, tai tu ir lenkiškai kalbi.

Vandenis užsikosėjo, švirkštelėjo vandeniu iš nosies.

-         Žmona mano lenkė, - nenoriai atsakė, - iš Goplos. Mes galime rimtai pasikalbėti?

Ši plona, vos 36-ių puslapių knygelė, na, veikiau jau brošiūrėlė, išleista Amerikos lietuvių, žilais sovietmečio laikais.

Tai eiliuotas viduramžių pasakojimas apie vieną kryžiuočių žygių į Lietuvą, 1377 m. organizuotą Austrijos kunigaikščio Albrechto III-iojo (su Kasa). Pastarasis buvo nemažas nemažas plevėsa ir didelis riteriškų nuotykių mėgėjas. Kaip jiems sekėsi?

Magų, arba kitaip – iliuzionistų, darbo užkulisiai paprastiems mirtingiesiems mažai pažįstami. Tiesa, paskutiniu metu iliuzijų „tikrumas“ ir žiūrovų nuostabos šūkiai retėja, magiški numeriai greit išaiškinami ir stebukladariu Koperfildu betiki tik mažvaikiai. Internetas kupinas vaizdžios informacijos apie triukų atlikimo technikas: „triukų griovėjai“ nuplėšė nuo magijos pasaulio didžiąją mistikos skraistę, tačiau tai nereiškia, kad vieno žymiausio ir talentingiausio mago, Hario Hudinio, gyvenimo istorija šiandien nekelia klausimų ir nežavi.

Haris Hudinis (Harry Houdini) šiandien labiausiai žinomas savo gebėjimu išsivaduoti iš bet kokių pančių, antrankių, tramdomųjų marškinių ir pabėgimų iš kalėjimų kamerų - Hudinio pavardė jau tapusi pabėgimo sinonimu.

Hudinis buvo atsidavęs darboholikas ir savo amato meistras,  garsiausias vodevilių artistas Europoje ir Amerijoje, ne tik atlikinėjo triukus ir pats juos kūrė, bet ir buvo puikus viešųjų ryšių, savęs pardavimo specialistas, išmanantis žmogaus psichologiją ir gebantis tuo pasinaudoti. Gerai tik, kad tie gebėjimai nebuvo naudojami piktiems kėslams, ką ne kartą akcentavo pats magas, nors, skaitant apie Hudinio pagalbą Amerikos armijai, kilo dvejopų minčių.

Kas dar buvo Hudinis? Jis buvo ir kino žmogus: vaidino, režisavo, prodiusavo, rašė scenarijus. Gaila, kad iki šių dienų neišliko visos juostos, kuriose jis vaidino, nors kai ką įmanoma rasti Youtube. (Fragmentą iš „The Grim Game“ (1919) ar kelias dalis iš serijalo “The Master Mystery” (1920).

Hudinis buvo rašytojas ir bibliofilas: šalia savų kriminalistikos ir magijos tyrinėjimo veikalų, periodinių leidinių, skirtų magijai, bibliotekoje kaupė įspūdinga dramos kūrinių kolekciją.

Mistifikacijų meistras labai labai mylėjo savo motiną, bet nekentė apsišaukėlių spiritistų (tarp kurių pateko ir garsusis mediumų šalininkas, Šerloko Holmso autorius, Arthur Conan Doyle).

Hudinis buvo lakūnas bandytojas, išradėjas, policijos draugas ir siaubas, nenuilstantis kovotojas ir tiesos ieškotojas, apsišaukėlių bandančių naudotis jo, Antrankių Karaliaus, pasiekimais demaskuotojas. Hudinio veiklos užmojai stebina ir šiandien, atrodo, kad tai ne vieno, o mažiausiai kelių triūsiančių žmonių gyvenimas. Neįmanoma trumpai atpasakoti tai, kas vos tilpo į 700 puslapių biografiją, galėčiau dar daug postringauti apie patį Hudinį, bet reikia grįžti prie lietuviškai pasirodžiusios biografijos - William Kalush ir Larry Sloman „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“.

Larry Sloman – proziškų biografijų autorius, mums jau pažįstamas iš knygos „Randai“, kurią parašė kartu su Red Hot Chilly Peppers lyderiu Anthony Kiedis. William Kalush – magijos ekspertas. Šis tandemas nusipelno pagyrų. Jie sugromuliavo milžinišką kiekį informacijos ir iliustratyviai pateikė daug netikėtų, negirdėtų Hudinio gyvenimo puslapių. Tekstas neapsiėjo be tam tikrų spekuliacijų galimomis sąmokslo teorijomis. Kad ir dėl to, jog dirbo šnipu likau neįtikintas, bet autorių spėjimas įdomus ir visai įmanomas. Biografija galėjo būti ir labiau koncentruota, ne tokia detalizuota aprašant neesminius mago gyvenimo momentus. Žinoma, tikėjausi ir daugiau Hudinio triukų išaiškinimų, bet, matyt, knyga orientuota į asmenybę, o ne į technines detales, o galbūt ir magų etikos kodeksas neleido Kalush‘ui išsiplėsti viešinant magijos paslaptis. Tekstas pateiktas tinkamai kaitaliojant prozišką stilių su statistiniu žurnalistiniu, gausiai papildytas nuotraukomis ir džiugu, kad buvo įmanoma atskirti, kur pateikiami faktai su įrodymais, kur – tik autorių spėjimas.

Kalbant apie lietuviškąjį leidimą, tai visų pirma pikta, kad eilinį kartą rinkodaros tikslais sudirbtas kūrinio pavadinimas: iš „The Secret Life of Houdini: The Making of America‘s First Superhero“ kas verstųsi „Paslaptingas Hudinio gyvenimas: Pirmojo Amerikos didvyrio sukūrimas“ patapo „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“. Teksto vertimo, neturint originalo, vertinti nesiimu, korektūros klaidos pastebimos, bet su „Hudiniu“ vertėja Jurgita Jėrinaitė susitvarkė sėkmingiau nei su anksčiau verstosios („Randai“) melomaniškąja terminija.

Kitas dalykas - būtų smagu, kad tokios biografinės knygos, turinčios išliekamąją vertę, būtų leidžiamos kietais viršeliais ir kokybiškesniu - nedingstančiu spausdinimo būdu: po pirmojo skaitymo veik trečdalis knygos nugarėlės su blizgiu pavadinimu  "Hudinis" liko nutrinta.

p.s. Knygoje yra ir tokia, kai kam aktuali, Slomano pikantiška padėka: „Leonardui Cohenui, kad padrąsino imtis šio projekto, o paskui įspėjo: „Prašau, nekalbėk blogai apie Hudinį – jis mylėjo savo motiną“.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt

Gal ir galima pritarti Artūrui Račui, kad Andrius Užkalnis neturi teisinio pagrindo vadintis žurnalistu, bet visgi bent jau talentingo apgailėtino komercinio rašytojo titulo jis neabejotinai nusipelno.

Plonytė knygutė mena senus laikus ir tolimus kraštus - septynioliktasis amžius Japonijoje. Ten ir tada gyveno toks Hirayama Togo (1642 - 1693), turtingo pirklio vaikas, paauglystėje pradėjęs rašinėti ir dvidešimties metų jau išgarsėjęs tuometiniu poezijos žanru haikai. Vėliau Togo pasivadina Ihara Saikaku, kas reiškia išradingasis. Po žmonos mirties 1675 m. Saikaku meta verslą, keliauja po šalį ir atsiduoda vien rašymui. Haikai pakeičia proza, kiek keistoka, neįprasta, amoralia, apie Edo laikotarpio (1600-1867) Japoniją, apie žmones ir jų silpnybes – taip Saikaku tampa Plaukiojančio pasaulio žanro (ukiyo-zōshi) pradininku. 

Fantastikos skaitytojai kviečiami dalyvauti tradiciniame, jau jau dvidešimtpirmajame Lietuvos fantastų sąskrydyje. Šiemet jis vyks Kaune. Tema - "Nuo Trojos iki Žvaigždžių karų" (karai nuo senų senovės iki nenumanomos ateities, tikri ir išgalvoti). Programa.

Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie Fenlandą, tokį pelkyną rytų Anglijoje, apie tikrą gyvenimą tame krašte.

Olivier Bleys romane „Semper Augustus” aprašo vienos pirklio šeimos gyvenimą 1635 metais Harleme Olandijoje, kai tulpių karštligė buvo apsukusi galvą ir sužlugdžiusi gyvenimą ne vienam olandui. Todėl ir knygos siužetas aiškus ir nuspėjamas nuo pat pirmųjų puslapių – motina mirusi, verslas sekasi sunkiai, tad tėvas išvyksta į olandų kolonijas Naujajame Pasaulyje ieškoti geresnio uždarbio, namie lieka keturi savo ambicijų pilni jaunuoliai, atsiranda piktasis gudrusis globėjas, siekiantis naudos sau, visus apgauna, bet galų gale meilė ir teisingumas savaip, bet nugali.

Knyga man pasirodė neįtraukianti, nepaveiki...