Apie knygą: Astrid Lindgren – Mes Varnų saloje
Leidykla: Vyturys (1987)
Puslapių skaičius: 207

Turbūt dauguma jau girdėjo, kad praėjusį pirmadienį mirė garsioji švedų rašytoja Astrida Lindgren. Jos plunksnai priklauso apie 80 knygų, ir išrinkti kurią nors iš jų - labai sunku: juk vis tiek atsiras tokių, kuriems atrodys, kad pati pati yra "Pepė Ilgakojinė", "Broliai Liūtaširdžiai", "Kalio Bliumkvisto nuotykiai", "Mijo, mano Mijo", "Rasmusas Klajūnas", "Emilis iš Lionebergės", "Ronja plėšiko duktė", galų gale tas pats "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo" ir taip toliau, ir taip toliau… Man ir pačiai sunku išrinkti geriausiai A.Lindgren reprezentuojančią knygą, todėl ėmiau ją "akluoju metodu"; juk, tiesą sakant, jos visos puikios. Ir kalbėti, matyt, reiktų ne tiek apie vieną kurią knygą, bet apskritai apie rašytojos sukurtą fantazijos, humoro, išminties kupiną pasaulį.

Apysaka "Mes Varnų saloje" - iš realistinių knygų grupės. Tai yra, niekas čia stebuklų nekrečia ir burtais nesinaudoja. Nors… Jei pabučiuota varlė įšoka į jachtą, o iš jos išlipa vaikinas - nei pridėk, nei atimk - tikras princas - tai bene čia ne stebuklas vaiko akimis? Na ir kas, kad tasai neišsiduoda, o vėliau niekaip nenori vėl atgal į varlę atvirsti. Būna gi užsispyrusių varlėnų… Žodžiu, turint fantazijos, - o kam jos turėti, jei ne vaikams? - bet kuris dalykas gali stebuklingai atrodyti. O jei dar aplink tokia gamta: šcherai, fiordai ir amžinai besimainanti jūra.

Apie knygą: Įvairūs – GERIAUSIA LIETUVOS FANTASTIKA 2001
Leidykla: Eridanas (2002)

Vietoj įžangos :

Keturi - Lietuvos fantastikoje nelabai geras skaičius (pvz., 4 "Imperijos" numeriai"). O prieš jį einantis skaičius trys - dar blogesnis (3 "Kauko" numeriai, 3 "Kauko almanacho" numeriai). Na, bet vilties yra, kad bent jau maksi - literatūrinis projektas "Geriausia Lietuvos fantastika" perlips ir antrąjį lemtingąjį barjerą. Juk griebtasi net mistinių priemonių - pvz., įtarta, kad "Geriausia Lietuvos fantastika 2000" gali turėti savyje Y2K problemą, todėl iš karto peršokta prie "Geriausios Lietuvos fantastikos 2001". Vis dėlto, palyginus su ankstesniais metais, matomas aiškus svorio metimas: leidinukas šiek tiek plonesnis už 1999 ir gerokai - už 1998; autorių vardų irgi šiek tiek mažiau… Kai kas sako, kad užtat kyla kokybė - bet čia jau skaitytojams ir kritikams spręsti. O toliau - lai kalba apsakymų ir apysakų autoriai:

Apie knygą: Bronius Šablevičius – VARLIAGYVIAI IR ROPLIAI
Leidykla: Lututė (1999)

Prisimenu, kaip bobutė vaikystėje sakydavo man - šiukštu neimk rupūžės į rankas, ji nuodinga, gali net apakti. Deja, mano bobutė buvo teisi tik iš dalies. Rupūžių odos liaukos pavojaus akimirką išties išskiria nuodingas medžiagas, tačiau jos yra per silpnos, kad galėtų pakenkti žmogui. Ir vaikystėje, ir jau suaugęs ne kartą rankoje laikiau rupūžiokus, tačiau iki šiol dar neapakau ir net nesiruošiu. O dėdė kartą gyrėsi, kaip mėlyniaudamas ant kupsto aptiko gyvatę ir kaip mat pačiupęs perplėšė per pusę. Jis taip padarė, manydamas, kad prieš jį buvusi angis, kurios įkandimas nuodingas. Deja, angis reta Lietuvoje, o toji gyvatė, pasak jo aprašymo - paprastas žaltys, kurį senovės lietuviai laikė gerąją namų dvasia ir neretai net augindavo. O ir angis, vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje, nėra tokia jau baisi. Josios nuodai - vieni silpniausių tarp visų nuodingų gyvačių, ir įkastam žmogui laiku suteikus pagalbą, jis tikrai išgyvens. Daugelis įkastųjų dažniausiai atsiperka keliomis ligos dienomis, o mirtini atvejai, bent jau Lietuvoje, tikrai reti. O kad ir gluodenas - bekojis driežas, kurį nepažįstantys neretai apšaukia geležine gyvate yra dažnas mūsų krašto gyvūnėlis, nukenčiantis nuo žmonių turbūt stipriausiai. Ne vienas stengiasi aptikęs šį šliužą sunaikinti, daug gluodenų galima rasti pervažiuotus mašinų ant kelių.

Tačiau ne visur toks neigiamas požiūris į varliagyvius ir roplius. Šveicarijoje ir Prancūzijoje varlių patiekalai - įprastas dalykas. Indija iki 1980 metų kasmet eksportuodavo iki 60 mln. žaliųjų varlių, tačiau supratusi, kad žemės ūkis lieka be vabzdžių medžiotojų, eksportą nutraukė.

Apie knygą: Ursula K. Le Guin – ŽEMJŪRĖS BURTININKAS
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2002)
ISBN: 9955100176
Puslapių skaičius: 144

Hiolk han merth han!

Jis balsiai sušuko tą frazę, ir ožkos susibūrė aplink jį. Jos subėgo akimirksniu, visos dauge, be garso. Spoksojo į jį tamsiais geltonų akių vyzdžiais.

Apie knygą: Fiodor Dostoevskij – Nusikaltimas ir bausmė
Leidykla: Margi raštai (2000)
ISBN: 9986092140
Puslapių skaičius: 576

Klausimas kelia šypseną ir ne tik todėl, kad kritikai kaip vienu balsu sako, jog F. Dostojevskis - vienas genialiausių XIX a. rašytojų. Visų pirma, jis žavi savo jėga. Jo sukurti charakteriai, kokie jie bebūtų - teigiami ar neigiami - išsiskiria savo individualumu ir pasaulėžiūros savitumu. Taip pat negalima nesistebėti ir tuo, kaip gerai F. Dostojevskis išmano žmogaus psichologiją. Ko gero, ir Z. Freudas jį skaitydamas šį tą išmoko…

Būtent tai būdingai ir vienam geriausių F. Dostojevskio kūrinių - "Nusikaltimas ir bausmė". Pavadinimas išduoda, kokia pagrindinė kūrinio tematika. Šioje knygoje rašytojas gilinasi į žmogžudžio psichologiją: kas priveda prie žmogžudystės? Kaip jaučiasi žmogus nusikaltimo vietoje? Kokie jausmai apima nusikaltėlį po žmogžudystės? Visa tai aprašo ir analizuoja F. Dostojevskis. Jis sukuria išsamų ir detalų žmogžudžio psichologinį paveikslą. Be to, F. Dostojevskis nebūtų Dostojevskiu, jei neįveltų "painiavos". O kas, jeigu žmogžudys nužudė iš idėjos, mat norėjo pasitikrinti, "ar aš padaras drebantysis, ar teisę turiu"? O nužudytasis asmuo - tai bjauri senė, užgauli ir šykšti lupikautoja? Juk ji daro daugiau žalos nei naudos! O vis dėlto tai žmogžudystė…

Apie knygą: Luigi Malebra , Tonino Guerra – TŪKSTANTŲJŲ METŲ ISTORIJOS
Leidykla: Vyturys (1986)
Puslapių skaičius: 151

"Vienos iš tų šmėklų vardas buvo Diegas, o kitos - Gaišena. Jie norėjo labai paprasto dalyko - išlipti iš šulinio. Ir buvo nuspręndę daryti taip: pirma - Diegas užlips Gaišenai ant pečių. Paskui - Gaišena Diegui ant pečių. Toliau Diegas vėl užsikeberios Gaišenai ant pečių ir pagaliau jiedu išsiropš iš šulinio, kuris čia, dugne, atrodė toks gilus. Bet, matyt, sumanymui kažko trūko, nes sulig antru žingsniu abu vis krito į vandenį. Ir vėl ginčijosi ir keikėsi kaip kokie dezertyrai."

Taigi, švelniai tariant, pagrindiniai veikėjai - tikrų tikriausi mulkiai ir į jų galvą paprastai telpa ne daugiau vienos minties. Žinoma, tokie gudročiai patiria begalę įdomių ir kurioziškų nuotykių. Tačiau ir jiems kartais žybteli galvoje kokia nebloga mintis:

Apie knygą: Philip K. Dick – AR ANDROIDAI SAPNUOJA ELEKTRINES AVIS?
Leidykla: Eridanas (2002)

Brrr… Dikiška atmosfera su per kraštus besiliejančia neviltimi. Kai kuriems kino - TV žiūrovams ji turėtų kažką priminti, kad ir senokai kino teatruose ir neseniai per LNK "Snobo kiną" rodytą Ridley Scott'o režisuotą filmą "Blade Runner" ("Bėgantis skustuvo ašmenimis" arba "Likvidatorius"), tapusį fantastinio ir pasaulinio kino klasika, kuriame nebūdingoje dramatinėje amplua pasirodė H. Ford'as. Taip, nesuklydote, šis filmas - pristatomo romano interpretacija. Tačiau jeigu jūs matėte "Blade Runner", tai nereiškia, kad jūs skaitėte knygą, nes šįsyk įvyko beveik stebuklas - gimė du lygiaverčiai, tačiau skirtingi kūriniai. P. Dick'ui pirmiausia rūpi žmonės ir jų būsenos post-pre-apokaliptiniame pasaulyje, o androidai jam - tik mechaniškai, tobulos, apskaičiuojančios ir nepakaltinamai žiaurios mašinos, žmonių tikslas - sugebėti atskirti tai, kas iš išorės nesiskiria; gi R. Scott'ui - androidai gyvos, nelaimingos būtybės, dar vaikiškai ieškančios savo gyvasties esmės. R. Scott'as atsisako daugelio smulkmenų, kuriančių ypatingą romano atosferą, pvz., detalė, nuo kurios prasideda ekologinė katastrofa: kiekvieną rytą žmonės vis iš kažkur rasdavo padvėsusių pelėdų ir jos krito tarsi lapai. Iki tol pelėdos niekam per daug nerūpėjo - keisti, retai matomi paukščiai ir staiga… Dekardo, androidų medžiotojo, linija romane yra tik viena iš pagrindinių, nes kita priklauso protiškai ir genetiškai atsilikusiam žmogeliui Džonui R. Izidorui (filme jį pakeičia liūdnasis genetikos inžinierius Dž. F. Sebastianas), kuris tiki linksmuolio Draugystės Basterio iš TV šou egzistavimu, yra geras, paslaugus, draugiškas, todėl dar šiurpiau skamba scena, kai androidai svarsto ką su juo daryti ir balsuoja - žudyti ar ne. Meilės linija tarp Riko Dekardo ir androidės Reičelės galbūt vienas iš tų retų epizodų, kai ir Dikas rimčiau prabyla apie androido žmogiškumą - ypač kai Dekardas, permiegojęs su androide, nepajunta skirtumo nuo moters ir padaro neatleistiną medžiotojui klaidą… Beje, skirtingai nuo filmo, androidų vadas Rojus Betis knygoje nėra pagrindinis personažas, tad merginos, išsiilgusios aukšto žydraakio blondino (na ir kas, kad dirbtinio:-), gali nusiteikti, kad jis nebus toks impozantiškas.

Gerai, jau ir taip per daug atskleidžiau siužetinių detalių, už ką gali tekti žagsėti. Juk iš esmės nėra svarbu, ar Dekardas pagaus androidus, ar androidai Dekardą - bet įvertinimas tik vienas: nekreipiant dėmesio į kai kurias, šiai dienai jau juokingas technines detales (progresas buvo kitoks, ką darysi), tai - vienas iš geriausių kada nors parašytų fantastinių romanų: gilus, sudėtingas, jautrus, įžvalgus… Ir, bent jau man, tai buvo sunki knyga, ne lengvas skaitymėlis. Beje, paguosdamas pasakysiu, kad skirtingai nuo daugelio kitų P. Dick'o romanų, bent jau siužetas jame nėra toks painus ir įvykių grandinę sekti įmanoma, todėl labai, labai rekomenduotina perskaityti kiekvienam.

Apie knygą: B. Drummond , J. Cauty – THE MANUAL
Leidykla: KLF Publications (1988)

Kas tai - dar vienas pigus triukas prisivilioti skaitytoją, pokštas, o gal rimtas pažadas? Iš tiesų, iš B. Drummond'o ir J. Cauty galima tikėtis visko. Turbūt jų pavardės nedaug ką sako, mat šios dvi spalvingos muzikinio verslo asmenybės slėpėsi po daugybe pseudonimų bei grupių vardų, tačiau plačiausiai pasaulyje jie yra žinomi kaip grupė "The KLF" - 80-jų pabaigos - 90-jų pradžios house muzikos frontmenai, nemažiau nei dėl savo kūrybos pagarsėję už įvairius išsišokimus, pastoviai laužę muzikos pasaulio kanonus, kartą sudeginę milijoną svarų ir 1992 m. būdami populiarumo viršūnėje pasitraukę iš muzikinės veiklos, išimdami iš prekybos visus savo kūrinius (tiesa, jie tai galėjo padaryti tik Anglijoje, kur patys savo kūrybą ir leido, užsienio firmos pagal licenzijas prekiavo jų albumais ir toliau).

O grįžtant prie pažado gražinti pinigus - kaip teigia B. Drummond'as, nors visas knygos tiražas buvo greitai išpirktas, niekas su pretenzijomis į juos taip ir nesikreipė. Tiesa, lygtai niekas oficialiai nesigyrė ir kad jiems būtų knygos pagalba pavykę pasiekti topų viršūnę, tačiau Internete galima rasti nemažai spekuliacijų, kildinančių vieną ar kitą populiarią dainelę būtent iš "The Manual".

Apie knygą: Thomas Nagel – KĄ VISA TAI REIŠKIA? LABAI TRUMPAS ĮVADAS Į FILOSOFIJĄ
Leidykla: Baltos lankos (2001)

Thomas Nagel knyga smarkiai skiriasi nuo garsiojo "Sofijos pasaulio", nors pastarojo paskirtis - irgi supažindinti su filosofija. "Sofijos pasaulis" pagyvintas literatūriniu siužetu ir balansuoja ant mokslo (jei filosofiją galima pavadinti mokslu) populiarinimo ir grožinio kūrinio ribos, "Ką visa tai reiškia" - tiesiog mokslo populiarinimo veikalas. Antra, "Sofijos pasaulyje" orientuojamasi į filosofijos istoriją, čia filosofija pristatoma pagal principą "ką kalbėjo Platonas - Aristotelis - Akvinietis - Kantas ir t.t…" "Ką visa tai reiškia" tiesiog keliami klausimai (Ką galima pažinti? Ką iš tikrųjų žinau apie tai, kas dedasi kito sąmonėje? Kas sieja sąmonę su smegenimis? Kaip žodis gali ką nors reikšti? Ar galima laisva valia? Kas yra dora ir nedora? Ar teisinga, kad kai kurie žmonės gimsta pasiturinčiose, o kiti skurdžiose šeimose? Ar galimas pomirtinis gyvenimas? Ar gyvenimas turi prasmę?). Tačiau nesitikėkite, kad į visus šiuos klausimus jums bus atsakyta ir perskaitę "Labai trumpą įvadą filosofiją" sužinosite Tiesą, - T. Nagel palieka skaitytoją kapstytis nuomonių įvairovėje, ir, kas labai nuostabu, visiškai neperša savosios. Dar nuostabiau, kad visa tai padaroma neminint nė vieno konkretaus filosofo vardo! T. Nagel knygos įžangoje sako: "Dauguma šių problemų neišspręstos, o kai kurios iš jų veikiausiai niekada nebus išspręstos. Tačiau mano tikslas nėra atsakymų - net tų, kuriems pats teikiu pirmenybę - dėstymas, veikiau siekiu jus supažindinti su problemomis taip, kad galėtume pradėti apie jas mąstyti savarankiškai. Prieš pradedant gilintis į įvairias filosofines teorijas iš pradžių verta pasidomėti pačiais filosofiniais klausimais, kuriuos jos mėgina spręsti".

"Ką visa tai reiškia" skaitosi labai lengvai ir įdomiai. Paties autoriaus teigimu, "ši knyga teikia trumpą įvadą į filosofiją tiems, kurie apie ją dar nieko nežino. Kadangi su filosofija paprastai susiduriame tik koledžuose, darau prielaidą, jog skaitytojas yra koledžo amžiaus arba vyresnis." Tačiau "Labai trumpą įvadą į filosofiją" puikiausiai galima pakišti ir paaugliui. O šiaip manyčiau, jog jis turėtų būti įdomus visiems (na, bent jau neturintiems filosofo diplomo). Juk daugybė žmonių puikiausiai gyvena ir nežinodami, ką kalbėjo Platonas - o štai apie teisybę ir neteisybę ar gyvenimo prasmę susimąsto, ko gero, visi.

Apie knygą: Oskaras Milašius – LIETUVIŠKOS PASAKOS
Leidykla: Vyturys (1989)
Puslapių skaičius: 208

"Kuklutė - velnio sužadėtinė (užrašai, rasti Drujos pilies užkaboriuose)", 190 p.

Ne, būtent šitie užrašai - nei liaudies, nei lietuvių, nei išvis pasaka, ir, beje, vaikystėje ta maišalynė juose iš lotyniškų, angliškų ir dar biesai žino kokių citatų, pusiau suprantamų pavardžių ir pavadinimų apskritai piktino. Tačiau dabar šį kūrinį bene smagiausia skaityti, kad ir dėl tokių kalambūrinės logikos perliukų, kaip pacituotasis. Kiti tekstai savo turiniu paprastesni, nors visų kalba puošni, ironiška, šiek tiek net primena F.Rablė stilių - ne veltui prancūzų mokykla…