Apie knygą: Peter Ackroyd – PASKUTINIS OSKARO VAILDO TESTAMENTAS; PLATONO UŽRAŠAI
Leidykla: Alma littera (2003)
ISBN: 9955083182
Puslapių skaičius: 368

Romaną "Paskutinis Oskaro Vaildo testamentas" reikėtų priskirti biografijoms, bent jau grožinėms biografijoms. Nesiimu spręsti, kiek tiesos šiame kūrinyje, o kiek P. Ackroyd išmislo, tačiau man, kuris apie O. Vaildo gyvenimą girdėjo tik viena ausimi (o ir ant tos dar meška užmynus), skaitant šį romaną nereikėjo labai savęs įtikinėti, kad tai O. Vaildo biografija, pateikiama šios XIX a. anglų literatūros asmenybės dienoraščio, rašomo Paryžiuje paskutiniais gyvenimo metais (dienoraštis pradedamas 1900 m. rugpjūčio 9 d., o baigiamas 1900 m. lapkričio 30 d. - O. Vaildo mirties dieną), forma. Šiame dienoraštyje daugiausia dėmesio skiriama prisiminimams: vaikystė, Londono užkariavimas, kelionės po JAV, plevėsos gyvenimas, homoseksualūs santykiai, kalėjimas ir paskutiniai metai Paryžiaus tremtyje ir skurde.

Autorius meistriškai įpina O. Vaildo mintis ir citatas, kurios šiandien leidžiamos net atskiromis knygomis. Kartais nejučia save pagauni skaitant ne R. Ackroyd literatūrinę O. Vaildo biografiją, o paties O. Vaildo autobiografiją - stilius, taiklios pastabos, ironija - visa tai primena garsųjį airį. Trumpai tariant, O. Vaildo pseudo (gerąja prasme) autobiografija.

Apie knygą: Sandor Marai – ŽVAKĖS SUDEGA LIGI GALO
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 998616334X
Puslapių skaičius: 158

Tai pasakojimas apie kartą, kuri "Gal kiek jautėsi vieniša, - ne visada pavykdavo sutarti su aplinkiniu pasauliu, nes buvo išdidi, - bet vis dėlto šie žmonės dar kažkuo tikėjo: tikėjo vyriška garbe, tikėjo moterimis. Jai be galo svarbi buvo savigarba ir ne svetima vienatvė. Ji laikėsi duoto žodžio ir mokėjo tylėti. Kuo nors nusivylus, nekildavo jokio triukšmo, - žmogus užsisklęsdavo savyje ir netardavo nė žodžio. Šitaip kartais ir nugyvendavo visą gyvenimą, lyg davęs tylėjimo įžadus." (54 p.)

Tai istorija apie du vyrus - Henriką (dar vadinamą generolu) ir Konradą, kurie dvylikamečiai susitiko karo mokykloje, kartu ją baigė, kartu praleido jaunystės ir brandos metus. Kartu ir atskirai. O po to nutraukė visus tarpusavio ryšius. Po keturiasdešimt vienerių metų ir keturiasdešimt trijų dienų jie vėl susitiko - ten pat, kur matėsi paskutinį kartą, ir beveik tokioje pačioje aplinkoje. Beveik, nes galima paruošti tuos pačius patiekalus kaip ir prieš keturiasdešimt vienerius metus, padėti tuos pačius indus, uždegti tas pačias žvakes, bet vakarienė jau nebus ta pati - laikas pakeitė ir žmonių išorę, ir vidų.

Apie knygą: Sergej Lukjanenko – NAKTIES SARGYBA
Leidykla: Eridanas (2004)
ISBN: 9955100745
Puslapių skaičius: 315

Rašyti fantasy romaną apie šiuolaikinį pasaulį - nelengva, net jeigu tu esi ir aibę apdovanojimų pelnęs Sergejus Lukjanenko. Nors, jeigu paimtume tradicinį receptą… Tereikia kažkokių geriečių - tegul tai bus šviesieji magai, burtininkės, tigrolakiai. Ir kažkokių blogiečių - tegul jie bus vampyrais, juodaisiais magais, raganomis. Tarp gėrio ir blogio, be abejo, būtinai turi vykti amžina kova, nenurimstanti ir termobranduolinių ginklų amžiuje. Protagonistui, kad sudarytume psichologinės gelmės įspūdį, turi iškilti kažkokia pasirinkimo problema. Bet kadangi šiuolaikinėje Rusijoje (ir iš viso šiuolaikiniame pasaulyje) objektyvus gėris ir blogis - nepriimtina bei nuobodu, gerus reikia padaryti ne tokiais gerais (pvz., panašius į kokius nors sovietinius milicininkus su "žmogiškomis" silpnybėmis), o blogiečius - ne tokiais blogais (pvz., paaugliškai maištaujančius). Štai jums ir romano apmatai. Telieka parašyti… Ką S. Lukjanenko ir padarė, o V. Vasiljevas, perskaitęs pirmąją dalį, atbėgo šaukdamas "aš turiu dar idėjų!" ir pasiprašė į antrosios dalies bendraautorius. Kas gi išėjo?

Ogi nekasdienės istorijos, kurios turi kuo pasigirti. Pirmiausia - tai puikiu balansavimu tarp realizmo ir fantastikos. Aplinka, veikėjų problemos, poelgiai, mąstymas ir mintys - absoliučiai dabartinės, postsocialistinio pasaulio gyventojų. Įspūdis, kad visa tai vyksta čia (t.y. ten, Maskvoje), šalia ir IŠ TIESŲ - šimtaprocentinis. "Kitų" ir "žmonių" pasaulis supintas į vieną visumą ir akivaizdu, kad nei Kiti, nei žmonės nėra jo absoliutūs viešpačiai. Kitaip tariant - autoriai įtikina menama realybe. O tai jau - daug. "Sargybų" istorijose (mat kiekvieną knygą sudaro po tris istorijas) yra lyrikos ir grožio (pvz., toji scena kaip Antonas renka galią "Nakties sargybos" pabaigoje), originalių idėjų (pvz., pasakojimas apie veidrodį), o kai kurie epizodai, ypač pirmasis iš "Dienos sargybos", nuostabūs viskuo, pradedant atmosfera, baigiant erotika. Pagaliau, didžioji abiejų knygų dalis laiko skaitytoją tvirtai, padėti į šalį jos nesinori.

Apie knygą: William Faulkner – TRIUKŠMAS IR ĮNIRŠIS
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2003)
ISBN: 9986392659
Puslapių skaičius: 242

Apie autorių. William Faulkner (1897-1962) dėl išsilavinimo stokos (šešiolikos metų metė Oksfordo mokyklą, metus studijavo kalbas Misisipės universitete, tačiau jokio specialaus išsilavinimo neturėjo) savęs nelaikė literatu profesionalu, vadino fermeriu, rašančiu kaimo žmogumi. Norėdamas perprasti rašytojo meną skaitė ir mokėsi iš kitų (mėgstamiausi autoriai - M. de Servantesas Saavedra, O. Balzakas, G. Floberas, Č. Dikensas, M. Tvenas, Š. Andersonas, F. Dostojevskis). Vienas pirmųjų JAV literatūroje pabandė perteikti sąmonės ir pasąmonės turinį. Dabar W. Faulkner laikomas vienu garsiausiu amerikiečių literatu, Pietų mokyklos tėvu, jo kūrybos pėdsakai ryškūs G. G. Markeso, V. Stairono, T. Kapotės kūriniuose.

Nuomonė. W. Faulkner "Triukšmą ir įniršį" laikė geriausiu savo romanu.

Apie knygą: Irena Mačiulytė - Guilford – GLĖBYS
Leidykla: Baltos lankos (2003)
ISBN: 9955584297
Puslapių skaičius: 138

Romanas prasideda nuo tokios scenos: dar sovietmečiu atvažiavusius gimines iš Kanados sutinka giminaičiai Lietuvoje. Du broliai ir jų šeimos sutinka vieni kitus. Atrodytų - turėtų būti apsikabinimai, ašaros, džiaugsmas. Tačiau taip nėra. Nes tarp jų - siena. Ne geležinė uždanga, o nesupratimo ir kitokio pasaulio siena. Ta siena žlugdo, slegia. Joje - viskas: kaltė už pasitraukimą (kodėl jis išbėgo, o anas - liko?), nesuvokimas (kaip galima gyventi, kai parduotuvės tuščios?), mitai (visi jie ten - turtingi, todėl turi nupirkti viską giminėms - nuo treningų iki mašinų) ir kt. Turėtum pasibaisėti - kaip gi taip? O kur žmoniškumas? Kur ta meilė? Juk jie nesugeba pasikalbėti, jie nesugeba suprasti vieni kitų. Tarp jų praraja. Penkiasdešimties metų praraja. Ir ji neišnyks netgi su nauja Nepriklausomybe. Ir ji - visur. Laiškuose tarp pusseserių (ar galima suvokti, kad didžiausia svajonė - vilnonis megztinis su užtrauktuku iki kaklo), brolių pokalbiuose, pusseserės vyro privertime gerti kartu su "broliais lietuviais"…

Kaip reta įdomus požiūris į išeivijos problemą. Labai nestandartinis, labai emocionalus, labai logiškas ir suprantamas. Grąžinantis tuos laikus, kai eidavai paspoksoti į nuostabius daiktus "dolerinėje", pavydėdavai, kad draugas turi giminių "ten", o tu - ne. Viena man labai patikusi mintis - ta, kad neradusios žmogiško sąlyčio taškų abi giminės krenta į patį primityviausią materialumą: todėl giminės apipirkinėja sovietinėje Lietuvoje gyvenančius giminaičius, nes nebežino, ką daryti, todėl į Kanadą atvykęs paviešėti pusbrolis dažo pusseserės namą už 13 dolerių per dieną, nes nėra apie ką kalbėtis. Kai nelieka žodžių, prasideda daiktai. Pasirodo, tuos pasaulius pirmiausia skiria daiktai ir jų kiekis. Tai - šiurpu ir absurdiška. Bet tikslu.

Apie knygą: Kazys Saja – STULPININKAS
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (1999)
ISBN: 9986390893
Puslapių skaičius: 257

Ne, nepasirodo. Ir tai dėsninga. Kadangi K.Saja koncentruojasi ne į fantastinės idėjos ar siužeto kūrimą, jis vaizduoja žmogų. Būtent jis rūpi rašytojui, jo likimas ir kova su likimu, ydos ir šventas naivumas, santykis su Dievu ir pasauliu, su praeitim ir svajone, nesvarbu, senovės Palestinoje ar šiuolaikinėje Lietuvoje veikėjas gyvena. Fonas - taip, čia rasime ir lietuvių mitologinių personažų, ir pasakų veikėjų, ir juodojo žaibo, panašaus į mažą mirusią planetėlę (o kitiems - į niekingą arkliašūdį) paieškas, sapnai pinsis su tikrove, o alegorijos - su šiandieninėm aktualijom. Rašytojas ginčijasi su sutvėrėju, bet maištu tą pavadinti sunku: per daug pavargusi, nusivylusi lyrinių herojų siela, drąsos jose yra tik išrėkti "Už ką?", o paskui iškart susigūžti, nes "su dievu špygom nepasibadysi". Tačiau žmogus ir viešpats vis dėlto yra simboliškai sugretinami: tarkim, nelaimingas žmogelis, kurio nei Dievas Tėvas nemyli, nei Sūnus paguosti nemoka, įsiropštęs į medį mąstyti ir sustingęs ten, pats tampa rūpintojėlio provaizdžiu. Senieji ir naujieji dievai čia nekonfrontuoja, egzistuoja kažkur greta vieni kitų. Ir niekas nekliudo autoriui, aprašius Kristaus stebuklus, pavaizduoti pagonišką žmogaus atsiradimo versiją, milžinus ir Prakorimo kančią.

Beje, šventojo Simono Stulpininko istorija, varijuojama apsakyme, davusiam pavadinimą ir visai knygai, nustebino visiškai trivialiu "atradimu": "Klausimas geriau negu atsakymas. Klausimas ragina ieškoti, atsakymas - rinktis vienintelį kelią". Subrendusiam rašytojui taip drąsiai pareikšti tokią banalybę… Gal tai ir yra brandumo požymis? Šiaip ar taip, dauguma knygos personažų tapatintini ne su Stulpininku, o su Jobu: amžinas svyravimas tarp tikėjimo ir netikėjimo, ir nebūtinai dievais.

Apie knygą: Ken Kesey – Skrydis virš gegutės lizdo
Leidykla: Trigrama (2003)
ISBN: 9955477059
Puslapių skaičius: 392

Pradėjus skaityt ilgą laiką vis nepaliko jausmas, kad čia tik dar vienas reklaminis burbulas. Kasdienė psichiatrinės ligoninės gyvenimo rutina, nupasakota šizofreniko, nė iš tolo nepriminė "švento teksto tuometiniam maištaujančiam jaunimui", kaip kad buvo rašyta ant knygos viršelio.

Nieko nesakau - tekstas parašytas labai stipriai. Charakteriai gilūs ir įvairūs, kokie ir turėtų būti psichiatrinėje ligoninėje. Puikiai atskleistas ligoto žmogaus mąstymas, kažkuo priminė "Visatos angelų" herojų. Ironija, juodas humoras - tai dar vienas nemažas knygos privalumas. Kartais nesmagiai pasijusdavau, pagavęs save besijuokiant iš elektros šoko terapijos aprašymo. Visa tai padėjo sukurti niūrų, slegiantį ir visai nekalėdinį (taip jau susiklostė, kad knygą skaičiau per šventes) psichiatrinės ligoninės skyriaus gyvenimą, diriguojamą neurotiškos (švelniai tariant) Didžiosios sesers. Gal ir nieko… bet tik įpusėjęs knygą ėmiau suprasti, ką įkvepiančio joje rado spalvingas septintojo dešimtmečio jaunimas.

Apie knygą: Hortense Ulrich – BAUBŲ VIETA PALOVY
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2000)
ISBN: 9986391458
Puslapių skaičius: 159

Leandra su savo baubais gana neblogai sutarė, kartais pažaisdavo ar ausį pakasydavo, bet vieną kartą jai nusibodo. Nusibodo likti kaltai dėl visų jų krečiamų šunybių. Ir mergaitė nutarė padaryti tam galą. Ji įprašė tėvą nupjauti lovai kojas. Elementaru, baubams nebeliko kur gyventi. Knygų lentyna ar rūbų spinta - visai netinkamos vietos… Ką gi, trys įsižeidę niekdariai nutaria persikelti. Tik kur? O ką, jiems atviras visas pasaulis.

Teoriškai čia turėtų prasidėti kvapą gniaužiantys nuotykiai, bet prasideda… plepalai. Jei atvirai, absoliučią daugumą knygos užima trijų baubų tarpusavio rietenos, kartais keliančios šypseną, pvz., kai pastebi, kad fon Zameckis panašus į kai kuriuos realius asmenis, mėgstančius visada būti teisiais, pačiais protingiausiais ir labai įsižeidžiančiais, kai kas tai pašiepia. Bet jei tų šnekų sumažinus perpus… galima būtų ir siužetui dėmesio skirti. Nes šiuo atveju, jas atmetus, to siužeto ne kažin kiek lieka. Kai, paklusdami šiuolaikinėms tendencijoms, baubai ima ir visiškai nelogiškai patenka į kompiuterį, netgi ten jie tauškia, tauškia, tauškia… Bet mes nieko nesužinome apie jų kilmę, mes nežinome, net kiek metų Leandrai, kodėl būtent ji mato baubus. Vaikų tėvai - viena-dviem savybėm apdovanoti personažai, kurie, kaip kartoninės dekoracijos, pasirodo ir išnyksta, kai reikia pakeisti foną, bet savarankiškais, įdomiais veikėjais netampa. Kur ten tėvai, Leandra pati lieka bemaž tuščia vieta - be jos santykių su baubais mes nesužinome apie šią mergaitę nieko. Gana garsi knyga ir žinoma rašytoja, bet "Baubų vieta palovy" aiškiai skirta patiems mažiausiems - nes antro dugno ji neturi. Skaitoma tikrai greitai, įkyrėti nespėja. Perskaitei - padėjai. Nepatikėjęs baubais.

Apie knygą: Neal Stephenson – LAVINA
Leidykla: Eridanas (2004)

Štai pagaliau sulaukė ne tik rusai, bet ir mes. Tad geros fantastikos mėgėjams Lietuvoje vėl - Įvykis: pagaliau lietuviškai pasirodė romanas, kurį (gal ne be mažučių abejonių) galime pavadinti pirmuoju tikru kiberpanko (cyberpunk) romanu lietuviškai.

Ir kas, kad N. Stivensonas (Neal Stephenson) tik vadinamosios "antrosios cyberpunk bangos" (kuriai, tačiau, teigiama, būdingas kur kas tikroviškesnis ateities technopasaulio vaizdavimas) autorius. Juk net šio SF (Science Fiction) požanrio guru - V. Gibsonas - Neilą vadino ne kaip kitaip, o "...pačiu kiečiausiu Amerikos fantastu..."

Apie knygą: Milan Kundera – Nepakeliama būties lengvybė
Leidykla: Amžius (1993)
ISBN: 998616432X
Puslapių skaičius: 192

Ne, tai nėra lengvas skaitinys. Knyga tikrai neužburia siužetu, giliosios mintys pateikiamos irgi ne visai įprastai, tad pora šimtų puslapių verčiasi gana lėtai. Tačiau ji priverčia labai, labai rimtai susimąstyti - apie viską: gyvenimą, jo prasmę, ištikimybę, lojalumą, drąsą, socialistinio ir kapitalistinio pasaulio gyventojų mentaliteto skirtumus ir dar aibę, aibę dalykų. M. Kundera moka sukelti sumaištį viduje, pajudinti, priversti persvarstyti, rodytųsi, neginčijamas tiesas. Ir dar jis moka įtikinti - įtikinti, kad apie savo herojaus vidų ir išorę žino viską. Viena vertus - tai žavi, kadangi įspūdis tolygus skulptūros apžiūrėjimui - ji nepajudės, nepasikeis. Kita vertus - tai trikdo, nes dingsta netikėtumas.

Be abejo, tą išbaigtumą, išsamumą lemia šio kūrinio specifika, kadangi jo žanrą aš įvardinčiau romanu - esė. Mat šalia Tomo, Terezos, Sabinos ir Franco istorijų, jame yra daug pačių įvairiausių pamąstymų, pasvarstymų ir kito. Viskas atrodo maždaug taip: mes sužinome tam tikrą faktą iš herojų gyvenimo, tada tas faktas išanalizuojamas iš herojaus pozicijos, o galiausiai - atsispiriama nuo to fakto, kad būtų pasakyta dar daugiau protingų minčių ir galiausiai grįžtama prie herojų. Gali būti ir vice versa - ilgai samprotaujama apie kokį nors dalyką, pvz., sunkumo - lengvumo santykį, kičą, šūdą, kol galiausiai prisimenama, ką apie tai mano herojus…