Apie knygą: Norbertas Vėlius – TIKRAS KARALIUS, KURIS BIJO MAŠINŲ IR ELEKTROS
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (1999)

Kai kurie motyvai atrodo girdėti, tarkim, maži žmogeliukai, gyvenantys po rožių krūmu sode - tarsi iš A.Lindgren apsakymų. Kiti pakankamai originalūs. Žiauroka istorija apie snaigių tėvą ir valdovą Šaltį, kuris, rodydamas savo galias Rūtelei, sušaldo mažą katinėlį: "katinėlis keberiokšt, timpt timpt kojytėmis, ir bematant sustingo. Sustingęs kaip medžiai apsitraukė baltu gražiu drabužėliu. Rūtelė nesuprato - gailėtis katinėlio ar džiaugtis jo naujais drabužėliais". Gerai, kad dėdės Mataušo, girto tysančio patvory, nespėjo "papuošti" naujais rūbais tas rūpestingasis tėvelis Šaltis, Rūtelė sustabdė… Pasakose susipažįstam ir su miškų karalaičiu, ir su palėpėje gyvenančiais kaukučiais. Tačiau veikėjai nėra aiškiai mitologizuojami, nepririšami prie įprastų įvaizdžių: kaukučiai štai anuomet gyvenę požeminėj pily, kaip kokie nykštukai, ir valdė juos karalius su karaliene. Saulės ir mėnulio spinduliai ten vos vos prasiskverbdavo, todėl visi požeminiai kaukučiai turėjo lazdeles su šviečiančiais rutuliukais.

Nepamirštamas ir kasdienis gyvenimas, Rūtelės santykiai su tėvais, kitais vaikais, nors psichologinės dramos iš to nedaromos. Keletas štrichų, ir situacija darosi aiški, lyg ne taip toli būtum nukeliavęs nuo tų laikų, kai suaugusius būdavo taip sudėtinga suprasti. O jiems - tavo fantazijas ir klausimus.

Apie knygą: Wilhelm Hauf – ŠALTOJI ŠIRDIS
Leidykla: Vyturys (1989)
Puslapių skaičius: 272

Antra. Kadangi dauguma jūsų jau senai esate perskaitę V. Haufo pasakas arba matę jų ekranizacijas ir susidarę tvirtą nuomonę apie jas, todėl neatsitiks nieko baisaus, jeigu šį bei tą sužinosite ir apie autorių, kūrusį tokius šedevrus. Taigi pradedam!

Kai kalbama apie pasakotojus, pasakų kūrėjus ar liaudies pasakojamosios kūrybos rinkėjus, visada įsivaizduoju pagyvenusius geraširdžius vyrus ir moteris, mokančius paporinti ir prikaustyti aplinkinių dėmesį liežuvio miklumu. Žinau, kad tai nebūtinai tiesa, bet prieš akis pirmiausia iškyla brolių Grimų ir J. Basanavičiaus portretų mišinys (pastarojo barzda puikiai tinka ir kai kuriems pasakų veikėjams!). Vaizduotė moterims barzdų neklijuoja, bet irgi netapo "amžinai 25-erių" išvaizdos (mano matytose A. Lindgren nuotraukose jai ne mažiau dukart tiek). Todėl labai nustebau, susidūręs su V Haufo biografija. Pirmiausiai įspūdį padarė tai, kad jis pats kūrė pasakas, o ne jas rinko. Antra žinia, privertusi atsisėsti, buvo apie autoriaus amžių - V. Haufas mirė nesulaukęs 25-erių!

Apie knygą: Howard Rheingold – SMART MOBS: THE NEXT SOCIAL REVOLUTION
Leidykla: Perseus Publishing (2002)

Nedaug ką nustebins prognozė, kad ateitis susijusi su mobiliojo Interneto banga. Kiti netgi gūžtels pečiais: šitai buvo reklamuota ir pūsta lyg burbulas 2000-aisiais metais. O dabar gi nei WAP'as, nei video pokalbiai netapo kasdienybe. Ir žiūrėti televiziją kelių centimetrų pločio ekrane visiškai neįdomu. Howardas su skeptikais nesutiks. Galbūt reikia apsilankyti Tokijo Šibujos sankryžoje - tankiausioje mobiliųjų telefonų atžvilgiu pasaulio vietoje - kad suvoktum, jog mobiliosios technologijos jau dabar neatpažįstamai keičia visuomenę. O gal užtenka tiesiog pažiūrėti į paauglių txt'nes (ar SMS'ines) draugijas ar pasekti, kaip susitinka jaunuolių grupė. Nebėra tikslaus susitarimo susitikti šeštą valandą ar nervingo laukimo "ateis-neateis". Dar neatėjus į susitikimo vietą, traukiamas "mobiliakas" ir skambinama (ar bent jau txt'inama) paklausti, kur gi kiti.

Suaugusieji gal ir nurašytų txt'inimą kaip eilinę madą. Jeigu nebūtų faktų apie tai, kaip SMSais koordinuotos demonstracijos Filipinuose 2001 metais nuvertė prezidentą Estrada. "Flash mobbing" - staigus, oficialiai neplanuotas, momentinis minios surinkimas ir išskirstymas politiniais, modernaus meno ar tiesiog pramoginiais tikslais - vyksta ne vienoje pasaulio valstybėje. Praktiškiems žmonėms galima būtų priminti kitas koordinavimo pasitelkus mobiliąsias technologijas galimybes: kaip surasti vietą automobiliui pastatyti netoli stadiono ar išvengti kamščių avarijos užtvertoje gatvėje.

Apie knygą: Justinas Žilinskas – GENOMAS 3000
Leidykla: Eridanas (2004)
ISBN: 9986970962
Puslapių skaičius: 286

Pagaliau pasirodė seniai lauktas "Lietuvių fantastikos bibliotekos", kurią leidžia leidykla "Eridanas", antrasis tomas. Šįkart skaitytojų teismui - mokslinė fantastika. Autorius gerai pažįstamas tiems, kas seka lietuviškosios fantastikos naujienas - ne sykį dalyvavęs ir ne sykį skynęs laurus "Geriausios Lietuvos fantastikos" konkurse - Justinas Žilinskas.

"Genomas 3000" prasidėjo kaip savotiškas eksperimentas. Autorius pabandė rašyti kūrinį "on-line" - gyvai. Kažkada viso to proceso eigoje tapo aišku, jog prieš mus - ne apsakymas, ne apysaka, o būsimo romano apmatai. Eksperimentas baigėsi, o autorius ilgai dar dirbo, šlifavo ir tobulino "Genomo 3000" tekstą. Ir štai prieš mus to darbo vaisius, dar kvepiantis spaustuviniais dažais.

Apie knygą: Gustave Flaubert – TRYS APYSAKOS (NAIVI ŠIRDIS. ŠVENTOJO JULIJONO GAILESTINGOJO LEGENDA. ERODIADA)
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2003)
ISBN: 9986393086
Puslapių skaičius: 155

"Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos" simpatiškai išleistoje knygutėje (pradedant viršelyje panaudotu XVIII a. pab. raižinio fragmentu ir baigiant leidinio formatu) esančios apysakos apima skirtingus laikotarpius - tai ir pasakojimas apie tarnaitės gyvenimą XIX amžiuje, ir viduramžių legenda apie Šv. Julijoną, ir Šv. Rašto epizodas apie Erotą bei jo dukterį, paprašiusią Jono Krikštytojo galvos (šį motyvą vėliau naudojo ir kiti rašytojai). Pradėjęs skaityti šiuos kūrinius, negalėjau atsikratyti keistumo pojūčio: atrodo, kad kūriniai lyg ir nesiskiria nuo daugumos dabartinės grožinės literatūros (aiškus stilius, veiksmas eina savo vaga, nėra senovinių ar įmantrių žodžių), tačiau kažko trūksta. Vos nepradėjau nagrinėti sakinio struktūros, kad surasčiau, kur šuva pakastas. Tik baigdamas pirmąją apysaką, supratau, kas nedavė ramybės - autorius žodžiu naudojasi kaip fotoaparatu ar vaizdo kamera: daiktai, vaizdai, gyvenimas ir mintys aprašinėjami tiksliai, be nukrypimų į apmastymus ar moralizavimus, be aliuzijų ar nuorodų. Tarytum imtum nuotrauką ir iš eilės, palengva be papildomų komentarų aprašinėtum tai, ką matai: retai kurioje apysakoje rasite ne tikslius, o asmenine patirtimi grindžiamus aprašymus. Asketiškas stilius jaučiamas ne tik "Naivioje širdyje", kurią būtų galima vadinti klasikiniu realizmo pavyzdžiu, bet ir "Šventojo Julijono Gailestingojo legendoje", kuri tokia nepanaši į viduramžių pasakojimus, kad iš pradžių net norisi piktintis - čia ne legenda, o enciklopedinis aprašymas. Tą patį galima pasakyti ir apie trečiąją apysaką: tarsi skaitytum filmo apie Erotą (Joną Krikštytoją, krikščionybę ar kito) epizodo aprašymą. Trumpai tariant, realizmas, realizmas, realizmas, nesvarbu, ar liudijimas apie savąjį laikotarpį (XIX a.), ar pasakojimas apie viduramžių kankinį.

"Šventojo Julijono Gailestingojo legenda" (ši apysaka man patiko labiausiai) ir kiti du kūriniai, kuriuos rasite knygoje "Trys apysakos", - puikus būdas pabėgti nuo netiesioginių nuorodų, užuominų, labai gilių minčių, antrų ar trečių sluoksnių, kurių gausu naujesniuose, kūriniuose, laikomuose klasika. Ir dar puikus būdas mokytis vaizdus perkelti ant popieriaus - taip, kad rašytojas pasakotų, o skaitytojas suprastų.

Apie knygą: George MacDonald – THE LIGHT PRINCESS AND OTHER TALES
Leidykla: Edinburgh (1987)

Enciklopedinės žinios: Škotų rašytojas, poetas, kongregacionalistų dvasininkas, vėliau - Londono universiteto profesorius. 11 vaikų tėvas. Pagarsėjo eilėmis, stebuklinėmis pasakomis, fantasy romanais ("Phantastes", "Princesė ir gobtinas", "Už šiaurės vėjo", "Lilit"), išleido ir keletą savo pamokslų tomų.

Dž. Makdonaldas padarė nemažą įtaką kiek vėlesnei "pasakorių" ir fantastų kartai - K. S. Liuisui (C. S. Lewis), "Narnijos kronikų" autoriui, Dž. R. R. Tolkinui - kurie laikė Dž. Makdonaldą savo mokytoju.

Apie knygą: Gintaras Beresnevičius – Vilkų saulutė
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2003)
ISBN: 9986392594
Puslapių skaičius: 375

Įdomu sužinoti ką nors naujo, o atradus ką nors jau žinomo, sutikrinti savo požiūrį su autoriaus. Aha, aš irgi nuolat bambu, kad šiuolaikiniai daiktai kur kas greičiau suyra, nei seni. Aha, kompiuteriu spausdinto ar ranka rašyto teksto prerogatyvos problema taip pat buvo iškilus, bet taip skausmingai jos spręsti nereikėjo. Aha, iki šiol buvo tik neaiškus pojūtis, kad Gedimino prospektas tikriausias - kai tuščias, o štai kaip tai aprašė G.Beresnevičius… Atpažinimo jausmas šiuo atveju svarbus, nes, kad ir kaip nutolusios atrodytų narinėjamos temos, jos vėl ir vėl grįžta į Lietuvą. Netgi galim sakyti - į Lietuvos aktualijas, nors būtų rašoma ir apie pačius seniausius laikus. Bet šios esė nėra savitikslis šnekėjimas apie kažką, kas svarbu tik pačiam autoriui. Mitologijos, istorijos, kultūrinių reiškinių nagrinėjimas ir interpretavimas atveda iki šiandieninių dienų, ir staiga supranti, kodėl Daumanto, Mindaugo žudiko, paminklas visai tiktų Lukiškių aikštėje. Nes tave įtikina. Ir tuo pačiu metu supranti, kaip tai toli nuo realių galimybių paveikti jėgas, kurios anksčiau ar vėliau joje pastatys tai, kas patinka joms, nekvaršindamos galvų archetipais ir, tuo labiau, neironizuodamos.

Panašiai ir su kitais tekstais. Galima būtų tai palyginti su iki skausmo pažįstamu vaizdu: šuo loja, karavanas eina. Šioje knygoje surinktos esė prieš tai buvo spausdintos "Šiaurės Atėnuose", nors įtariu, kad jos buvo taisytos; atitinkamai, tekstai skirti tam tikrai publikai. Tai, kuri jei ir nežino, kas tas Hiolderlinas, bent moka išdidžiai apsimesti, kad žino (poetas toks, Hėgelio ir Šilerio sugėro… draugas). Ir esė yra tarsi šydas ant mūsų realybės: reflektuojančios ją, bet tikro, daiktiško poveikio turinčios labai, labai mažai. O gal ir negalinčios turėti. Filosofinėse knygose esančių idėjų taip pat dažniausiai negalime "įskiepyti" visuomenei, tačiau G.Beresnevičius tuo ir skiriasi, kad rašo ne teoretiškai. Jis čia ir dabar, ir jei svarsto apie senovės romėnų geografiją, tai ne abstrakčioje erdvėje, o pusiaugula ant lovos ir pasiėmęs konkrečią knygą. Jei skundžiasi dienraščių bulvarėjimu, tai nesidangsto apibūdinimais "tam tikri", "kai kurie" ir "patys žinot, kokie". Politiniai įvykiai - rinkimai, referendumai - irgi atsispindi esė. Ir kaip daugelis intelektualų, nors ir keikiančių žiniasklaidą, bet apie politiką susidarančių nuomonę būtent iš jos, jis vertina konkrečias politines jėgas ar jų atstovus… Nežinau, kaip išsisukt - gi nepasakysi "profaniškai". Tačiau bet kuriuo atveju, kai G.Beresnevičius ima brautis į praktinės vietinės politikos džiungles, jį tampa kur kas neįdomiau skaityti. Geriau jau tada teorija ir globalios politikos nagrinėjimai. Ir net nesvarbu, kad daugeliu atveju aš jam nuoširdžiai pritariu (nes tada tarsi darai nuolaidą autoriui už "patikimą"; nuolaidos jam nereikia), o kai kurie teiginiai seniai žinomi - vis tiek įtraukia. Nes esė gyva, net jei ji apie mirtį.

Apie knygą: Diane Duane – SO YOU WANT TO BE A WIZARD
Leidykla: Copyright (1983)
Puslapių skaičius: 370

Keturiolika metų prieš mokyklinio amžiaus skaitytojus užkariaujant Hariui Poteriui, buvo pradėta leisti kita paaugliams skirta serija "Jaunieji burtininkai". Pirmąją serijos knygą įsigijau paskatintas dviejų dalykų: tuo pat metu nusipirkau šiek tiek su serija susijusią Diane Duane knygą "To visit the Queen" ir perskaičiau atsiliepimus apie "Jaunųjų burtininkų" seriją Edo Meškio SF&F; elektroninėje apžvalgoje. Prisipažinsiu, mane patraukė ir knygos pavadinimas, primenantis pirmąjį "Quest for Glory - So You Want to Be a Hero" žaidimą ("Quest for Glory" žaidimų serija nusipelno savos apžvalgos). Pagaliau Amazon.com perskaičiau pirmąjį knygos skyrių ir nusprendžiau, kad noriu sužinoti, kaip toliau seksis Nitai, aštraliežuvei paauglei, kuriai nuo vietinių mušeikų tenka slėptis bibliotekoje. Mat pirmajame skyriuje ji čia pastebi iki tol nematytą knygutę "Taigi, tu nori būti burtininku".

Nita iš pradžių nepatiki, kad knyga iš tikro atskleidžia burtininkavimo paslaptis. Bet, kai ištarus burtininko priesaiką, jos vardas atsiranda knygoje esančiame burtininkų sąraše ir ji išgirsta medžių kalbą, Nita supranta, jog burtininkavimas - realus. O po to ji sutinka Kitą, kuris taip pat pradeda mokytis burtininkavimo. Kitas nori burto, kuris sustiprintų jo aurą ir atgrasintų chuliganus. Nita nori surasti savo pamestą kosmonautų rašiklį - tokį, kuris rašo nesvarumo sąlygomis. Sudėjus šiuos burtus ir baltąją skylę Fredą (taip, juodosios skylės priešingybę) prasideda įspūdingi nuotykiai. Nakties su Mėnesiena Knyga, aprašanti visa, kas egzistuoja, dingo. Vieniša Jėga, mirties ir griovimo kūrėja, bando išsiveržti iš įkalinimo ir atkariauti visatą, tad Nitai, Kitui bei Fredui teks perkeliauti per šiurpinančiai pakeistą Manheteną, sutikti sklerotiką drakoną ir mobilizuoti Centrinį Parką kovai su Vienišąja Jėga (iš to, kaip rašytoja aprašo lemiamą kovą prie Centrinio parko, matyti, kad ji tikrai myli Niujorką ir Manheteną).Kaip kartais sako protingi žmonės: "Atsargiai su norais, nes gali gauti tai, ko norėjai!"

Apie knygą: Sylvia Plath – STIKLO GAUBTAS
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 9986163323
Puslapių skaičius: 249

Bandžiau S. Plath lyginti su islandų rašytoju Einar Mar Gudmundsson ir jo romanu "Visatos angelai", tačiau ir vėl niekaip negalėjau apsispręsti. Viena vertus, autoriai aprašo asmeninius išgyvenimus (E. M. Gudmundsson brolis - psichinis ligonis, o S. Plath pačiai teko gydytis psichiatrinėje ligoninėje), iš kitos pusės - islando knyga subtilesnė, šiltesnė: tartum į ligonius ir pačią įstaigą būtų žiūrima iš vidaus, o romano "Stiklo gaubtas" veikėja jaučiasi svetima šioje aplinkoje: jeigu ne priešiškai nusiteikusi, tai bent jau nenorinti su ja turėti nieko bendro. Ieškoti priežasčių autorių patirtyje (turėti šeimoj ligonį ir pačiam būti ligoniu nėra tas pats) ar laikmečiuose ("Visatos angelai" parašyti 1993 m.) ir požiūryje į psichikos ligonius (visgi, šeštas ir devintas dešimtmečiai)?

Skaityti "Stiklo gaubtą" kaip biografine patirtimi paremtą knygą irgi buvo keista, nes autorės gyvenimas įdomesnis ir dramatiškesnis negu Esteros Grynvud. S. Plath (1931-1963) iki šios knygos pasirodymo garsėjo kaip pripažinta poetė, vadinta JAV literatūros viltimi, protinga, graži, talentinga (pirmieji jos eilėraščiai išspausdinti, kai jai tebuvo aštuoneri metai), turinti šeimą, du vaikus. Ir du įrašus gyvenimo knygoje apie bandymus nusižudyti: pirmą kartą išgėrė migdomųjų vaistų ir pasislėpė rūsyje, tačiau ją surado ir atgaivino (romane tai visiškai atitinka pagrindinės veikėjos atvejį). Antrą kartą greitkelyje rėžėsi į betoninį aptvarą, tačiau liko gyva. Trečiasis kartas nemelavo - atsukusi dujas, rašytoja įkišo galvą į orkaitę. Šalia buvo paliktas raštelis su gydytojo telefonu, tačiau jis padėti nebespėjo. Ir vėl lenda kreivos mintys: ar šis romanas tik viena dalis daug didesnio kūrinio, kuriuo norėta aprašyti įvairius savižudybės būdus, ar S. Plath požiūris į savižudybę galėtų būti atskleidžiamas šia citata: "Kai šoki, ištinka nelaimė, jei tinkamai nepasirenki aukštų skaičiaus - tada, atsitrenkęs į žemę, gali išlikti gyvas. Manau, septyni aukštai - saugus nuotolis" (141 p.).

Apie knygą: Peter Ackroyd – PASKUTINIS OSKARO VAILDO TESTAMENTAS; PLATONO UŽRAŠAI
Leidykla: Alma littera (2003)
ISBN: 9955083182
Puslapių skaičius: 368

Romaną "Paskutinis Oskaro Vaildo testamentas" reikėtų priskirti biografijoms, bent jau grožinėms biografijoms. Nesiimu spręsti, kiek tiesos šiame kūrinyje, o kiek P. Ackroyd išmislo, tačiau man, kuris apie O. Vaildo gyvenimą girdėjo tik viena ausimi (o ir ant tos dar meška užmynus), skaitant šį romaną nereikėjo labai savęs įtikinėti, kad tai O. Vaildo biografija, pateikiama šios XIX a. anglų literatūros asmenybės dienoraščio, rašomo Paryžiuje paskutiniais gyvenimo metais (dienoraštis pradedamas 1900 m. rugpjūčio 9 d., o baigiamas 1900 m. lapkričio 30 d. - O. Vaildo mirties dieną), forma. Šiame dienoraštyje daugiausia dėmesio skiriama prisiminimams: vaikystė, Londono užkariavimas, kelionės po JAV, plevėsos gyvenimas, homoseksualūs santykiai, kalėjimas ir paskutiniai metai Paryžiaus tremtyje ir skurde.

Autorius meistriškai įpina O. Vaildo mintis ir citatas, kurios šiandien leidžiamos net atskiromis knygomis. Kartais nejučia save pagauni skaitant ne R. Ackroyd literatūrinę O. Vaildo biografiją, o paties O. Vaildo autobiografiją - stilius, taiklios pastabos, ironija - visa tai primena garsųjį airį. Trumpai tariant, O. Vaildo pseudo (gerąja prasme) autobiografija.