Apie knygą: Ray Bradbury – VIENIŠASIS PRIŠAUKIA MIRTĮ
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 9986163692
Puslapių skaičius: 283

Vis dėlto knyga - ne fantastinė. Tai - detektyvas. Ir ne bet koks, o detektyvas noir (ne veltui ji dedikuota žinomiems detektyvo meistrams - Raymond Chandler, Dashiell Hammett, James M. Cain ir Ross Macdonald) Ir ne bet koks noir , o dar su gausybe fantasmagoriškų ir gal net mistiškų vaizdų. Jeigu pamėgintume pritaikyti mūsų apžvalgininko Kreko naujausių apžvalgų formatą, štai kas išeitų.

Vieta: Kalifornijos Venecija. Kadangi Venecija, ten yra kanalai. Taip pat jūra ir prieplauka. Ant ir aplinkui prieplauką - pramogų parko likučiai. Be to, veiksmo metu dedasi mažutė vietinės reikšmės apokalipsė - prieplauka ardoma grėsmingų žemsiurbių ir ekskavatorių, pramogų parkas draskomas ir laužomas. Be to, visur tvyro rūkas! O rūke...

Apie knygą: Terry Pratchett – WITCHES ABROAD
Leidykla: Corgi Books (1992)
Puslapių skaičius: 286

Sena ragana Desiderata, fronto 'Prieš Laimingas Pabaigas' vadė ir vienintelė likusi narė, jaučia artėjant Mirtį. Mirtis nėra svečias, kurio galima tiesiog neįleisti, todėl Desideratai būtina kažkam perleisti savo pareigas, kitaip Genuos miestui, o po jo galbūt ir visam pasauliui nutiks laiminga pabaiga, akcentas ant žodžio 'pabaiga'. Geras dalykas yra tai, kad Desiderata žino, kas galėtų išgelbėti Genuą. Blogas dalykas - paskutinis Genuos šansas taip pat ragana. O raganos labai nemėgsta, kai joms nurodinėja. Jeigu vienas toks burtininkas, mėgstantis pilkus drabužius, apsireikštų prie Esmereldos Weatherwax durų ir imtų paistyti apie žiedą, kurį reikia kažkur nunešti ir kažkur įmesti, geriausiu atveju gautų atsakymą "Tau reikia, barzdyla, tu ir nešk". O motušė Ogg dar pridėtų nuo savęs "Jei pas jus ten užsienyje nutiks pasaulio pabaiga, taip jums ir reikia. Kitąsyk žinosit, kaip mėtyti pavojingus blizgučius kur papuola."

Todėl norint, kad ragana ką padarytų, reikia jai tai uždrausti. Dar geriau - uždrausti ir patikėti fėjos burtų lazdelę ypatingai, netipiškai raganai. Pavyzdžiui, Magrat Garlick, kurios galva pilna modernių idėjų (pačios Magrat nuomone) ir vėjų (bobulės Weatherwax nuomone). Idealistė Magrat iškeliaus vykdyti savo naujų fėjos krikštamotės pareigų, o negi dvi senos raganos paleis tokią šlapią vištelę be priežiūros? Jokiu būdu ne, nors tam teks trenktis į kažkokius užsienius, kurie baisūs ir pavojingi keliaujančioms moterims, ir, negana to, užsienyje pilna užsieniečių, kurie net kalbos nemoka. Na, o nukakusios į vietą ir pamačiusios, kas dedasi pasakų apsėstoje Genuoje, raganos to tikrai taip nepaliks.

Apie knygą: Adam Thirlwell – Politika
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 9986163706
Puslapių skaičius: 285

Šiame beprotiškai greitai besisukančiame pasaulyje pirmas įspūdis apie naujus žmones, daiktus (įskaitant knygas, net jeigu jas laikote daugiau negu paprastu daiktu) ar reiškinius dažnai tampa lemtingu sprendžiant apie tai, ar verta tuo asmeniu, daiktu ar reiškiniu rimčiau susidomėti ar tiesiog praeiti, nukreipiant dėmesį kita linkme. Tą puikiai žino asmenys, kurių pagrindinė veikla įpiršti vieną ar kitą prekę: prekę plačiąja prasme - knygą, drabužį, automobilį ir net politiką ar partiją.

Vis dėlto pirmasis įspūdis gali būti klaidinantis - kiekvienas tai žino iš asmeninės patirties. Tačiau neretai pamirštama kitas pirmojo įspūdžio poveikis - lūkesčiai: knyga, kurią perskaitę gavote daugiau, negu tikėjotės iš pradžių, visada atrodys geresnė, negu knyga, iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusi verta dėmesio, tačiau nedavusi to, ko norėjote, nors abi knygos yra visiškai vienodos (tarkim, kad taip būna).

Apie knygą: Kazys Boruta – JURGIO PAKETURIO KLAJONĖS SU VISOKIAIS PAVOJAIS, ARBA ŠVENTA TEISYBĖ, MELO PASAKOS, KARTŪS JUOKAI IR LINKSMOS AŠAROS
Leidykla: Vaga (1984)

Kadaise, IV klasėje per užklasinio skaitymo pamoką, mano klasės draugai pasakojo apie Kazio Borutos "Jurgio Paketurio klajones". Atsimenu, kad nuoširdžiai juokiausi iš tų skaitytų ištraukų, svajodamas perskaityti šią knygą. Bet kažkodėl vis nelikdavo laiko. Praėjo gal 16 metų ir vasaros atostogų metu ją įveikiau. Knyga manęs nepakerėjo. Kadangi mėgstu pasakas, tai visi knygoje rasti siužetai man buvo žinomi ir neoriginalūs, atsivertę bet kurią bet kurios tautos pasakų rinkinį, rasime kažką panašaus: apie tai, kaip, kažkas "nenorėjo būti karaliumi", o praeivis to troško ir sutiko lįsti į maišą bei būti paskandintas, kaip kažkas perėjo moliūgą, svajodamas kumeliuką išperėt, apie dūdelę, kuriai grojant visi niekšai turėdavo šokti, kol gaudavo galą. Viskas surinkta ir dar kartą pateikta. Aišku, K. Boruta yra žodžio meistras ir tie daug kartų girdėti motyvai vis dėlto meniškai, nuotaikingai ir linksmai pateikti.

Pagrindiniam herojui pasaulis aiškus ir paprastas: yra juodasis blogio pasaulis, kuriam priklauso feodalai, jų tarnai, dvasiškiai bei pirkliai, karčemininkai. Niekšai neturi jokių teigiamų savybių, visi jie godūs, plėšrūs, žiaurūs, nesąžiningi, nors skiriasi protu. Visų jų pavardės bei pravardės jau pasako autoriaus požiūrį į juos: Didvyžių ponas Pats Pasturleckas, pono pakalikas tijūnas, žiurkių perkūnas Karačiūnas, Karalkrėslio pilies maršalas Radvila Begalvis, jo vaitas Padraika, teisėjas Tūbausis, pirkliai Kapnys bei Paknys, auksakalys Pikčilingis, kreivatikių-netikėlių (protestantų?) kunigužis Piktuižis. Visi jie žūsta kvaila ir negarbinga mirtimi: ponas su tijūnu gauna galą begrojant Jurgio Paketurio dūdelei, o kiti visi puola į eketę, tikėdamiesi rasti turto po ledu. Finalas nelabai originalus, bet aiškus. Turto besigviešiantys išnaudotojų klasės atstovai turi būti nugalėti vieno išnaudojamųjų klasės atstovo. O štai vagys ir apgavikai Besąsparis bei Čigonų karalius Čičiris, kilę iš engiamųjų klasės, už savo piktadarystes atlygio negauna, pirmasis tampa Prūsijos karaliaus Pričkaus patarėju, kitas - pabėga iš teismo salės ir toliau vagia arklius bei krečia kitas niekšybes.

Apie knygą: Rick Sky – THE SHOW MUST GO ON: THE LIFE OF FREDDIE MERCURY
Leidykla: Carol Publishing Corporation (1994)

Dažna šiuolaikinė muzikos žvaigždė net savo karjeros viršūnėje ne itin domina plačiąją visuomenę kaip asmenybė. Tačiau yra ir kita garsenybių rūšis, kurių gyvenimas kelia smalsumą net po jų mirties. Prie tokių priklauso ir Fredis Merkuris, legendinis grupės "Queen" vokalistas.

Ši knyga nėra tipiška, susidedanti vien iš atsiminimų. Joje galima rasti Fredžio Merkurio interviu, grupės narių, šeimos, draugų atsiminimus, nuotraukas, jo paties ir "Queen" diskografiją. Kiekviename iš 12 skyrių pateikiamas vis kitas F.Merkurio ar "Queen" kūrybos tarpsnis, po kruopelytę atskleidžiamas intriguojantis dainininko gyvenimas. Kiek moterų ir vyrų turėjo F.Merkuris? Kokie santykiai tarp grupės narių? Garsieji vakarėliai… Ir paties Faruchos Balsaro (tikrieji Merkurio vardas ir pavardė) prabangi buitis apie kurią girdėjome ar matėme tik nuotrupas.. Ar žinote, kiek jis turėjo kačių? O lovų? O tai, kad kepėjų sugadintas tortas buvo skubiai išrašytas dueto su Monserat Kabaljė "Barselona" partija? Kas kurdavo ekstravagantiškus kostiumus "Queen" pasirodymams ir vaizdo klipams? Ar tiesa, kad "Queen" tai nebuvo vien tik F. Merkuris, bet draugiškas kolektyvas, kur kiekvienas muzikantas (Brian May, Roger Taylor, John Deacon) - originalus ir visapusiškas, kūrė tokią muziką, kuri iki šiol žavi viso pasaulio muzikos mėgėjus.

Apie knygą: James Joyce – ULISAS
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2003)
ISBN: 9986392667
Puslapių skaičius: 415

Rimtoji dalis. Kaip pranešama kiekviename straipsnyje apie "Ulisą" (1922 m.), romanas vaizduoja 1904 m. birželio 16 dieną Dubline (beje, tai pirmo Dž.Džoiso susitikimo su būsima žmona Nora Barnakl data). Iki šiol birželio šešioliktąją visam pasauly romano gerbėjai rengia vadinamąją "Blum's Day", taip pavadintą pagrindinio jo herojaus Leopoldo Blumo garbei. Tiesa, organizatoriams gerokai kraują gadina rašytojo anūkas Stivenas Džoisas, kuris savo gyvenimą, atrodo, paskyrė garsiojo senelio palikimo sergėjimui ir teismams. Prieš pastarąją Blumo dieną Airijoje šalies vyriausybė net priėmė naują įstatymą, ginantį teisę rodyti rankraščius parodose, kadangi S.Džoisas pagrasino teismu dėl tokio "autorinių teisių pažeidimo". Prieš keletą metų Edinburgo festivalio vieno spektaklio kūrėjai irgi sulaukė laiško, kuriame reiškiamas nepasitenkinimas romano epizodo interpretacija. Labai tikiuosi, kad už šią su Dž.Džoiso anūku nesuderintą apžvalgą manęs nieks nepasodins…

Nors pagrindinis romano veikėjas - Blumas, pirmas scenoje pasirodo Stivenas Dedalas, atkeliavęs čia iš "Menininko jaunų dienų portreto" puslapių. Tiesa, dar prieš jį susipažįstame su savotiška Stiveno parodija Baku Maliganu, žmogumi, jam padedančiu, tačiau kartu jį parazituojančiu. Dedalas - jautrus jaunuolis, slegiamas nesenos motinos mirties, poetas - deja, nelabai sėkmingas. Jis prisipažįsta tarnaujantis dviems valdovėms; tai valstybė ir Romos katalikų bažnyčia. Yra dar trečias dalykas, iš kurio įtakos stengiasi išsivaduoti Stivenas - tai tėvai. Tėvas kaltina jį nužudžius savo nepagydomai sirgusią motiną, nes atsisakė pasimelsti prie jos patalo, - Stivenas juk bando laisvintis iš religijos gniaužtų. Protingas, išsilavinęs vaikinas dėsto vaikams istoriją už skurdžią algą ir neranda savo vietos gyvenime. Pagal oficialią teoriją tai - Telemachas.

Apie knygą: Peter Høeg – PANELĖS SMILOS SNIEGO JAUSMAS
Leidykla: Tyto alba (1996)
Puslapių skaičius: 383

Jeigu jūs turite pažįstamų snobų, kurių vertybių lentynoje norėtumėt užveisti kiek chaoso, štai kaip galima tai padaryti:

"Smila" yra beveik klasikinis detective noire (klestėjimo laikas: XX a. 30-tieji, vieta: dažniausiai JAV, žanro šviesuliai (tamsuliai?) - Dashiell Hammett, Raymond Chandler) pavyzdys. Žanrui būdinga: niūri, nedraugiška aplinka (Kopenhagos lapkritis - labai niūrus, Grenlandijos ledynai - labai nedraugiški. Dedam varnelę), personažai "su trūkumais" - t.y. nėra ryškaus skirstymo į baltus pūkuotus geriečius ir juodus smaluotus blogiečius, geriečiai turi ydų, o blogiečiai žmogiškų savybių (paimkit bet kurį personažą knygoje. Dedam varnelę), nepagražintos mirtys (atskleisti tokias detales detektyve - nusikaltimas, todėl tiesiog dedam varnelę) ir pats svarbiausias komponentas - pagrindinis herojus (dedam didelę riebią varną).

Apie knygą: Karel Čapek – KARAS SU SALAMANDROMIS
Leidykla: Tyto alba (2006)
Puslapių skaičius: 384

Viskas prasidėjo beveik romantiškai. Tolimojo plaukiojimo kapitonas I.Vantochas (arba I. Van Tochas, jei prisistato kaip olandas, o ne čekas) vienoj Zondo archipelago salelėj aptiko jūrų velnių - tapa gyvenvietę. Taip juos praminė vietiniai gyventojai, bijoję ir bjaurėjęsi baisiais padarais, kurie gyveno vienoje įlankoje. Kapitonas ketino ten imtis perlų gavybos, ir laukinių prietarai jo neatbaidė. Tačiau įlankoje iš tiesų pasirodė gyvenančios keistos būtybės. Tai buvo maždaug dešimtmečio vaiko ūgio beveik juodos, slidžios, apvaliomis galvomis salamandros, kurios tiek dugnu, tiek sausuma vaikščioja pasilinguodamos ant dviejų kojų ir caksi. Jei kapitonas nebūtų buvęs girtas kaip kiaulė, kai amfibijos pirmą kartą pasirodė ant kranto, turbūt būtų jas iššaudęs, bet jis pabandė su jomis susišnekėti… Pamažu salamandros įsitraukia į verslą: jos renka perluotes, už kurias gauna durklų, žeberklų, reikalingų, norint atsiginti nuo priešų. I.Vantochas sukuria planą, kaip perlus galima būtų rinkti ir prie kitų salų, kur salamandros dar negyvena, ir jį išdėsto turtingiausiam Čekijos magnatui Bondžiui. Laivai su vandens talpomis perveš salamandras į kitas pakrantes, o už tai jos aprūpins kompaniją perlais. Viskas klostėsi gerai, kol tai buvo pusiau slapta. Kai apie protingąsias salamandras sužinojo plačioji visuomenė, prasidėjo naujas civilizacijos etapas. Ir, žinoma, tik iš pirmo žvilgsnio tai buvo klestėjimo epocha.

"- Klausykit, Belami, - pasakiau jam, - jūs padorus žmogus ir, kaip sakoma, džentelmenas. Nejaugi jums ne bjauru tarnauti verslui, kuris, tiesą sakant, ne kas kita, kaip prekyba vergais?

Apie knygą: William Makepeace Thakeray – ROŽĖ IR ŽIEDAS
Leidykla: Alma littera (1999)
Puslapių skaičius: 128

" - Aš užmušiu tave!

- Aš persmeigsiu tave!

Apie knygą: Francois Rachline – Sisifas
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 9986163390
Puslapių skaičius: 386

Mitas. Sisifas, gudriausias, apsukriausias, klastingiausias žmogus Graikijoje, už savo apgavystes (be žmonių, jis net du kartus apgavo dievus: įkalino mirties dievą Tanatą, todėl žemėje sutriko tvarka, nes niekas negalėjo numirti, bei pabėgo iš mirusiųjų valdovo Hado šešėlių karalystės) buvo nubaustas amžinai ridenti į aukštą, statų kalną akmenį, kuris tik pasiekęs viršūnę su trenksmu rieda žemyn.

Simbolis. Dėl šio amžino beprasmiško darbo XX a. mąstytojams Sisifas tapo absurdo žmogaus pavyzdžiu (A. Camus "Sizifo mitas").