Apie knygą: Alessandro Baricco – Next
Leidykla: Alma littera (2005)
ISBN: 9955086971
Puslapių skaičius: 60

Žanras: Esė. Iš esmės tai keturi straipsniai, spausdinti laikraštyje "Repubblica". Šiek tiek pataisyti, atsižvelgiant į iš skaitytojų gautus laiškus.

Tema pasakyta jau lietuviškame knygos pavadinime - globalizacija: "žodis, kuriuo vadiname tokius dalykus kaip internacionalizmas, kolonializmas, modernizmas, kai nusprendžiame juos susumuoti ir pakylėti iki istorinės, epinės kolektyvinės avantiūros." (18 p.) A. Baricco deklaruojamas tikslas - ne pateikti atsakymus, o iškelti klausimus: tiek pasisakantiems už globalizaciją, tiek antiglobalistams. Autorius lyg ir norėtų stovėti neutraliai, neremdamas nei vienų, nei kitų, ieškodamas, kas slypi už kiekvienos pusės skelbiamos tiesos. Deja, kartais tai veda prie nelogiškumo: pavyzdžiui, 1 skyriuje A. Baricco įrodinėja, kad tokio dalyko kaip globalizacija nėra arba, tiksliau sakant, tai tik naujas pavadinimas įvykiams, buvusiems jau ne kartą, o 2 skyriuje džiaugiamasi, kad yra kovotojų prieš šį reiškinį - antiglobalistų.

Apie knygą: Sigitas Geda – PELYTĖ SIDABRYTĖ
Leidykla: Baltos lankos (2004)
ISBN: 995558467X
Puslapių skaičius: 24

Na, o likusiesiems - tiems, kurie sutrikę nuo vaikiškų knygų pasiūlos stypso prie lentynos niekaip negalėdami išrinkti savo, giminaičių, draugų ar pažįstamų atžalėlėms ką nors įdomesnio už saldžias kičines knygeles, vertėtų atkreipti dėmesį į Sigito Gedos "Pelytę Sidabrytę". S. Gedą visi turbūt žino kaip rimtą suaugusiųjų poetą ir tokių populiarių dainelių kaip "Baltoji varnelė" arba "Naktelės žiedai" tekstų autorių. Ir štai, gana netikėtai, jis ima ir parašo pasaką proza. Ir - dar labiau netikėta - kad šios pasakos siužetas yra visiškai neoriginalus. Sigitui Gedai nebūdinga nei proza, nei neoriginalumas. Ir vis dėlto… Čia jis motyvuotas. Vaikui, kuris dar tik žvalgosi po gyvenimą, pirmiausia reikia susipažinti su pačia artimiausia jį supančia aplinka. Šuniukai, kačiukai ir peliukai -populiariausi vaikiškų knygelių personažai, bet mažiesiems, galite neabejoti, neatsibosta (pirmasis požymis, kad jau suaugote - pamačiusi pelę imate klykti (jei esate moteris) arba pasižadate paspęsti spąstus (jei esate vyras)).

Taigi "Pelytės Sidabrytės" siužetas - nuotykiai namuose, kuriuose stovi sidabro indų pilna indauja - jūsų pernelyg neturėtų nustebinti. Smagiausia - stilistinės vingrybės. Pasakotojas tiesiogiai kreipiasi į mažąjį skaitytoją: "Žinau, jau žinau, ką jūs man pasakysite! Tokių pelių nebūna. O aš imsiu ir nesutiksiu. Mačiau, tikrai mačiau…" Juk primena melų pasaką, tiesa? Pelytė Sidabrytė ypatinga tik tuo, kad sidabrinė, ir jai bėgant tarsi kokie varpeliai po kaklu parišti skimbčioja. Čia dėl to, kad vaikui būtų įdomiau skaitomos pasakos klausytis. O žodžiai kaip margas audinio raštas tarsi kabinasi vienas į kitą, papildo vienas kito reikšmes - jei dindiliuoja tie varpeliai, tai tol, kol "nusilpsta, nutyla, sudyla"… Nejučia plečiamas vaiko žodynas - klausydamasis sužinos ne tik tai, kas yra indauja, bet ir kur tų indaujų galima atrasti - senose pirkiose, dvaruose, rūmuose, muziejuose - ir kas ten guli - šaukštai, peiliai ir šakutės, lėkštės paauksuotais krašteliais, samčiai ir samteliai, plačiašoniai peiliai tortams raikyti… O kai per visus tuos sidabrus Sidabrytė prasisuka - pusė namo skambėti ima: "Lėkštė į gertuvę, gertuvė į grafiną, grafinas į šaukštą, šaukštas į samtį…" Toks žodžių "grandinėlės" principas mažiems vaikams ypač patinka. Todėl nesistebėkite, jei šią pasaką teks jiems skaityti ne vieną kartą. Geriau įsiklausykite. Muzikali poeto rašyta proza mažiausiesiems. Ir būtinai įsižiūrėkite į iliustracijas. Juk be jų knyga vaikams - kaip sriuba be druskos. Originalų Eglės Gelažiūtės stilių jau galima atpažinti. Čia sujungtas piešinys su fotografija, surizgusią liniją netikėtai atgaivina ryški spalvos dėmė. Personažų charakteriai išraiškingi, bet šiek tiek "paplaukę" - tarsi piešti neklusnia paties vaiko ranka.

Apie knygą: Hånes Oivind – AMŽINAS ĮŠALAS
Leidykla: Vaga (2000)
Puslapių skaičius: 127

Pavadinimas kažkiek standartinis. Turbūt jame jau užprogramuota, kad bus kalbama apie Sibirą. Nieko kito po šiuo pavadinimu įtarti nė negalėjau. Tačiau būtent tai ir buvo įdomiausia - kokie norvego ryšiai su Sibiru ir koks bus jauno žmogaus požiūris į šį kraštą.

Romano keistumas prasideda nuo pirmo sakinio - lietuvis Jonas Budrys. Ne kažkoks beasmenis, bevardis lietuvis, besišvaistantis beisbolo lazda kažkur Floridos paplūdimiuose, o rimtas mokslininkas, dirbantis skambaus pavadinimo Šiaurės šalių genetikos banke. Galime tik spėlioti, kodėl šis norvegų autorius - be kita ko, dar ir kompozitorius bei pianistas(!) - savo pagrindiniu herojumi pasirinko lietuvį. Galime tik klausti savęs - iš kur pas jį tokios neprastos žinios apie Pabaltijo okupacijos laikotarpį, apie Rusijos platybes, galop Vilnių - iki jo gatvių pavadinimų.

Apie knygą: Gustav Meyrink – Golemas
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164060
Puslapių skaičius: 254

Legendos aiškinimas: Golemo kūrimas - tai žmogaus bandymas pakartoti didžiausią Dievo stebuklą - žmogaus sukūrimą: Golemas kuriamas iš molio, atgaivinamas Dievo vardu, greitai auga, įgaudamas visa naikinančios jėgos. Tiek žmogaus, tiek Dievo kūrinys ištrūksta iš kūrėjo valios ir sukyla prieš šeimininką, tapdamas juodąja jėga, griaunančia kūrėjo (žmogus - Dievo, Golemas - žmogaus) pasaulį. Tačiau viena žmogui kaip kūrėjui neduota - jis negali varžytis su Dievu, todėl Golemas yra nebylys ir neturi sielos.

Golemas mene: šį simbolį naudojo romantizmo atstovai (pavyzdžiui, E. T. A. Hoffmann'as). Kūrinio maištas prieš kūrėją panaudotas ir M. Shelley romane "Frankenšteinas". 1920 m. režisieriaus P. Weneger'o filmas (dar begarsis) laikomas geriausia legendos ekranizacija ir ekspresionizmo šedevro pavyzdys kinematografijoje. Tačiau labiausiai legendą apie žydų rabino sukurtą Golemą išgarsino Gustav'o Meyrink'o romanas "Golemas" (1915 m.), kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo pats populiariausias vokiškas romanas.

Apie knygą: Benjamin Lebert – ŠIS PAUKŠTIS YRA VARNAS
Leidykla: Vaga (2004)
Puslapių skaičius: 110

Dviejų vaikinų pažintis užsimezga traukinyje (kaip patosiška, ar ne?) Tik ji trunka tol, kol traukinys pasiekia galutinį tašką. Taip ir norisi šį traukinį prilyginti su tuo vadinamuoju mirties (ar haliucinacijų) traukiniu, kurio paskutinėje stotelėje (ar, kaip madinga sakyti, paskutiniojoje) žybsi balta šviesa. Arba jos visai nėra. Šį kartą B. Lebertas pamiršo įsukti lemputę (patroną?) "Iš tiesų galima daug ką įsikalbėti, kad būtų geriau. Be to: ar žemė iš tikrųjų yra tikslas?" (45 p.) Aprašoma jaunystė, kelio ieškojimai, jo prasmė galbūt kiek labiau tinka jaunam skaitytojui. Bet juk ir pats rašytojas nėra brandaus amžiaus.

Dialogas, trunkantis traukinio kelionę, ypatingai traukia dėmesį. Pripažinkime, kad kiekvienas iš mūsų esame galvoję apie tokius dalykus, intencijas, kuriuos išgirstame iš jaunojo Henrio lūpų (atkreipkite dėmesį, jog Paulius visiškai neatveria savo širdies draugui, kaip tai daro Henris. Jis kažką slepia, ar tiesiog yra žmogus, "uždaręs savo sielą geležinėje dėžutėje pilve"?.. ) "argi vien buvimo faktas nereiškia, jog esi nusipelnęs gyvenimo? Ir beveik niekas iš visų žmonių nemano apie kitą, kad jis vertas". Paskutinysis (antrasis) sakinys tinkamiausias Pauliaus apibūdinimui - ar jis vertas čia gyventi, kad ir padaręs tokią kvailystę (taip, kvailystę), nors ir yra čia.

Apie knygą: Franz Kafka – Procesas. Novelės
Leidykla: Baltos lankos (2004)
Puslapių skaičius: 392

Jeigu naują serijos "Rinktinė baltų lankų proza" knygą pristatinėti kaip muzikinės industrijos leidinį, tai šablonas skambėtų maždaug taip: pasirodė legendinės alternatyvinės žvaigždės F. Kafkos visų laikų geriausias rinkinys, kurį sudaro net du CD: viename - 10 dalių monumentalus kūrinys (suprask - romanas) "Procesas", o antrame - geriausios dainos iš įvairių albumų (suprask - kitų knygų).

Toks "The best of F. Kafka" turėtų būti kiekvieno besidominčio muzika namuose tam, kad bet kada galėtum pasimėgauti vienu ar kitu "gabalu". Melomanams, aišku, privalu turėti visus šio klasiko albumus, o šis leidinys irgi neprapuls: geriausių dainų rinkiniai padeda kelionėse arba išvykose į gamtą, kai visų albumų paimti negali, o ko norėsi klausytis neapsisprendi. F. Kafkos fanai šį leidimą įsigys bet kokiu atveju - jeigu jau esi gerbėjas, tai privalai turėti visus leidimus.

Apie knygą: Clifford D. Simak – MASTODONIJA
Leidykla: Eridanas (2005)
ISBN: 9955101121
Puslapių skaičius: 240

Po keliolikos perskaitytų puslapių pakvipo kažkuo keistu. Žvilgtelėjau, kada buvo publikuota pirmą kartą ši knyga - 1978 metais. Negalėjau perdaug prie to prikibti, bet tai, kad kūriniui 27 metai, jautėsi. Ne itin stipriai ir nervinančiai, bet seniena šiek tiek kvepėjo. Kad ir tai, kai dingsta stacionarus telefono ryšys, izoliuoti veikėjai savo fermoje negali susisiekti su advokatu Niujorke - nebuvo tada "mobiliakų". Tačiau labiausiai šioje knygoje pasigedau atidesnio požiūrio į iškeltą situaciją.

Paprastas archeologas savo vaikystės kaimelyje įtaria esant kažką nežemiškos kilmės ir nusipirkęs apleistą fermą ima kasinėti. Galiausiai paaiškėja, kad sena duobė - tai sudužęs kosminis laivas; vienas jo keleivių išgyveno bei liko įstrigęs mūsų planetoje jau 50 000 metų. Ir šis ateivis sugeba tiesti laiko tunelius į bet kurį laikmetį praeityje (apie ateitį nebuvo net žodžiu užsiminta). Jau knygos pradžioje paliestos dvi įdomios temos - kontaktas su aukštesnio išsivystymo nežemiška būtybe ir kelionės į praeitį.

Apie knygą: Michailas Gasparovas – SU SKYDU IR UŽ SKYDO: PASAKOJIMAI APIE SENOVĖS GRAIKIJOS KULTŪRĄ
Leidykla: Alma littera (2004)
Puslapių skaičius: 576

Kadangi iki mūsų dienų išlikę ne tik istoriniai faktai apie šį laikotarpį, bet ir architektūros paminklų, grožinės literatūros, filosofinių veikalų (neretai primenančių grožinę literatūrą), taip pat galima susidaryti nuomonę ir apie tai, kaip save įsivaizdavo patys senovės graikai. Net viena mokslo šakų - kultūrologija - skirta kiekvienos kultūros pažinimui iš vidaus. Tokiu atveju galima objektyviau vertinti papročius, tačiau tam reikia didesnių pastangų, atsikratant išankstinių savos kultūros suformuotų nuostatų ir pažiūrų į kai kuriuos dalykus.

Michailas Gasparovas knygoje "Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą" deklaruoja antrąjį pažinimo būdą: "Apie tai, kaip istorikai pagal prieštaringus pasakojimus atkuria tikrovišką įvykių vaizdą, būtų galima parašyti labai įdomią knygą, bet tai jau būtų visai kita knyga. O mūsų knyga - apie tai, kokią savo praeitį išlaikė atmintyje patys senovės graikai." (6 p.)

Apie knygą: Michel Houellebecq – LANSAROTĖ
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164001
Puslapių skaičius: 75

Ir čia jūs turite teisę pasipiktinę užrikti: "Ei, rašinėtojau, berods tu turi kultinio prancūzų rašytojo M. Houellebecq knygos apžvalgą pateikti, o ne skauduliais dėl skaitančio pasaulio likimo dalintis?! Juk "Platformą" faktiškai išgyrei!"

Taip, "Platformą" aš išgyriau. Ir neatsiimu savo žodžių. O štai "Lansarotę" - išpeiksiu. Nes "Lansarotė" - tai "Platformos" Reader's digest versija . Kiek žinau, "Platforma" - vėlesnis kūrinys. Ir autorių galiu suprasti - joje išplėtotos "Lansarotės" temos. Bet štai lietuvių leidėjų sprendimas po "Platformos" dar išleisti "Lansarotę" - mistiškas.

Apie knygą: Vytautas Nedzinskas – ŽUVINTO ŠIOKIADIENIAI
Leidykla: Mintis (1997)

Galbūt talento kiekis baigtinis, ir jį per ilgą laiką išnaudojame; galbūt redaktoriai jau ne tokie kruopštūs, kaip kadaise; gal tiesiog pasirinkta tema suponavo būtent tokį rašymo būdą. 1984 m. išleisti "Žuvinto metai" buvo apie gamtą. Žmogus ten - daugiausia stebėtojas. "Žuvinto šiokiadieniai" - apie žmogų gamtoje. Kuriantį, saugantį, naikinantį, kartais - tiesiog egzistuojantį kaip koks gyvuliukas, kuris nesvarsto apie savo paskirtį ir nesiekia užkariauti nei vandens, nei žemės. Tiesą sakant, istorijos apie rezervato kaimynus, keistus diedukus - vienos gyviausių knygoje. Vienas štai kas dieną palydi autobusiuką, net dispečeriu už tai pramintas; pasakoja atvykėliams nebūtas istorijas apie melžiamas gulbes ir pats džiaugiasi. Kitas gyvena trobelėje, ne didesnėj už šuns gurbelį, polaidžio metu atsiduriančioj saloje, tačiau nė už ką nenori išsikelti: ateis pavasaris, bus galima ant pamūrėlio atsisėsti ir paukščių klausytis. Trečias dar ne diedukas, tačiau gyvenimo būdo susendintas: kai dirba, tai dirba. Kai geria - tai geria. Ir nuolat poezijos paukštę už uodegos gaudo, net aplinkiniai prisibijo - kaip jau sueiliuos, kaip išdės kaimynėlis taikliai ir skaudžiai, ką apie kurį galvoja…

Nepamiršta V.Nedzinskas ir savo kolegų, rezervato darbuotojų. Iš esmės ir sukasi visas pasakojimas apie rezervatą: kaip jis kūrėsi, kokias permainas iškentė, net kaip statėsi rezervato direkcijos rūmai. Kai kas įsimena: ar žinote, kodėl ąžuolas, stūksantis vidury kelio Vilnius-Kaunas netoli Grigiškių, vadinamas Bergo ąžuolu? O ar galit patikėti, kad laikančią gulbę ąžuolinę mergaitę, kuri stovi pievelėj priešais direkciją, išdrožė kalinys, niekad gyvenime nesilankęs Žuvinte, tačiau labai tiksliai įsivaizdavęs iš knygų, kurioj pusėj kas yra, ir kaip reikia pastatyti skulptūrą bei kelio rodyklę. Dar - keista, iki galo neaiški istorija su šernų gaudyklėmis: žmonės šių knislių daroma žala skundėsi, tačiau gaudykles kažkas vis suniokodavo - ne vieną ir ne du kartus. Pamokantis faktas, kad išpopuliarinę Žuvintą bei spanguoles, gamtosaugininkai sulaukė uogautojų ir šiaip smalsuolių antplūdžio: kiekvieną sugauk, po palias bebraidžiojantį, priversk pasisakyti pavardę, įrodyk, kad elgiasi ne pagal įstatymus. Rezervato darbuotojai dažnam visai nebūdavo baisūs - ne policija gi, ir išvis, patys ką čia Žuvinte veikiat! Kaip šunys ant šieno - nei patys ėdat, nei kitam duodat… Tai - dabar. O tarybiniais laikais daugiausia kovota su žvejais-brakonieriais ir… samanės mėgėjais. Pasirodo, suslapstyti pušų jaunuolynuose, pelkių salelėse, rūkdavo tiek bravorų, kad galų gale nutarta "taškų" ieškoti iš oro, įsiprašius į Alytaus oro klubo AN-2. Iš oro, pasak autoriaus, geriausiai atsiskleidžia ir šio ledynmečio relikto, vis sparčiau mirštančio ežero grožis. Akivarai, plaukiojančios salelės - kinys, plovos, užutėkiai, nendrynai, iškyšuliai pavadinti vaizdingais vardais: Kolyta, Grebelė, Varnaplovė, Asiūklynas, Akmenyčia, Pranės Jono švendras, Tvorų meldynas… Pavadinimai gimsta ir "mūsų laikais". Pvz., Pakaruoklio beržas, Partizanų sala pakankamai aiškiai nurodo, kuo ta vietovė įžymi.