Apie knygą: Connie Willis – PASAULIO PABAIGOS KNYGA
Leidykla: Eridanas (2005)
ISBN: 9955101180
Puslapių skaičius: 320

Knygos siužeto ašis - paprastutė: jauna Oksfordo istorikė Kivrina be galo trokšta persikelti į vėlyvuosius viduramžius dvidešimt metų prieš pat Juodosios Mirties (maro) pandemiją, atėjusią į Oksfordą 1328 m. Dėl šitokios užgaidos baisiai susirūpinęs profesorius Danvortis, kuris įmanytų padaryti viską, kad pavojingas merginos sumanymas nebūtų realizuotas, bet čia jam pagalius į ratus kiša "Medievalio" projekto vadovas, neatsakingas avantiūristas misteris Gilkraistas, kuris ir sudaro visas sąlygas Kivrinos sumanymui. Misteris Danvortis tesugeba prie perkėlimo įrangos pasodinti savo laborantą - Badrį Dauburį, kad bent jau perkėlimas įvyktų kiek įmanoma saugiau. Tačiau iš saugus perkėlimo knygos neišlauši - nutinka kažkas negero - Oksfordą užgriūva nepažįstamo ir labai pavojingo gripo epidemija, suardanti visus planus. O Kivrina... Kivrina patenka ne į tuos metus, kur taikėsi - išsipildo jos slaptas troškimas, kurį planavo įgyvendinti po pirmojo sėkmingo viduramžių tyrinėjimo bandymo: pabūti Juodosios Mirties siautėjimo liudytoja.

Apie knygą: Eric-Emmanuel Schmitt – Smulkūs vedybiniai nusikaltimai
Leidykla: Alma littera (2004)
ISBN: 9955084758
Puslapių skaičius: 97

Žanras: Pjesė dviem veikėjams. Vyrui ir moteriai. Sutuoktiniams.

Siužetas paprastas kaip trys kapeikos: Žilis patyrė traumą, kurios pasekmė - amnezija. Dalinė: prisimena daug ką, bet tik ne apie save - nei pomėgių, nei poelgių, nei žmonos, nei 15 metų trukusių vedybų. Liza pasiryžusi padėti dalindamasi savaisiais: pasakodama, rodydama nuotraukas, atsakinėdama į klausimus.

Apie knygą: Stefan Zweig – VAKARYKŠTIS PASAULIS - EUROPIEČIO PRISIMINIMAI
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164079
Puslapių skaičius: 470

Memuarai - žanras su savo taisyklėmis ir jie dažnai nelaikomi pilnaverte literatūra (na, kas laikytų Hilary Clinton ar Monikos Lewinsky memuarus literatūra?), tačiau šis atvejis - kitoks. S. Zweigas buvo rimtas rašytojas - labai žymus biografijų autorius, gausiai rašė ir kitus žanrus (man pirmą kartą teko su juo susidurti "Pasaulinės literatūros bibliotekos" tome, kur buvo jo vienas iš žymiausių apsakymų "Nepažįstamosios laiškas"). Šie memuarai ne tik informatyvūs, bet ir literatūriški. Dar vienas dažnas memuarų bruožas - tai "aš" dominavimas. Šioje knygoje "aš" - tik stebėtojas. Stebėtojas, kuris kenčia dėl jį supančio pasaulio kataklizmų ir nepaliauja žavėtis jo žmonėmis. S. Zweigo "aš" - tai dainius, apdainuojantis į nebūtį grimztančią epochą, bet ne save. Toks sprendimas dažnai leidžia įtarti apsimestinį kuklumą, bet šįsyk tikrai taip nėra: S. Zweigas skiria ir sau deramą vietą, bet ji nėra aukščiau visų kitų, o pagrindinis autoriaus dėmesys ir pagarba tenka aibei draugų - Romain Rollandui, Hugo Hofmannstahliui, Sigmundui Froidui ir netgi Maksimui Gorkiui. Šie ir kiti žmonės, susitikimai su jais ir jų darbai aprašomi su didele įžvalga, šiluma, jausmu, meile, "atviru nervu".

S. Zweigas, kaip rašo ir nugarėlė, paliko mums ištisos intelektualų kartos ir epochos portretą. Jaunystė klestinčioje Habsburgų imperijos Vienoje - viską sudraskęs Pirmasis Pasaulinis Karas - sunkus pokaris, trumpas atgimimas - nacių košmaras. Kiekviename etape autorius randa ir kuo pasibaisėti, ir kuo pasidžiaugti. Jaunystėje - piktinasi aplink išsikerojusia gerontokratija, sustabarėjusia švietimo sistema, papročių dviveidiškumu (kadangi S. Zweigas buvo S. Froido pasekėjas, daug dėmesio skiriama lyčių santykių ir vaidmenų nenatūralumui), džiaugiamasi neišsenkančia energija, kūrybiniais ieškojimais, ėjimu priekyje pripažinto meno ir naujovių adoravimu, plaukimu "prieš srovę". I Pasaulinio Karo epochos prisiminimuose be galo įdomios S. Zweigo įžvalgos apie tai, dėl kokių priežasčių jau amžių taikiai sugyvenusios tautos įsivėlė į klaikią mėsmalę, iš kur toji baisi tarpusavio neapykanta ir koks tai buvo neįtikėtinas lūžis Europos gyvenime. Lygindamas I-ojo ir II-ojo Pasaulinių karų pradžias S. Zweigas pastebi, kad į Pirmąjį žmonės žengė su šypsena ir užsidegimu, nes nuoširdžiai tikėjo valdžia, kuri tikrai nebūtų kėlusi karo, jeigu nebūtų mirtino reikalo ginti monarchijos ar kito švento reikalo. Karas negrįžtamai sunaikino šį tikėjimą, kaip ir sunaikino intelektualinius ryšius. Tik keletas kūrėjų, tarp jų ir pats S. Zweigas, sugebėjo pakilti virš visuotinės neapykantos ir priminti, kad karas ir pergalė - tai dar ne viskas (simptomiška vieno vokiečių "neapykantos himnų" autoriaus istorija - kaip jis nepaprastai išgarsėjo per karą ir tapo nieku pokaryje). Pokario pasakojimai pamažu iš nusivylimo tono ir atmosferos (kuri mums neblogai pažįstama iš E. M. Remarko kūrybos, tik šiuo atveju ji pagardinta beveik dokumentalizmo doze - S. Zweigas visiškai nepateisina prievartinio Europos perdraskymo, nelabai jam patinka ir tautų apsisprendimo idealas, pagimdęs naujas valstybes ir valstybėles) vėl grįžta prie šviesių spalvų - tai ir meno atgimimas, ir Zalcburgo festivalis, ir kelionės po kitus žemynus. Tiesa, kiek juokinga, kai memuarų pradžioje sielojęsis dėl gerontokratijos, autorius pokariu labai susirūpina dėl juvenokratijos - mat staiga į visus postus, visas vietas yra stumiami jauni žmonės, suklesti viskas, kuo stengiamasi nusigręžti nuo klasikos. Čia S. Zweigas vėl žengia prieš srovę - spausdina grynai klasikinio kanono kūrinius, įrodydamas, kad ir jai liko vietos. Artėjant naujajai katastrofai (ar pirmosios tęsiniui?), galutinai sugriovusiai rašytojo gyvenimą, pasmerkusiai ne tik jį, bet ir jo knygas degti laužuose, tonas vėl liūdnėja, bet ir čia atsiranda jėgos surasti atsvarą brutaliam absurdui - pvz., istorija, kaip Hitleris buvo priverstas garsiausiam tų laikų vokiečių kompozitoriui - Richardui Straussui - asmeniškai duoti išimtinį leidimą, kad rodytų jo naujausią operą, kurios libretą parašė S. Zweigas - žydas. Pasitraukimas po anšliuso į Angliją - jau labai liūdnas, kaip ir alienų likimas Salose. Čia ypač įsimintinas Miuncheno suokalbio momentas ("peace in our time") ir jo aprašymas - kaip britai nenorėjo naujo karo, kaip džiaugėsi jo "išvengę", nors ir paaukoję Hitleriui Čekoslovakiją. Tačiau net didžiausi gyvenimo kataklizmai nepalaužia S. Zweigo tikėjimo gėriu, tikėjimo žmogumi ir Europa kaip vertybe. Deja, kataklizmai palaužė patį rašytoją ir šie memuarai buvo išleisti tik po jo mirties - būdamas virš septyniasdešimties metų S. Zweigas nusižudė.

Apie knygą: Markas Zingeris – Sezonas su šokėja
Leidykla: Baltos lankos (2004)
ISBN: 9955584750
Puslapių skaičius: 215

Markas Zingeris ir aš: Tai jau trečiasis Marko Zingerio romanas (1998 m. "Tyto alba" išleido "Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius", o 2002 m. "Baltos lankos" - "Grojimas dviese"), bet tik pirmoji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pažintis su šio rašytojo kūryba prasidėjo nuo M. Zingerio skilties viename savaitraštyje: ją autorius veda jau pora mėnesių ir ten rašo, kaip sakoma viename anekdote apie ežiuką, nejuokingai, bet apie karą. Velniai nematė tos publicistikos, - tikėjausi, kad romanas galbūt bus geresnis. Ir apsigavau, labai apsigavau...

Gandai: Šiemetinėje "Knygų mugėje" leidyklos "Baltos lankos" direktorius S. Žukas užsiminė, kad "Sezonas su šokėja" yra užsakytas romanas. Tiesa, po to dievagojosi, kad tik autoriaus, kuris vis išsisukdavo nuo leidyklos prašymų dėl knygos (suprask - praslydo nevykdydamas nurodymų), dėka romanas netapo užsakomąja literatūra. Deja, negaliu nei patikrinti, nei patvirtinti, kiek čia yra tiesos, kiek PR'o. Be to, pats faktas, kad autorius kuria pagal užsakymą iš tiesų nėra toks baisus: nesvarbu, dėl kokių priežasčių kuriama - svarbiau, kas sukuriama.

Apie knygą: James Woodall – JOHN LENNON/YOKO ONO. DUOGRAFIJA
Leidykla: Baltos lankos (2000)
ISBN: 9955429232
Puslapių skaičius: 202

Knygos diapazonas nėra vientisas - laikmečiai "šokinėja" nuo 1980 - ųjų metų gruodžio, kai Y. Ono prašo viso pasaulio Tylos Minutės savo žuvusiam vyrui ( "i read the news today, oh boy..." ), kuris buvo nušautas Marko Chapmano - jis šovė į J. Lennon'ą rankoje laikydamas garsiąją Dž. Selindžerio knygą "Rugiuose prie Bedugnės" su dar šviežiu J. Lennon'o autografu, iki 1960-ųjų, kai dar naujoje grupėje buvo tokie veidai kaip Stuart'as Sutcliffe'as, Pete Best'as, bet ne Ringo Starr'as (Richard Starkey), bei vėlgi nuo bitlų ( "kažin ar teisinga juos taip vadinti" ) pakilimo iki sunkmečio laikų.

Tikrieji septintojo dešimtmečio gerbėjai turėtų žinoti, kokią įtaką tokia muzika padarė tuometinei jaunimo kartai ( o gal daro ir dabar?... ). Krito visuomenės sustabarėjusios vertybės, triumfas prieš tradicijas, 'peace' ženklai, žolės vartojimas, savo sielos išlaisvinimas iš kūno gniaužtų ( turbūt tai yra svarbiausia to meto problema ). Tai akivaizdu Vakarų valstybėse ( Rytų valstybių kultūra buvo užšaldyta iki pat nepriklausomybės). Taigi The Beatles, kartu su Rolling Stones'ais, o vėliau Doors'ais bei Janis Joplin, Jimy Hendrix'u laisvino žmogų bei įtakojo maištavimo epochą.

Apie knygą: Alessandro Baricco – Next
Leidykla: Alma littera (2005)
ISBN: 9955086971
Puslapių skaičius: 60

Žanras: Esė. Iš esmės tai keturi straipsniai, spausdinti laikraštyje "Repubblica". Šiek tiek pataisyti, atsižvelgiant į iš skaitytojų gautus laiškus.

Tema pasakyta jau lietuviškame knygos pavadinime - globalizacija: "žodis, kuriuo vadiname tokius dalykus kaip internacionalizmas, kolonializmas, modernizmas, kai nusprendžiame juos susumuoti ir pakylėti iki istorinės, epinės kolektyvinės avantiūros." (18 p.) A. Baricco deklaruojamas tikslas - ne pateikti atsakymus, o iškelti klausimus: tiek pasisakantiems už globalizaciją, tiek antiglobalistams. Autorius lyg ir norėtų stovėti neutraliai, neremdamas nei vienų, nei kitų, ieškodamas, kas slypi už kiekvienos pusės skelbiamos tiesos. Deja, kartais tai veda prie nelogiškumo: pavyzdžiui, 1 skyriuje A. Baricco įrodinėja, kad tokio dalyko kaip globalizacija nėra arba, tiksliau sakant, tai tik naujas pavadinimas įvykiams, buvusiems jau ne kartą, o 2 skyriuje džiaugiamasi, kad yra kovotojų prieš šį reiškinį - antiglobalistų.

Apie knygą: Sigitas Geda – PELYTĖ SIDABRYTĖ
Leidykla: Baltos lankos (2004)
ISBN: 995558467X
Puslapių skaičius: 24

Na, o likusiesiems - tiems, kurie sutrikę nuo vaikiškų knygų pasiūlos stypso prie lentynos niekaip negalėdami išrinkti savo, giminaičių, draugų ar pažįstamų atžalėlėms ką nors įdomesnio už saldžias kičines knygeles, vertėtų atkreipti dėmesį į Sigito Gedos "Pelytę Sidabrytę". S. Gedą visi turbūt žino kaip rimtą suaugusiųjų poetą ir tokių populiarių dainelių kaip "Baltoji varnelė" arba "Naktelės žiedai" tekstų autorių. Ir štai, gana netikėtai, jis ima ir parašo pasaką proza. Ir - dar labiau netikėta - kad šios pasakos siužetas yra visiškai neoriginalus. Sigitui Gedai nebūdinga nei proza, nei neoriginalumas. Ir vis dėlto… Čia jis motyvuotas. Vaikui, kuris dar tik žvalgosi po gyvenimą, pirmiausia reikia susipažinti su pačia artimiausia jį supančia aplinka. Šuniukai, kačiukai ir peliukai -populiariausi vaikiškų knygelių personažai, bet mažiesiems, galite neabejoti, neatsibosta (pirmasis požymis, kad jau suaugote - pamačiusi pelę imate klykti (jei esate moteris) arba pasižadate paspęsti spąstus (jei esate vyras)).

Taigi "Pelytės Sidabrytės" siužetas - nuotykiai namuose, kuriuose stovi sidabro indų pilna indauja - jūsų pernelyg neturėtų nustebinti. Smagiausia - stilistinės vingrybės. Pasakotojas tiesiogiai kreipiasi į mažąjį skaitytoją: "Žinau, jau žinau, ką jūs man pasakysite! Tokių pelių nebūna. O aš imsiu ir nesutiksiu. Mačiau, tikrai mačiau…" Juk primena melų pasaką, tiesa? Pelytė Sidabrytė ypatinga tik tuo, kad sidabrinė, ir jai bėgant tarsi kokie varpeliai po kaklu parišti skimbčioja. Čia dėl to, kad vaikui būtų įdomiau skaitomos pasakos klausytis. O žodžiai kaip margas audinio raštas tarsi kabinasi vienas į kitą, papildo vienas kito reikšmes - jei dindiliuoja tie varpeliai, tai tol, kol "nusilpsta, nutyla, sudyla"… Nejučia plečiamas vaiko žodynas - klausydamasis sužinos ne tik tai, kas yra indauja, bet ir kur tų indaujų galima atrasti - senose pirkiose, dvaruose, rūmuose, muziejuose - ir kas ten guli - šaukštai, peiliai ir šakutės, lėkštės paauksuotais krašteliais, samčiai ir samteliai, plačiašoniai peiliai tortams raikyti… O kai per visus tuos sidabrus Sidabrytė prasisuka - pusė namo skambėti ima: "Lėkštė į gertuvę, gertuvė į grafiną, grafinas į šaukštą, šaukštas į samtį…" Toks žodžių "grandinėlės" principas mažiems vaikams ypač patinka. Todėl nesistebėkite, jei šią pasaką teks jiems skaityti ne vieną kartą. Geriau įsiklausykite. Muzikali poeto rašyta proza mažiausiesiems. Ir būtinai įsižiūrėkite į iliustracijas. Juk be jų knyga vaikams - kaip sriuba be druskos. Originalų Eglės Gelažiūtės stilių jau galima atpažinti. Čia sujungtas piešinys su fotografija, surizgusią liniją netikėtai atgaivina ryški spalvos dėmė. Personažų charakteriai išraiškingi, bet šiek tiek "paplaukę" - tarsi piešti neklusnia paties vaiko ranka.

Apie knygą: Hånes Oivind – AMŽINAS ĮŠALAS
Leidykla: Vaga (2000)
Puslapių skaičius: 127

Pavadinimas kažkiek standartinis. Turbūt jame jau užprogramuota, kad bus kalbama apie Sibirą. Nieko kito po šiuo pavadinimu įtarti nė negalėjau. Tačiau būtent tai ir buvo įdomiausia - kokie norvego ryšiai su Sibiru ir koks bus jauno žmogaus požiūris į šį kraštą.

Romano keistumas prasideda nuo pirmo sakinio - lietuvis Jonas Budrys. Ne kažkoks beasmenis, bevardis lietuvis, besišvaistantis beisbolo lazda kažkur Floridos paplūdimiuose, o rimtas mokslininkas, dirbantis skambaus pavadinimo Šiaurės šalių genetikos banke. Galime tik spėlioti, kodėl šis norvegų autorius - be kita ko, dar ir kompozitorius bei pianistas(!) - savo pagrindiniu herojumi pasirinko lietuvį. Galime tik klausti savęs - iš kur pas jį tokios neprastos žinios apie Pabaltijo okupacijos laikotarpį, apie Rusijos platybes, galop Vilnių - iki jo gatvių pavadinimų.

Apie knygą: Gustav Meyrink – Golemas
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164060
Puslapių skaičius: 254

Legendos aiškinimas: Golemo kūrimas - tai žmogaus bandymas pakartoti didžiausią Dievo stebuklą - žmogaus sukūrimą: Golemas kuriamas iš molio, atgaivinamas Dievo vardu, greitai auga, įgaudamas visa naikinančios jėgos. Tiek žmogaus, tiek Dievo kūrinys ištrūksta iš kūrėjo valios ir sukyla prieš šeimininką, tapdamas juodąja jėga, griaunančia kūrėjo (žmogus - Dievo, Golemas - žmogaus) pasaulį. Tačiau viena žmogui kaip kūrėjui neduota - jis negali varžytis su Dievu, todėl Golemas yra nebylys ir neturi sielos.

Golemas mene: šį simbolį naudojo romantizmo atstovai (pavyzdžiui, E. T. A. Hoffmann'as). Kūrinio maištas prieš kūrėją panaudotas ir M. Shelley romane "Frankenšteinas". 1920 m. režisieriaus P. Weneger'o filmas (dar begarsis) laikomas geriausia legendos ekranizacija ir ekspresionizmo šedevro pavyzdys kinematografijoje. Tačiau labiausiai legendą apie žydų rabino sukurtą Golemą išgarsino Gustav'o Meyrink'o romanas "Golemas" (1915 m.), kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo pats populiariausias vokiškas romanas.

Apie knygą: Benjamin Lebert – ŠIS PAUKŠTIS YRA VARNAS
Leidykla: Vaga (2004)
Puslapių skaičius: 110

Dviejų vaikinų pažintis užsimezga traukinyje (kaip patosiška, ar ne?) Tik ji trunka tol, kol traukinys pasiekia galutinį tašką. Taip ir norisi šį traukinį prilyginti su tuo vadinamuoju mirties (ar haliucinacijų) traukiniu, kurio paskutinėje stotelėje (ar, kaip madinga sakyti, paskutiniojoje) žybsi balta šviesa. Arba jos visai nėra. Šį kartą B. Lebertas pamiršo įsukti lemputę (patroną?) "Iš tiesų galima daug ką įsikalbėti, kad būtų geriau. Be to: ar žemė iš tikrųjų yra tikslas?" (45 p.) Aprašoma jaunystė, kelio ieškojimai, jo prasmė galbūt kiek labiau tinka jaunam skaitytojui. Bet juk ir pats rašytojas nėra brandaus amžiaus.

Dialogas, trunkantis traukinio kelionę, ypatingai traukia dėmesį. Pripažinkime, kad kiekvienas iš mūsų esame galvoję apie tokius dalykus, intencijas, kuriuos išgirstame iš jaunojo Henrio lūpų (atkreipkite dėmesį, jog Paulius visiškai neatveria savo širdies draugui, kaip tai daro Henris. Jis kažką slepia, ar tiesiog yra žmogus, "uždaręs savo sielą geležinėje dėžutėje pilve"?.. ) "argi vien buvimo faktas nereiškia, jog esi nusipelnęs gyvenimo? Ir beveik niekas iš visų žmonių nemano apie kitą, kad jis vertas". Paskutinysis (antrasis) sakinys tinkamiausias Pauliaus apibūdinimui - ar jis vertas čia gyventi, kad ir padaręs tokią kvailystę (taip, kvailystę), nors ir yra čia.