Apie knygą: Giedra Radvilavičiūtė – SUPLANUOTOS AKIMIRKOS
Leidykla: Baltos lankos (2004)
ISBN: 9955584351

Kiekviena knyga turbūt yra suplanuota akimirka skaitytojui (rašytojui tikriausiai – spontaniška?). Šitą knygą planavau skaityti seniai. Gal “suintrigavo” ankstesni autorės žodžiai “Siužetą siūlau nušauti” ir jos tekstas knygoje “Siužetą siūlau nušauti”. Šioje knygoje, natūralu, siužetas irgi dažniausiai suvarstytas kulkų, bet dar kenčiantis agoniją. Autorė stebi savo gyvenimą su vienu patikimiausių ginklų – ironija. Subtili, bet kandi, paprasta, bet kiek snobiška, ciniška, bet su romantikos protrūkiais – tokia knyga, tokia moteris, tokios jos akimirkos.

G.Radvilavičiūtė stabdo pačias paprasčiausias kasdienybės akimirkas. Diena, kai vežamas kastruoti katinas, kasdienis krosas, kaimynų meilės ir neapykantos, miglota meilės iliuzija, santykiai su dukra. Visa tai – tik tramplinas, nuo kurio atsispiriama šokant į apmąstymus, analizę, mažyčius autopsichologijos seansus. Taip nejučia nulaviruojama prie moters brandos, vienatvės dviese, “klimakso periodo parko” (p.51), senatvės, meilės – ir vėl taip pat grakščiai ir švelniai grįžtama į Katedros aikštę, tarpmiestinį autobusą ar mokyklos laikus. Gebėjimas viską matyti iš šalies, truputį atsitraukus – tai, kas labiausiai intriguoja šioje knygoje. Nupiešęs spalvų ir daiktų pilną piešinį, atsitrauki ir primerki akis – ir pamatai kitą vaizdą - miglotesnį, bet drauge ir aiškesnį, be mažareikšmių detalių. G.Radvilavičiūtė gal ir ne pirmoji, kuri rašo taip “prisimerkus”. Bet jos žvilgsnis į save ir kitus man atrodo irgi toks “primerktas”, išryškinantis tai, kas slepiasi už margaspalvių smulkmenų.

Apie knygą: Astrid Lindgren – BROLIAI LIŪTAŠIRDŽIAI
Leidykla: Margi raštai (2002)
ISBN: 9986091519
Puslapių skaičius: 200

Kalis Lejonas – istorijos pasakotojas, sunkiai sergantis dešimties metų berniukas, kuris gyvena su mama ir vyresniuoju broliu Junatanu. Junatanas – gražus, stiprus, geras, protingas. Kalis, vadinamas Skrebučiu – “ visai negražus, paikas berniokas, didžiausias bailys klišomis kojomis ir taip toliau ” (p. 5). Jis per dienas guli ant savo kanapos mažoj virtuvėlėj, klausydamasis, kaip mama gretimame kambaryje dirba siuvamąja mašina, ir laukdamas, kol iš kiemo grįš brolis, papasakos viską, ką šiandien veikė, matė, skaitė, paseks pasaką, užvirins vandens su medumi, kad jaunėliui būtų lengviau atsikosėti… Vieną dieną Kalis netyčia nuklausė, kad greitai mirs. Ir, ramindamas verkiantį brolį, Junatanas pasakė, jog mirus žemėj gulės tik jo pavidalas, o jis pats nuskris į visai kitą šalį, esančią anapus žvaigždžių, į Nangijalą. Ten žydi sodai, žmonės gyvena visai kitokį gyvenimą, ten kitaip eina laikas, ten gali per dienas žvejoti, jodinėti, džiaugtis, ten būsi sveikas ir nereikės nuolat kosėti. Bet atsitinka taip, kad pirmas į tą pasakų šalį patenka Junatanas, kuris žūsta, begelbėdamas brolį. Deja, paaiškėja, kad net šioje šalyje ne viskas gerai ir gražu, kad yra savo piktas priešas – pavergėjas Tengilis, yra klastingų išdavikų ir bailių pakalikų, kad joje gyvena kraupus drakonas Katla, kurį maitina kaliniais – kovotojais už laisvę. Žinoma, nenorintys kentėti priespaudos žmonės nepasiduoda. Ir broliai nelieka nuošaly. “ Junatanas atsakė, kad yra tokių dalykų, kuriuos reikia daryti, nors ir pavojinga.

– O kodėl? – paklausiau.

Apie knygą: Aleksandr Gromov – FEODALAS
Leidykla: Eridanas (2007)

Lietuviams šis autorius gana žinomas – 2003-iaisiais Lietuvos fantastų suvažiavime jo knyga „Lemingo metai“ buvo pripažinta „...geriausiu 2002-2003 metų užsienio autoriaus fantastiniu romanu išleistu lietuvių kalba.“ Gana palankiai skaitytojai įvertino ir kitą „Eridano“ leidyklos išspausdintą Gromovo romaną – „Tūkstantis ir viena diena“.

„Feodale“ Gromovas pasakoja apie keistą Plokštumos pasaulį, į kurį kartkartėm papuola mūsų realybės gyventojai. Na čia tie tūkstančiai paslaptingai ir nežinia kur kasmet pradingstančių žmonių. Pasirodo juos „praryja“ plokštuma, žmogus vieną sekundę dar stovėjo čia, o kitą – jau atsidūręs keistoje bekraštėje dykumoje.

Apie knygą: Alan Snow – ČIA GYVENA MONSTRAI!
Leidykla: ACT (2007)
Puslapių skaičius: 414

Pirma, kas kris į akis - tai iliustracijos. Autorius kiek karikatūriškai vaizduoja personažus ir miestą, kuriame vyksta veiksmas - Retbridžą. Jis nėra vien vaikų rašytojas, bet dar ir profesionalus dailininkas; ypač tai matosi damų-mados aukų paveiksluose: viskas jų figūrose ir apdaruose hipertrofuota, jei aukštakulniai - tai kaip koturnai, jei šukuosenos - tai metro aukščio, o jau klubai, o jau rankinukai… Šiaip ar taip, paveiksliukus vis dėlto norisi pavadinti "senais gerais", jei smalsu, galite paieškoti jų čia. Antra, ką pastebėsim jau ne vartydami, o skaitydami - po truputį atsiskleidžiantį "stebuklingą pasaulį šalia", po kurį mus vedžioja autorius. Ne, tas pasaulis visai ne meiliai, romantiškai stebuklingas, sparneliais mosuojančių ir pudrą barstančių fėjų ar burtininko su nemokamais eskimo mėlyname sraigtasparnyje nerasime. Tiesiog ribos tarp maginės fantastikos ir įprasto pasaulio čia nėra. Tarkim, troliai, veikiantys romane, nors žmonėms nėra įprasti (nes slapstosi iš drovumo, dėl to net vaikšto "apsirengę" kartoninėmis dėžėmis), tačiau visai natūralūs gyventojai. Geriečiai į juos žiūri palankiai, paprasti žmonės beveik nepastebi, blogiečiai vadina neūžaugomis ir nori sunaikinti. Žiurkė čia gali būti laivo kapitonu (ak, tas angliškas humoras), o sūriai turi kojeles, moka bliauti ir laksto pievomis bei miškais.

Nuo sūrių viskas ir prasidėjo. Kadaise Retbridže veikė sūrių gamykla, kuri ne vien teršė orą, bet ir nuodijo žmones savo produkcija. Galų gale miesto valdžios kantrybė trūko ir gamykla buvo uždaryta, taigi, fabrikantai liko be pasipelnymo šaltinio. Ar gali įpratęs prabangoje vartytis tokio turčiaus sūnelis atleisti miestui už pažeminimą? Ne! Uždrausta Sūrininkų gildija nenutraukė savo veiklos. Jos nariai gaudo po sūrinės uždarymo išsilaksčiusius po miškus (ir turbūt kažkaip besiveisiančius) sūrius, aukoja juos kažkokiam paslaptingam monstrui apleistoje salėje ir rengiasi keršto akcijai. Taigi, kad ir karikatūriškas savo užsiėmimais, bet visai grėsmingas sumanymais blogis yra. Dabar apie kitą pusę.

Apie knygą: – GERIAUSIA LIETUVOS FANTASTIKA 2003-2006
Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971757
Puslapių skaičius: 352

Pagaliau pasirodė n kartų laidotas ir n+1 kartą gaivintas šeštasis almanachas „Geriausia Lietuvos fantastika“. Nuo ankstesniųjų jis, pirmiausiai, skiriasi apimamu laikotarpiu: jeigu 1997, 1998, 1999, 2001 ir 2002-ųjų rinkiniai buvo metiniai, tai šis apima ketverių metų laikotarpį 2003-2006 metus. Antra, jame rasite ne tik lietuvių fantastų rašytinę kūrybą, bet ir dailės darbus. Be to, šis rinkinys – vienas gausiausių kūrinių skaičiumi: 19 autorių (vienas apsakymas priklauso duetui), 26 kūriniai. Ketvirta, rinkinyje nebeliko prizinių vietų ir apdovanojimų: „Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006“ tapo tikru almanachu, kurio pats pavadinimas pasako viską.

Prieš nagrinėjant kiekvieną kūrinį atskirai, pora bendrų pastebėjimų-paniurzgėjimų. Didžiausi priekaištai rinkiniui būtų skirti leidinio formatui: fantastika niekada neatsikratys geltonosios literatūros stereotipo, jeigu geriausios (!) lietuviškos fantastikos almanachas (!) bus ir toliau taip leidžiamas – greit sudylantis paperback‘as, kuriame tekstas beveik lipa per puslapio kraštus: net skaityti sunku, nes laikant knygą pirštai slepia dalį teksto. Dar vienas trūkumas – korektūros klaidos: taip, redaktoriai atsiprašinėjo ir patys stebėjosi, kodėl jų liko tiek daug, taip, tokių netikslumų pilna ir kitose knygose, bet ketverius metus laukus ir pagaliau sulaukus knygos, nesinori, kad šventę gadintų detalės. Trečias priekaištas būtų subjektyvus: man užkliuvo kūrinių skelbimo principas: leidykla rašo, kad „almanacho apsakymai sugrupuoti pagal kūrinių siužeto, atmosferos panašumus“ (7 p.), tačiau mažiau diskusijų būtų kilę, jeigu kūriniai būtų sudėti abėcėline tvarka pagal autorius.

Apie knygą: Birutė Pūkelevičiūtė – AŠTUONI LAPAI
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2003)
ISBN: 998639306X
Puslapių skaičius: 642

Abiejuose romanuose paraleliai gretinamos dvi laiko ašys. „Aštuoniuose lapuose“ dabarties atskaitos taškas – jau palikus Lietuvą, kabinantis už menkos galimybės išgyventi Dancige. Šalia nuolat driekiasi ir vaikystės Kauno linija. Prisiminimai – savotiškas vaistas, padedantis bent retkarčiais užsimerkti prieš kraupią realybę. Karas sugriauna miestą, atima galimybę net svetimą žemę ilgėliau laikyti savo pastoge, vienos šeimos likimą išblaško į tūkstantį užkaborių. Tačiau jis negali nubraukti praeities. Iš ten likę kaimynai, draugai, su kuriais likimas suveda ir apgriautame Dancige. Iš ten – tėvų pamokos, susiformavęs žmogiškumo stuburas, pirmieji principai ir pirmieji nusižeminimo slenksčiai. Manau, kad iš tos praeities atėjusi ir žodinga autorės kalba, gyvas, raiškus pasakojimo stilius.

„Aštuoni lapai“ konstruojami pagal didžiąją krikščionių savaitę. Kiekvienas skyrius, pavadintas didžiosios savaitės diena, pradedamas poetiniais inkliuzais. Daugelyje jų net nėra žodžio „Jėzus“ ar „Dievas“. Tačiau lyriniai būties stebėjimai pilni krikščioniškos paslapties („Jo rankose plazdėjo saulės ir žvaigždynai lyg auksiniai vasaros drugiai. Jis žinojo jų vardus, kelius ir skaičių. Jis ranka nuvilnydavo pievų žolę – naujagimio ėriuko švelnų guolį. Ir kiekvieną vynuogyną pridengdavo delnu nuo šalnos“ – p.116). Romanas baigiamas skyriumi „Velykos“, kai be artimųjų likusi herojė pakyla, kad vienatvėje išeitų iš prievartaujamo ir grobstomo miesto. Tas prisikėlimas, lydimas fizinio ir dvasinio skausmo, atskleidžia ir kitą Jėzaus prisikėlimo prasmę, parodo žmogaus ir dieviškos paslapties vienovę. Atsvara aplinkiniam baisumui ir žiaurumui tampa herojės tikėjimas, ryžtas, žinojimas, kad mirties dar nėra, kad jos gyvenimas nesibaigs šiuose griuvėsiuose tarp užmuštų vyrų ir prievartaujamų moterų.

Apie knygą: Renata Šerelytė – KRAKATUKŲ PIEVELĖ
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9955244178
Puslapių skaičius: 208

“Toli toli – nebent sapne galėtumei tenai nukeliauti – glūdi ramiausia pasaulyje vietelė. Ją iš visų pusių supa stebuklingi krūmai, ir jų raudonos uogos, vadinamos krakatukais, dega lyg žibintėliai tarp žalių lapų.” (p. 5) Ten stovi trobelė, kurioje gyvena Birbindonas (geras, mandagus, rūpestingas žmogus), tešlius (toks romus, kartais tyliai maištaujantis padaras iš tešlos, gyvenantis piestoje), maumas (kuris visada miega stalčiuje, nes grynas oras jam kenkia) ir Buntė Esmeralda (nepakenčiama skraidanti bobelė, besielgianti kaip paauglė). Krūmuose bruzda jūrų kiaulytės, akivare gyvena senas vandenis, už pievelės yra baisus miškas su keistomis būtybėmis… Kažkur toli šiaurėje stūkso niūri Gogrinbogso pilis. Nieks jos nematė, bet visi žino, kad niūri ir pasakoja apie ją skirtingai. Žodžiu, jei nekiši nosies už krakatukų pievelės, gyvenimas ir toliau tekės ramia vaga, su smulkiais pasibarimais ir kasdieniais maloniais įvykiais, bet be nuotykių.

Bet be nuotykių nebūtų ir knygos, tiesa? Į pievelę atkeliauja: a) bliovimo entuziastas veršis Oskaras, b) sena ragana Bobramsula, c) didžiaausė senė Mariana Silvana, d) senė Mora (tiesą sakant, šioks toks užsiciklinimas ties senatve jaučiasi, beje, dar yra ir jūrų kiaulyčių senelė)… O paskui ir visokie kitokie padarai, kurie pievelės idilę nuneša šuniui ant uodegos. Didžiaausės stačiokės senės pasakojimuose siaučiantys jūrų vėjai pripučia susižavėjusiam tešliui tokių idėjų į galvą, kad jis net beveik savo noru nuotykiuose dalyvauja! Ir ne taip net svarbu, ar tie pasakojimai tikri, ar išgalvoti, jei gyventi su jais įdomiau.

Apie knygą: Irena Aleksaitė – BE GRIMO: ŠELMIŠKI PRISIMINIMAI
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 9986163579
Puslapių skaičius: 288

I.Aleksaitės knyga man iš tiesų pasirodė ganėtinai “nuogo veido”. Perfrazuojant – ne aukštuomenės pokylyje Kleopatros akimis žavinti ledi, o strazdanomis ir apgamais žvilgsį traukianti mergička kokiame Dievo užkampyje. Spuogelių, raukšlelių ir panašių ypatumų, tiesa, mažoka. Tačiau šmaikštus ir taiklus knygos žodis suskamba natūraliai, o prisimenami žmonės nenugludinami vien iki tobulo švelnumo ir gerumo įsikūnijimų.

Vis dėlto pažadu “pamatyti teatrą be grimo” susiviliojęs skaitytojas gali jaustis kiek suvedžiotas. Vaikystė, jaunystė, tėvų pamokos, brolio ir sesers likimai sudaro didesnę dalį knygos, nei teatro užkulisių peripetijos. Tai – gyvenimo dalyvės, o ne teatro stebėtojos memuarai. Ir knygos centre atsiduria teatrologės asmenybę formavę žmonės, o ne pats teatras, ko iš knygos anotacijos galėtų tikėtis skaitytojas. Skyrius apie teatro žmones “Nepaprasti teatriniai susitikimai” pasitinka tik jau gerokai įpusėjus knygą. Nuo čia atsiveria nuogesni nei įprastai aktorių veidai, prabyla netikėti likimai, grįžta primirštos teatralų pavardės. O kur dar sovietmečio tvarkos padiktuoti kuriozai ar tos net kritikus užklumpančios akimirkos, kai spektaklio tyloje auditoriją staiga ima ir ištinka juoko priepuolis. Čia pat – ir, pasak I.Aleksaitės, brazilišką serialą primenantys aktorių ir teatro kritikų santykiai.

Apie knygą: A. Šlivinskas , P. Kaminskas , R. Barisaitė – SENIEJI ŠIAULIAI ATVIRUKUOSE
Leidykla: „Aušros“ muziejus (2006)
Puslapių skaičius: 389

Pasirodo šiais laikais dar būna ir taip: nudilinau daugelio Vilniaus knygynų slenksčius (gerai, gerai – nemeluosiu –veikiau jau nuzulinau telefono ragelį), klausinėdamas ar turi jie dar pernai išleistus „Senuosius Šiaulių atvirukus“, bet paaiškėjo, jog sostinėje šios knygos įsigyti tiesiog neįmanoma. Neatvežė. Niekam neįdomu. Tikriausiai.

Iš tikrųjų kokiems keistuoliams gali būti įdomus 858 senovinių atvirukų albumas, su unikaliais XIX-XX a. pr. Šiaulių, jų apylinkių, ten gyvenusių žmonių, to meto technikos ir pan. atvaizdais?..

Apie knygą: Etgar Keret – Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas
Leidykla: Alma littera (2006)
ISBN: 9955242728
Puslapių skaičius: 159

Knygos autorius gimė 1967m., su šeima gyvena Tel Avive; jis yra laikomas vienu iš geriausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų. Įdomus faktas – E.Keret apsakymų rinkiniai yra labiausiai vagiamos ir kalėjimuose skaitomos knygos (gana keista išspausdinti tokį dalyką knygos viršelio vidinėje pusėje. Gal tai turėtų rodyti pavyzdį lietuviams..?).

Visa knyga persmelkta žydų tradicijomis (autorius kilęs iš Izraelio). Tai ne tik minimi tradiciniai valgiai, bet ir neapykanta vokiečiams, moterų ėjimas į kariuomenę ir pan. Rašymo stilius – puikus. Visko tiek, kiek reikia:aprašymų, veiksmo, tezių pamąstymams.. Tačiau man užkliuvo autoriaus netolerancija. Viename iš apsakymų, vaizduojančiame nusižudžiusių žmonių gyvenimą pomirtiniame pasaulyje, lyg netyčia atsiranda kažkoks Kurtas, kažkokios žinomos grupės lyderis, kažkoks žąsinas (aliuzija į Curt Cobain). Nemanau, kad vertėtų taip rašyti. Tuo labiau, kad net neaišku, ar Cobain iš tiesų nusižudė, ar buvo nužudytas. Etgar Keret sukėlė savo tautiečių pasipiktinimą (nemanau, kad kitiems tai taip aktualu) sukurdamas apysaką pavadinimu “Rabinas negyvas“, kurioje pasakojama apie katiną, vardu Rabinas. Atrodo, kad autoriui patinka truputį pasišaipyti iš daugelio dalykų, net iš holokausto – apsakyme „Batai“ berniukas aplanko Volynės žydų muziejų, kur jam įdiegiama, jog vokiečiai ir jų gaminiai yra absoliutus blogis. Todėl kai tėvai parveža jam vokiškus „Adidas“ sportbačius, jis nusprendžia, jog batuose yra dalis jo senelio..