Apie knygą: Lucijus Anėjus Seneka – Laiškai Lucilijui
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164084
Puslapių skaičius: 535

Na, kartais mums reikia bent jau patarimo. Kartais. Nors ne visada norime prisipažinti, kad jo mums reikia. Bet vienuolių, parduodančių „Ferrari“, turtingų ir neturtingų tėčių bei auksinių taisyklių, kuriomis grįstas kelias į asmeninę ir visokią kitokią laimę, gausa knygynų lentynose paliudija, kad vis dėlto patarimus mes linkę bent jau išklausyti, jeigu ne klausyti. Ir patarėjų bei patarimų daugėja kasmet.

Yra ir tokių patarėjų, kurie nėra madinga sezono naujiena. Jie parašė knygas, kurios nedulka lentynose jau porą tūkstančių metų.

Apie knygą: Gailutė Jankauskienė , Jolanta Kryževičienė – Sėskim ir pakalbėkim
Leidykla: Versus Aureus (2007)
ISBN: 9789955699750
Puslapių skaičius: 320

Antra vertus, kuris tas laikas “geresnis”, vienos nuomonės nėra ir negali būti. Gal todėl (o gal ir ne – supaisysi) žurnalistės po vienu viršeliu suguldė 30 radijo interviu su menininkais, mokslininkais, dvasininkais.

Vienas toks piktas dėdėiš „literatūrmenio“, rašydamas apie šią knygą, iš pradžių su piktdžiuga ėmė plyšauti: „Vieni labiausiai mano nekenčiamų žmonių – žurnalistai“ (ot tai originalu). O paskui lyg apgailestaudamas konstatavo, kad na nepavyks šios knygos sumaišyti su vienu tokiu dvokiančiu dalyku. Ir netgi parinko „topinių“ frazių dešimtuką. Tai ką jau man, paprastai vargo pelei, kalbėti. Tik skaityti ir džiaugtis, kad taip yra dirbama ir kad tas darbas nuo šiol surašytas ir juodu ant balto.

Apie knygą: John Irving – NAŠLĖ VIENERIEMS METAMS
Leidykla: Alma littera (2005)
Puslapių skaičius: 640

Praėjo septyneri metai nuo to, kai perskaičius John’o Irving’o “Pasaulis pagal Garpą” mane buvo apsėdusi “garpomanija” ir grafomanija, bet kaip teisingai minėtame romane rašė “pasaulyje pagal Garpą visi mes esame martini atvejai”, taip ir mano pasaulyje visos manijos nusimarino. Na, galbūt, išskyrus skaitymo …

Lietuviškai pasirodė nemaža krūvelė bestseleristo Džono Irvingo romanų: “Sidro namų taisyklės”, “Malda už Oveną Mynį”, “Ketvirtoji ranka”), tačiau po “Garpo” mane sustabdė nukankinęs savo nuobodumu, taip ir nepabaigtas romanas “Cirko sūnus”. Tad nelengva buvo ryžtis pradėti pusseptinto šimto puslapių rašliavą, ypač kai dedikacijoje perskaitai: “meilės romanas” . Visgi įveikus knygos pradžios baimę sustoti buvo nelengva: knyga skaitosi lengvai, stilius ir žodynas turtingas, romano istorijos pagaulios ir, žinoma, bestseleriškos – t.y. veikėjų gyvenimas apraizgomas seksualiais, detektyviškais, fatališkais, nerealiais, bet vaizduotę žadinančiais vaizdiniais. Retkarčiais autorius tam tikrų aprašymų detalėmis perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, Edžio masturbacijos scenos tikrai per daug ištęstos, nors gal tik man taip pasirodė dėl savo išvirkimo laipsnio. Keletas puslapių pasirengimo onanizmui nenorom verčia skaitytoją kišti ranką į kelnaites, tačiau pats procesas subtiliai peršokamas, ir iki pornografinio lygio nenusileidžiama, dėl ko skaitytojas lieka sustingusiais pirštukais, ir turi teisę kaltinti rašytoją ribotumu: per visą romaną masturbuojasi (ir dažniausiai ne po vieną kartą) tik vyriškos giminės individai, o moteriškaitės lyg frigidiškos namų šeimininkės sugeba tik tarpusavyje pasikeisti fraze “girdžiu kaip mano kelnaitės slysta ant grindų” .

Apie knygą: Henrikas Radauskas – VISI EILĖRAŠČIAI
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9986394643

Knygos „Eilėraščiai“ visiškai nesinori aptarti rūsčiai suraukus kaktos, knisantis po „silabinestonines“ eilėdaras ar braukant į mezgimo raštą panašių eilėraščio metro eilučių. Gaivališkumas – bruožas, iki šiol likęs vienu ryškiausių H.Radausko poezijoje (subjektyvi mano nuomonė). Tai nėra paaugliški šūkčiojimai „ach, pavasaris, och, meilė!“. Eilėraščio žmogus čia – daug kur vaikiškai tyras ir jautrus, kartais – vienišas, kartais – lyg bejausmis stebėtojas, bet visada – esantis čia ir dabar, išgyvenantis kiekvieną akimirką iki paskutinio kraujo lašo. Net jei ta akimirka – ryškiai fioletinė (ar ne ši spalva vargšėms mokyklinių programų aukoms iškart įkalta į galvas kaip nerimo simbolis?).

Nuo poeto mirties prabėgo beveik keturi dešimtmečiai. Šiemet išleisti visi326jo poezijos puslapiai man atrodo gryniausias įrodymas, kad genialumas slypi paprastume. Žemė, dangus, voratinklis, ąžuolas, bitės – visiems po lygiai dovanotas stebuklas. Dukart didesnis stebuklas – visa tai ne tik pamatyti, bet ir juste pajusti.

Apie knygą: Sun Tzu – KARO MENAS
Leidykla: Obuolys (2006)
ISBN: 9789955700067
Puslapių skaičius: 136

Tai tiek piktinimosi, o dabar prasidės žavėjimasis, nes knyga tikrai velniškai gera.

„Jeigu jie pailsėję – išvargink, jeigu jie vieningi, išskirk “ – jau vienu iš pirmųjų Sun Tzu patarimų paaiškėja, jog „divide et impera“ nebuvo romėnų išradimas, greičiau – privatizavimas. Pirmą kartą skaitant šį veikalą (nedidelį – be komentarų būtų vos 20-30 puslapių) ima nuostaba. Nuostaba gilėja vėl prie jo sugrįžtant, nes supranti, kiek daug tiesos ir išminties yra sudėta labai lakoniškose eilutėse. „ Ginkluotę jis ima iš valstybės, atsargas – iš priešo “. Taip, knyga apie karą ir kariavimą, archajišką, tokį, kokie vyko 6 a. pr. Kr., tačiau labai daug ką iš šių trumpų pastebėjimų galima pritaikyti ir šiuolaikinėms situacijoms. „Todėl tas, kuris sugeba kariaut, pavergia priešo kariauną be mūšio“. Atrodo, būtent taip JAV elgėsi Irake 2003 m., vos pradėjusi operaciją „Irako laisvė“, gaila, politikai nepaskaitė kitų eilučių „ Kariuomenė brangina pergalę ir nevertina užsitęsusio karo “. Beje, „greitas karas“ buvo būtent tas karas, apie kokį visada svajojo visos valstybės (doktrina, apogėjų pasiekusi prūsų – vokiečių sukurtoje blitzkrieg taktikoje), kol Mao Dze Dungas bei Ho Ši Minas neištobulino antipodo – „lėto karo“ taktikos, apie kurį Sun Tzu, deja, nerašė.

Apie knygą: Eric Hobsbawm – KRAŠTUTINUMŲ AMŽIUS: TRUMPASIS XX AMŽIUS
Leidykla: Mintis (2000)
ISBN: 5417008117
Puslapių skaičius: 710

T. S. Eliotas (iš E. Hobsbawmo knygos „Kraštutinumų amžius“)

Šią knygą kadais man rekomendavo vienas keisčiausių (ir įdomiausių) VU Istorijos fakulteto dėstytojų – doc. dr. A. Kasperavičius, kurio paskaitos neretai labiau panašėjo į audringą „Spaudos klubo“ laidą kokios politinės krizės metu ir kuris, jei tik dažniau pasirodytų viešumoje, tikrai pelnytų „skandalingai pagarsėjusio“ etiketę.

Apie knygą: Terry Pratchett – MAŽIEJI LAISVŪNAI
Leidykla: Garnelis (2007)
ISBN: 9789955428879
Puslapių skaičius: 280

Marlinė Skauduolė - devynmetė mergiūkštė, kurios pagrindinis galvasopis - dvimetis broliukas Ventvertas. Jeigu jūs turėjote dvimetį broliuką (ar sūnelį), puikiai žinote, kad tai yra padarai kurie lenda kur nereikia, daro, ko negalima, be to, jie nuolatos snargliuoti ir... dar blogiau. Kodėl tad broliuko nepanaudojus kaip jauko iš kažkur atsiradusiai keistai žaliai pabaisai, nes gi su pabaisomis kažkas turi kovoti? Kažkas turi saugoti jų pasaulį, kažkas, kaip mokė močiutė, turi kalbėti už tuos, kurie neturi balso! Ir dar - Marlinė svajoja būti ragana. Tik štai - ką reiškia būti ragana? Gyventi meduolių namelyje ir valgyti užklydusius vaikus? Mokėti kerėti? Ar matyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti, kaip amžinatilsį senelė Skauduolė, su kuria būdavo taip gera paprasčiausiai... tylėti. Ir, po galais, kas tie maži, keisti atkaklūs žmogučiai - vagišiai, keikūnai, lėbautojai, staiga ėmę rodyti didžiausią pagarbą Marlinei ir suskubę jai į pagalbą, kai broliuką Ventvertą kažkas drįso pagrobti?!

"Viena vištų atrodė šiek tiek suglumusi. Marlinė ją skubiai pakėlė. Po ja tupėjo du mažučiai mėlyni raudonplaukiai žmogeliukai, abiem rankom laikydami po kiaušinį. Jie pakėlė akis. Minos buvo labai kaltos:

Apie knygą: Birutė Tiknevičiūtė – TĖVAS STANISLOVAS MAŽUTĖLIŲ TARNAS
Leidykla: IĮ “Petro ofsetas” (2007)
Puslapių skaičius: 326

Tėvo Stanislovo dukterėčia B.Tiknevičiūtė 1989-2005 metais rašė dienoraštį. Apie paprastus pokalbius su tėvu Stanislovu, jo pamokslus, iškeldinimą iš Paberžės į Dotnuvą, šimtus tuoktuvių ir krikštų, gilėjančią opą kojoje, metastazes, kunigų luomo juodąsias kates, reportažus žiniasklaidoje, veržimąsi iš ligoninės į celę... ir smėlio kauburėlį Paberžės bažnyčios šventoriuje. Dabar tą dienoraštį skaito susitikusieji su Tėvu Stanislovu, artimi Tėvui Stanislovui, girdėję apie Tėvą Stanislovą, išgirdę apie Tėvą Stanislovą....

Taip išleistos knygos kažkada į rankas pakliūdavo visai atsitiktinai. Net sunku apibrėžti tiksliai, kas telpa žodyje „taip“. Jokios nurodytos leidyklos, daug nuotraukų, gana skurdi kalba, dar – daugybė korektūros klaidų (čia to, laimei, nėra) – taip išleistus teko skaityti pasakojimus apie šventųjų gyvenimus. Seniai. Panašaus „mėgėjiškumo“, kurį net sunku tiksliai įvardinti, pakanka ir čia. Tačiau. Tai dienoraštis. Negaliu žmogaus minčių ir patirčių vertinti kaip aukštojo meno objekto. Negaliu ir nenoriu. Tai veikiau – liudijimas apie svetimų mylėtą, o savų neretai niekintą žmogų, į žemę atėjusį tarnystei.

Apie knygą: Leonardas Gutauskas – SAPNŲ TEOLOGIJA
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2006)
ISBN: 998639452X

Savotiškai knygai turbūt visi šie apibūdinimai taip pat tinka. Tema, kurią pasirinko dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas, yra nei labai originali, nei netikėta. Apie lietuvių tremtinius prirašyta dokumentinės prozos užtektinai, galbūt – net pernelyg užtektinai. 1941-ieji, Jakutija. Į tokį laikotarpį ir vietą knygoje žvelgiama keturiolikmetės Augustės akimis. Susirgusi, karščiuojanti, klejojanti mergina dienas leidžia ant utėlėmis apėjusio čiužinio. Jos buitis ir kasdienybė daugiau nei skurdi, o sapnai, vizijos, svajonės – labiau nei turtingos. Dvidešimt vienas sapnas Augustę nuskraidina ir į namus Lietuvoje, ir pas Anapilin išėjusius artimuosius. Sapnuose pasirodo baltasis elnias, auksinė žiurkė, kalbantis varnas; susitinka gyvieji ir mirusieji, sugrįžtama ir prie mamos kapu virtusio ledyno, ir į tėvynėje švęstas Sekmines.

Į visus Augustės sapnus prasiskverbia ir jos dabartinės kasdienybės detalės: po blakstienas zujančios utėlės, rūstūs sargybiniai, badui prilygstantys maisto daviniai. Ir, aišku, samis Jarvis – Augustės mylimasis, globėjas, draugas. Tragiški įvykiai neatima iš žmogaus jo gebėjimo mylėti ir aukotis. Mylimas žmogus Augustę lydi ne tik atšiauriame krašte, bet ir jos sapnuose. Atsakomybė prieš jį išplėšia Augustę ir iš mirties nagų, neleidžia pasiduoti nei nuovargiui, nei lemčiai, nei abejonėms savo ir kito nuoširdumu. Meilė ir Sibiro speiguose, ir debesų pūkuose, ir sapno glėby lieka vienintele priežastimi, vieninteliu tikslu, vienintele aplinkybe.

Apie knygą: Michael Gruber – Raganiukas
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955245407
Puslapių skaičius: 282

Teko girdėti – Lenkijoje yra toks rašytojas Andrzejus Sapkowskis? Tad, nežinau, ar Michaelas Gruberis jį skaitė, bet faktas, kad jų abiejų galvose suskambėjo kažkas panašaus: pasakos sako taip? O gal ten buvo visai kitaip? Taigi, viskas prasideda nuo to: neįprasta ragana, neįprastai sugalvojusi užauginti rastinuką ir susidūrusi su raganom tokiomis neįprastomis motinystės problemomis. Todėl vaikelį tenka auklėti meškai, o mokyti – džinui, kuris mielai nemokytų, bet Grumsto – toks keistas vaikio vardas – motinėlė jį įkalinusi akmenyje už kai kurias nuodėmes ir tenka atidirbti, laukiant tinkamos akimirkos. Kokią ateitį turės toks auklėtinis? Be abejo, sudėtingą, nes, kaip ir Maugliui, jam kažkada reikės sutikti žmones, o žmonės, kaip žinome, yra bjaurūs, purvini, pikti, ypač kitokiam padarui. Tad užtenka vieno susidūrimo, kad tavo didžiausiu noru taptų kerštas, ne tik bjaurybėms žmonėms, bet ir motinai – už tai, kad augino ne taip, nemylėjo tiek, kiek norėtųsi...

Pirmoji pusė knygos yra tiesiog puiki. Viena vertus, jau minėtas pasakų motyvų naudojimas, jas perkuriant (ne taip šmaikščiai, kaip tai daro A. Sapkowskis, tačiau irgi pakankamai įdomiai ir pagrįstai), taip pat pasakinių situacijų sąsajos su šiandienos problemomis (kad ir toji pati vieniša motinystė arba nesuvokta motinystė). Sklandus, vaizdingas pasakojimas bei ryškūs veikėjų charakteriai, tarp kurių, žinoma, yra ir raganos katinas.