Sako, kad Andrejus Belianinas - vienas populiariausių fantastikos rašytojų Rusijoje. Na, kas sako, tas turbūt žino, nors, kiek galiu spręsti iš šios knygos, nelabai man suvokiama to populiarumo paslaptis.
Romano „Vaikystės pabaiga“ (leidykla „Bonus animus“) idėja Arthurui C. Clarke’ui kilo rašant mokslo populiarinimo knygą apie kosmoso tyrinėjimus. Jį sudomino klausimas, kas atsitiktų, jei nežemiška jėga apribotų žmonijos kosminę ekspansiją, uždarytų ją gimtojoje planetoje. Kai kam jo atsakymas – romanas „Vaikystės pabaiga“ – pasirodė žiaurus.
Kai išgirdau, jog steigiama „Jurgos Ivanauskaitės premija“, ir kad ji bus įteikta Kristinai Sabaliauskaitei už romaną „Silva Rerum“, pagalvojau... Gal ir gėda, bet pagalvojau taip, kaip anoniminiai interneto komentatoriai galvoja apie visą leidyklos „Tyto alba“ veiklą, susijusią su J. Ivanauskaitės palikimo išsaugojimu ir stabiliu populiarumo palaikymu. Bet paskui ėmė piltis teigiami nepriklausomi atsiliepimai, ir – gal knygų mugės euforijos pagautas, gal tiesiog – kažką pajutęs, nusipirkau.
Paskutinis lietuviškas istorinis romanas, kurį buvau atsivertęs, priklausė taip pat literatūros debiutantei M. V. Knabikaitei ir vadinosi „Mėnesiena tamsiame lange“ – apie nacius ir jų moteris. Deja, kai jau pirmuosiuose puslapiuose aptikau porą istorinių klaidų, skaitymo malonumas buvo sugadintas. Labai bijojau, kad ir su „Silva Rerum“ nenutiktų kas nors panašaus, nors baroko epochą išmanau nepalyginamai prasčiau nei Antrą pasaulinį karą.
Vos 209 puslapiai. Ir dar su iliustracijomis. Taupu, santūru, skoninga. O visko tiek gali išskaityti, kad net n-tąjį kartą atsiversta knyga veikiausiai nepasirodytų nei perprasta, nei paprasta.
Kol kas šį romaną perskaičiau tik vieną kartą. Ir jaučiu, kad iki užkabintų knygos gelmių dar toloka. Bet atmintyje jau yra šio romano padarytų įdrėskimų, už kurių užkliūva net banalios kasdienio gyvenimo linijos. Knygos siužetas bent iš dalies irgi labai kasdieniškas: kaimo keistuolis, kenčiantis dėl įgimtos disleksijos – nesugebėjimo skaityti – stumdosi ir grumiasi savo kasdienybėje, tarp kasdieniškų kasdieniškai mąstančių žmonių. Jį laiko keistuoliu, jo nekenčia ir gėdijasi tėvas, jis neturi draugų, o vienintelė jo sielos bičiulė – Gustavo Dorė iliustruota Biblija, ilgainiui tapusi vieninteliu status quo vis liūdnesnių permainų purtomame keistuolio gyvenime.
Akvile (2013-05-21, 13:06)