Jau dešimt metų nuslinko nuo to laiko, kai „Eridanas“ išleido septynerių tomų ciklo „Fondas“ (Foundation) trečiąją dalį “Antrasis Fondas“. Ne taip ir blogai pagalvojus, jog anglakalbiai skaitytojai kentėjo beveik keturiasdešimt metelių, kol produktyvusis (gi palikimas apie 500 (!) knygų) Asimovas ėmėsi „Fondo“ priešistorės „Fondo preliudijos“ (Prelude to Foundation, 1988), tapusios ketvirtąja ciklo dalimi. Žinoma, prieš tai jau buvo išleista visos istorijos pabaiga, kurią vėliau pratęsė tokie pasekėjai kaip Gregory Benford, Greg Bear ir David Brin.
Kaip išduoda knygos pavadinimas, „Fondo preliudija“ netęsia „Antrojo Fondo“ pabaigtos istorijos, o pasakoja apie menkas Fondo užuomazgas jo įkūrėjo, Hario Seldono, smegenyse. Tad šį romaną galima drąsiai skaityti, numojant ranka į anksčiau lietuviškai pasirodžiusias ciklo dalis, ir laukti kol netrukus bus išleistas tęsinys „Pakeliui į Fondą“ (Forward the Foundation) , o tada galima ieškotis 1994-ųjų „Fondo“ leidimo.
Apie lietuvių santykius su jūra turbūt tiksliausiai kalbėjo amžinatilsį Gintaras Beresnevičius. Prisipažinkime, juk daugeliui mūsų iki šiol Klaipėda - tai truputį kitas pasaulis, o apie laivus ir laivybą išmano retas lietuvis, nors Klaipėdos uostas sukuria 18 proc. bendrojo vidaus produkto. Bent jau iki krizės... Vis dėlto, ne vieno iš mūsų vaikystę ar paauglystę nušvietė Aloyzo Každailio "Laivai ir jūrininkai", ne vienas bent jau tyliai pasvajodavome - o kad taip išplaukus į jūres mares...
Aš nežinau, ar iki šiol būta darbų, apibendrinančių Lietuvos jūrinę istoriją. Man tokio pobūdžio knyga - pirmoji patekusi į rankas. Ir - nesiskundžiu - perskaičiau greitai, perskaičiau maloniai, jaučiuosi kiek paprotingėjęs ir sužinojęs kai ką naujo.
Neįprastas derinys: šis mokslinės fantastikos romanas, kuris labai panašus į maginę fantastiką, kartu dar yra ir tapsmo romanas. Jo pasaulis panašus į mūsų, bet svetimas, veikėjai – panašūs į mus, bet ne tokie patys. Skaitytojas truputį apgaunamas, sudarant prielaidas tikėti, kad jis supranta, apie ką kalbama, bet pamažu, gražiai ir be fanfarų šydas praskleidžiamas.
Knygynas „HOMO SAPIENS“ fantastikos mėgėjams, skaitantiems rusų kalba, siūlo susipažinti su fantastinių knygų, kurios artimiausiu metu (maždaug per 10 dienų) pasirodys (ar jau yra) knygyno lentynose, sąrašu.
“Baimė nepripažįsta išankstinių nusistatymų, jai nekliudo jokie rasiniai barjerai. Štai kas slypi Huverio bylose. Tik baimė.”
Robert’as Ludlum’as yra tikrai garsus trilerių rašytojas. Tiksliau – buvo, nes prieš keletą metų, 2001-aisiais, paliko šią melo, šantažo ir sąmokslų pakalnę. Paliko ir keliasdešimt knygų, kurios sėkmingai ekranizuojamos: esamą Borno trilogiją tikriausiai žino kiekvienas kinomanas, o „Čanslerio rankraštis“ (The Chancellor Manuscript) dar tik statomas.
Kai turi rankoje sekatorių, kiekvienas augalas, atrodo, reikalingas jo aštraus prisilietimo. Ne sodas, o bandymų poligonas... Bet jei pamatai greta ką nors su pjūklu, mąsliai ir godžiai besidairantį į medžių lajas, suima nerimas. O gal vis dėlto nereikia?
“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)
Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis, tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ (”La Nausée”, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja - to nebus.
Rekomenduoju perskaityti James Boyle straipsnį „A copyright black hole swallows our culture“ (liet. „Autorinių teisių juodoji skylė ryja mūsų kultūrą“). Trumpai apibendrinus, straipsnis yra apie tai kaip dėl autorinių teisių vartotojų nepasiekia knygos (knygos našlaitės, nebespausdinamos knygos ir pan.).
Tačiau kadangi gyvename technologijų pasaulyje situacija yra daug įdomesnė. Manau, daugelis žinote apie „Google Books“ projektą, kurio tikslas yra suindeksuoti ir pateikti paieškai kuo daugiau knygų. Knygos, kurių autorinės teisės nebegalioja galima skaityti visas (pvz.: Žiulio Verno knygas, tačiau tik angliškai). Žinoma, „Google“ susiduria su daugybe teisinių problemų apie kurias ir rašo James Boyle. Tikiuosi galiausiai iš to išloš tiek skaitytojai, tiek rašytojai.
Apie Neilo Gaimano knygas sunku ką nors parašyti, kai steni berods trečią apžvalgą. Nes jį reikia skaityti, reikia džiaugtis jo istorijomis ir žavėtis jo rašymo lengvumu, kuris net ir paprastuose siužetuose nenusirita iki banalumo. Nors pavadinimas „Anansio vaikiai“ lyg ir išduotų sąsajas su „Amerikos dievais“, tačiau pagrindinė sąsaja – tik autorius. Ši knyga nėra nei pirmosios tęsinys, nei mėginimas perspjauti ankstesnį sunkiasvorį romaną. Ji – lengva, kažkuo primenanti „Žvaigždžių dulkes“, tokia, kokią skaitai maloniai, šypsodamasis ir neįsitempdamas. Bet nuo to ji neprastėja.
Rugpjūčio 29 d., šeštadienį, nuo 11 val. Vilniuje, Žirmūnų g. 2, prie prekybos centro “Iki-Minskas” visi norintieji galės parduoti ir įsigyti vadovėlių ir knygų, reikalingų naujiems mokslo metams.
Daugiau informacijos: http://www.iki.lt/lt.php/spaudai/?id=396
Danute (2012-02-09, 22:43)