Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.
Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas.
Seniai seniai, karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, gyveno rašytojas, vardu Edvardas Bulwer-Lyttonas. Kažkada buvęs populiarus dėl savo knygų, šiuo metu jis labiausiai yra žinomas kaip frazės “It was a dark and stormy night” (liet. – “buvo tamsi, audringa naktis”) autorius ir “Bulwer-Lyttono literatūrinio konkurso” įkvėpėjas. Konkurse varžosi išgalvotų romanų įžanginiai sakiniai, o nugali pats grafomaniškiausias, labiausiai bereikalingomis detalėmis perkrautas. Ne be šio konkurso pagalbos nelaimingasis “It was a dark and stormy night” yra tapęs nuolatinių pašaipų ir parodijų taikiniu.
Jau dešimt metų nuslinko nuo to laiko, kai „Eridanas“ išleido septynerių tomų ciklo „Fondas“ (Foundation) trečiąją dalį “Antrasis Fondas“. Ne taip ir blogai pagalvojus, jog anglakalbiai skaitytojai kentėjo beveik keturiasdešimt metelių, kol produktyvusis (gi palikimas apie 500 (!) knygų) Asimovas ėmėsi „Fondo“ priešistorės „Fondo preliudijos“ (Prelude to Foundation, 1988), tapusios ketvirtąja ciklo dalimi. Žinoma, prieš tai jau buvo išleista visos istorijos pabaiga, kurią vėliau pratęsė tokie pasekėjai kaip Gregory Benford, Greg Bear ir David Brin.
Kaip išduoda knygos pavadinimas, „Fondo preliudija“ netęsia „Antrojo Fondo“ pabaigtos istorijos, o pasakoja apie menkas Fondo užuomazgas jo įkūrėjo, Hario Seldono, smegenyse. Tad šį romaną galima drąsiai skaityti, numojant ranka į anksčiau lietuviškai pasirodžiusias ciklo dalis, ir laukti kol netrukus bus išleistas tęsinys „Pakeliui į Fondą“ (Forward the Foundation) , o tada galima ieškotis 1994-ųjų „Fondo“ leidimo.
Apie lietuvių santykius su jūra turbūt tiksliausiai kalbėjo amžinatilsį Gintaras Beresnevičius. Prisipažinkime, juk daugeliui mūsų iki šiol Klaipėda - tai truputį kitas pasaulis, o apie laivus ir laivybą išmano retas lietuvis, nors Klaipėdos uostas sukuria 18 proc. bendrojo vidaus produkto. Bent jau iki krizės... Vis dėlto, ne vieno iš mūsų vaikystę ar paauglystę nušvietė Aloyzo Každailio "Laivai ir jūrininkai", ne vienas bent jau tyliai pasvajodavome - o kad taip išplaukus į jūres mares...
Aš nežinau, ar iki šiol būta darbų, apibendrinančių Lietuvos jūrinę istoriją. Man tokio pobūdžio knyga - pirmoji patekusi į rankas. Ir - nesiskundžiu - perskaičiau greitai, perskaičiau maloniai, jaučiuosi kiek paprotingėjęs ir sužinojęs kai ką naujo.
Neįprastas derinys: šis mokslinės fantastikos romanas, kuris labai panašus į maginę fantastiką, kartu dar yra ir tapsmo romanas. Jo pasaulis panašus į mūsų, bet svetimas, veikėjai – panašūs į mus, bet ne tokie patys. Skaitytojas truputį apgaunamas, sudarant prielaidas tikėti, kad jis supranta, apie ką kalbama, bet pamažu, gražiai ir be fanfarų šydas praskleidžiamas.
Knygynas „HOMO SAPIENS“ fantastikos mėgėjams, skaitantiems rusų kalba, siūlo susipažinti su fantastinių knygų, kurios artimiausiu metu (maždaug per 10 dienų) pasirodys (ar jau yra) knygyno lentynose, sąrašu.
“Baimė nepripažįsta išankstinių nusistatymų, jai nekliudo jokie rasiniai barjerai. Štai kas slypi Huverio bylose. Tik baimė.”
Robert’as Ludlum’as yra tikrai garsus trilerių rašytojas. Tiksliau – buvo, nes prieš keletą metų, 2001-aisiais, paliko šią melo, šantažo ir sąmokslų pakalnę. Paliko ir keliasdešimt knygų, kurios sėkmingai ekranizuojamos: esamą Borno trilogiją tikriausiai žino kiekvienas kinomanas, o „Čanslerio rankraštis“ (The Chancellor Manuscript) dar tik statomas.
Kai turi rankoje sekatorių, kiekvienas augalas, atrodo, reikalingas jo aštraus prisilietimo. Ne sodas, o bandymų poligonas... Bet jei pamatai greta ką nors su pjūklu, mąsliai ir godžiai besidairantį į medžių lajas, suima nerimas. O gal vis dėlto nereikia?
“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)
Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis, tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ (”La Nausée”, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja - to nebus.
Rekomenduoju perskaityti James Boyle straipsnį „A copyright black hole swallows our culture“ (liet. „Autorinių teisių juodoji skylė ryja mūsų kultūrą“). Trumpai apibendrinus, straipsnis yra apie tai kaip dėl autorinių teisių vartotojų nepasiekia knygos (knygos našlaitės, nebespausdinamos knygos ir pan.).
Tačiau kadangi gyvename technologijų pasaulyje situacija yra daug įdomesnė. Manau, daugelis žinote apie „Google Books“ projektą, kurio tikslas yra suindeksuoti ir pateikti paieškai kuo daugiau knygų. Knygos, kurių autorinės teisės nebegalioja galima skaityti visas (pvz.: Žiulio Verno knygas, tačiau tik angliškai). Žinoma, „Google“ susiduria su daugybe teisinių problemų apie kurias ir rašo James Boyle. Tikiuosi galiausiai iš to išloš tiek skaitytojai, tiek rašytojai.
zbt (2013-05-25, 17:28)