Tiesą pasakius, pradėjusi skaityti šią knygą kurį laiką buvau suirzusi ir vis klausiau savęs: „Ar čia dabar tokia mada – rašyti „atsisveikinimo“ knygas?“ – nes pastaruoju metu prikepta jų ir vietinių, ir importinių rašytojų. O piktintis – ir netgi kritikuoti – kažkaip tarsi šventvagiška. Žmogus sunkiai serga, sirgo, miršta ar jau mirė, nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi su kitais, tikėdamasis, kad kažkam gal bus naudinga – o tu ateini ir kritikuoji. Tarsi abejotum paskutine mirštančiojo valia ir moralizuotum, kad jis tuščiai kalba.
Ir štai – „Pasiklydę laike“, anot autoriaus – istorinis fantastinis romanas. 1348 m., pats kovų su kryžiuočiais įkarštis ir nelaimingasis Strėvos mūšis. Dėl kažkokios anomalijos erdvėlaikyje į tą epochą įkrenta keletas po keturių amžių gyvensiančių vyrų. Vietiniams jie pasirodo kaip velniai, negana to – nešini turbūt paties Perkūno duotais žaibais, kurie greitai nuveja kryžiuočius bent nuo vienos pilies. Bet kaip toliau jiems seksis?
Jei manęs paprašytų K. Navako „Du lagaminus sniego“ apibūdinti trimis žodžiais, sakyčiau: „suteikia gerų emocijų“. Daug neįkyraus, kartais šiek tiek padaužiško humoro, atgaivinti prisiminimai apie tai, kas svarbu, tarsi mozaika iš nuotrupų sudėliotas laikmetis: Kauno džiazai su oro balionu kylančiu P. Vyšniausku, krentančių obuolių dunksėjimas, Molėtų gatvė Žaliakalnyje, garsusis Ukmergės „univermagas“ (ką, jūsų namiškiai ten neapsipirkinėdavo?) ir t.t.
Šiuo metu Lietuvoje besisvečiuojant Josteinui Gaarderiui, nutariau pasidalinti prisiminimais apie jo jau kadais legenda tapusią knygą „Sofijos pasaulis“. Perskaičiau prieš kokius 13 metų ir knyga tikrai padarė įspūdį, tačiau tik kuriam laikui. Šiuo metu vis stiprėja įsitikinimas, kad ši knyga yra tiesiog nuostabiai pervertinta. Iš anksto norėdamas apsidrausti nuo galimų A. Užkalnio išpuolių, pasakysiu, kad per savo gyvenimą esu nusipirkęs du šios knygos egzempliorius – vieną sau, kitą dovanai. Vieną minkštais viršeliais už 16 litų, kitą kietais, berods už 23 litus. Taigi šiame kontekste išsakyta mintis, kad puikiai perkama nebūtinai yra puiki, galbūt atrodys kiek mažiau šventvagiška.
...perskaitęs (dar ne visą) aš iš tikrųjų kone patikėjau, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gali būti vadinama imperija.
Tiesa, neapleidžia jausmas, kad, panorėjęs, it koks Kantas (Imanuelis), Norkus galėtų ramiai prirašyti tokio pat storio knygą-argumentą - kodėl LDK negali būti vadinama imperija.
O kol kas - skaitau ir gėriuosi.
Atrodo, viską padarytum, kad tik tavo vaikui būtų geriau. Atrodo, viską padarytum, kad būtum geras tėtis ar mama. Daugelis savo vaikų dar neturinčių draugų stebisi – kaip tu žinai, kaip tą vaiką auginti, kaip ir apie ką su juo kalbėtis, kaip spręsti konfliktus, kaip jį auklėti ir lavinti?! Stebuklų nebūna. Viskas labai paprasta. Reikia mokytis
Nereali. Nereali knyga. Užburianti, įtraukianti, juokinanti ir žavinti. Šilta, miela ir paslaptinga. Turbūt geriausia, ką pastaruoju metu skaičiau kelionių tematika.
Knygos autorius – rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas Tahir Shah 2003 metais kartu su šeima persikelia iš Jungtinės Karalystės į Maroką ir bando pradėti naują gyvenimą naujoje aplinkoje. Prisijaukinti Maroką. Apie tai ir pasakojimas.
Būna knygų, kurių oficialios rinkodaros triukų pilnos anotacijos suintriguoja ir priverčia pirkti ir skaityti. Perskaitai – ir jautiesi apgautas. Nebūtinai knyga bloga – bet neatitinka anotacijos nors tu ką. O štai „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ yra tokia pati spalvinga ir visapusiška, kaip ir knygos anotacija ant galinio viršelio – „tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime“. Galbūt todėl taip sunku rasti dar nepasakytų žodžių. Galbūt todėl tiesiog žvelgiu į Tahir Shah „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ – ir šypsausi. Užbūrė.
„Kiek trenktam reikia būti, kad leistumeisi į tokią kelionę?“ – mintyse klausiau ir klausiau savęs, versdama Dainiaus Kinderio kelionės dienoraščio puslapius. Knygai įpusėjus, kažkas tokį klausimą uždavė keliautojui, nepamenu atsakymo – bet kokiu atveju, čia daugiau retorinis klausimas. Bet kad šiek tiek trenktam reikia būti – tai faktas :).
Lietuvos istorija, t.4
2010-01-20
Autorius: Augustinas Žemaitis
Žymės:
monografija,
horizontai,
dinastija,
visuomene,
valstybe,
didzioji,
kunigaikstyste,
1386,
1529,
m,
Jūratė Kiaupienė,
Rimvydas Petrauskas,
Lietuvos istorija IV tomas. Nauji horizontai: dinastija,
visuomenė,
valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m.,
Baltos lankos,
isbn:9789955232391
Dvylikos tomų Lietuvos istorija – turbūt ambicingiausias lietuviškosios istoriografijos projektas. Šiuo metu (2010 m. sausis) yra išleistos keturios serijos knygos – pirmasis, antrasis, ketvirtasis tomai ir dvyliktojo tomo pirmoji dalis. Ketvirtasis tomas pasakoja apie laikotarpį nuo Krėvos unijos iki Pirmojo Lietuvos statuto priėmimo (1386 – 1529 m.).
Apie Renatą Šerelytę gerai atsiliepė dėstytoja Universitete. Nors ji, dėstytoja, buvo pasidabinusi pagonišku megztu galvos apdangalu, kokius dėvi kryžiuočius ašaromis užtvindantis, sukarintas vaidilučių būrys, ir apsiribodavo adoruojančiais argumentais "labai labai labai labai gera", kažkas teigiamo p.Šerelytės atžvilgiu mano viduje liko ir tai kreipia mano veidą grimasomis. Mano galvoje kokius metus sukasi Mėlynbarzdžio, to tragiškojo senbernio, motyvas, tad nejaugi būdamas iš tokios mažos Lietuvos nerasiu nieko bendro su savimi romane "Mėlynbarzdžio vaikai"?
Senesni įrašai
Skaityta.lt © 2001-2012. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu
Danute (2012-02-09, 22:43)