“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…”
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)
Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.
Emily Dickinson : „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“
Yra dar tų atpažinimo būdų. Tikrai yra. Ir nebūtinai poezija turi kūną sužvarbinti ar nurauti skalpą. Nieko blogo, jeigu eilės įkvėps gyvybės, šilumos ar atneš šypseną. Tik tokia samprata nebuvo būdinga Emily Dickinson ir tai stipriai jaučiasi jos kūryboje.
Ar vestis vaiką į laidotuves? Ar leisti apžiūrinėti nugaišusius gyvūnėlius? Ar mirus artimam žmogui rodyti savo sielvartą ir verkti vaiko akivaizdoje? Ar tausoti vaiko emocijas ir kaip galima mažiau kalbėti apie giminaičio mirtį? Ar raginti vaiką imtis veiklos, kad greičiau pamirštų augintinio netektį? Kaip užkirsti kelią tam, kad vaikas nekaltintų savęs dėl tėvų skyrybų? Ar tikrai laikas gydo visas žaizdas, o gal visgi gydo veiksmai? Prisipažinkite – šie klausimai trikdo.
...Pasitelkusi vaizduotę ir esamą mokslinę medžiagą apie senąjį matriarchato pasaulį autorė sukūrė intriguojantį romaną, kuriame šiuolaikinis žmogus nematomais siūlais susiejamas su akmens amžiuje gyvenusiais mūsų protėviais. Gyvenusiais tose pačiose vietose prie pelkės, kalbėjusiais ta pačia kalba, tik, be abejo, daug archajiškesne jos forma, dainavusiais dainas, iš kurių kai kurios pasiekė ir mus. Ar mes kitokie? Ar skiriasi mūsų prigimtis, vertybės, mintys?
Turbūt paskatintas savo bestselerio „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“, J. Gray ir sukurpė knygą apie vaikus – ir ką gi, rezultatas visai neblogas. Knygoje sukaupti įvairūs praktiniai auklėjimo patarimai, tinkantys įvairaus amžiaus vaikams ir, kaip teigia autorius, labai efektyvūs – veikia vos tik ėmus juos taikyti. Mano asmeninis patyrimas rodo, kad knygoje aprašomas būdas, kaip efektyviai vaikui liepti ką nors padaryti, pustrečių metų vaikui veiksmingas iškart (kaip ir žadėjo knygos autorius), o štai sutuoktinis, išgirdęs „prašau, išnešk šiukšles“ – susinervino baisiausiai ir mandagiai paprašė ant jo netestuoti perskaitytų metodikų. Bet šiukšles išnešė :)
Jis aukščiau įstatymo. Jis žemiau žvėries.
Dar vienas Roberto Ludlumo trileris lietuviškai. Šį kartą – Borno serijos pirmoji knyga.
Pats Ludlumas sukurpė apie Borną trilogiją, kurią po sėkmingos ekranizacijos toliau iki šiol eksploatuoja Eric Van Lustbader: 2010-aisiais turėtų pasirodyti jau penktasis šio rašytojo trilogijos tęsinys. Kaip bus su lietuviškaisiais vertiniais dar neaišku, bet greičiausiai ateitį koreguos komerciniai dalykai.
Smagu, kad trilerius „Obuolys“ pagaliau perkėlė į mažesnį formatą minkštais viršeliais. Dabar ir su savim pasiimti patogiau, ir rankos nepaskausta laikant knygą (skaitantieji storas sunkias plytas supras apie ką aš čia).
Kaip ten bebūtų šitą knygą reiktų pirma papliekti už pavadinimo vertimą, tiksliau – nevertimą, o nukopijavimą nuo netikslaus filmo vertimo.
Originale pirmojo Borno dalis skamba „The Bourne Identity“, ką tiksliau reiktų verstibent „Borno tapatybė“, „Borno identiškumas“ ar pagal prasmę „Borno identifikacija“. Dabar gi „Sunaikinta tapatybė“ perteikia visai kitą prasmę.
Pirmoji Borno dalis parašyta dar 1980 metais. Senokai, todėl kaip ir neseniai mūsuose išleistasis„Čanslerio rankraštis“ turi tas pačias „bėdas“: šiek tiek nublėsęs siužeto aktualumas, pasenę techniniai „stebuklai“ ir jau nebestebinančios kovos scenos. Visa kita šiame trileryje turi puikią Ludlumo sukurtą kokybės kartelę.
„Sunaikinta tapatybė“ laikomas vienas iš pirmųjų trilerių, parašytų moderniuoju stiliumi, bei geriausiu romanu apie šnipus, tiesa tik po John Le Carre „Šnipas, kuris grįžo iš šalčio“ (liet., 1994, Žaltvykslė).
Ir kaip priklauso šnipų romanui, „Sunaikintoje tapatybėje“ viskas taip susukta, užsukta ir dar užmegzta mazgu, kad keliose vietose to suktumo net per daug. Net baigęs knygą ne visai suvokiau kas su kuo ir prieš ką. Matyt, į likusius klausimus atsakys kitos serijos dalys.
Tiesa, jau iš pradžių reikėjo paminėti, kad „Sunaikintos tapatybės“ ekranizacija turi maksimum dešimt procentų knygos siužeto, todėl nereikia manyti, kad tai dvi identiškos istorijos. Taip, pradžia tokia pati: žvejai randa jūroje sužalotą vaikiną, jis išgyvena, tačiau amnezija ištrynė visą kitą, net vardą; šlaunyje – banko kodas; banke – saugykla Džeisono Borno vardu, o toliau knygoje – nematyti vingiai, kurie skaitytoją nuveda į dviejų asmenybių karą. Du profesionalūs žudikai imasi vienas kito. Vienas – pramanytasis (Bornas), kitas – gyvas dar šiandien.
Ludlumas maišydamas realius faktus su savo fantazija pasakoja apie venesuelietį teroristą Ilijičių Ramiresą Sančesą (pagal F. Forsytho „Šakalo dieną“ vėliau pramintą „Šakalu“), kuris septintajame dešimtmetyje šiurpino Vakarų šalis. Vienas kitą medžiojantys vyrai paskui save velka dar visą armiją kelių valstybių slaptųjų tarnybų šulų, kurie ir taip didelį jovalą suvelia dar labiau…
„Bornas: sunaikinta tapatybė“ – storas, bet nenuobodus trileris ilgiems tamsiems vakarams, kurie beskaitant gali virsti rytais.
Bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino...
Nors jau keturiolika kartų Nebula nominacijose paminėtas, mūsuose negirdėtas Jack McDevitt laisvai būtų prasprūdęs ir pro mano akis, jei ne laimingas atsitiktinumas dėl kurio kad ir vėliau apturėjau visai gerą laiką su 2006-ųjų Nebula laimėtoju, romanu „Ieškotojas“.
Eduardas Limonovas buvo nevykėlis ir yra nevykėlis, tad didi galimybė, kad toks liks ir ateity. Tik amžinas nevykėlis gali parašyti kažką panašaus į „Nevykėlio dienoraštį“. Tam reikia ypatingų gabumų, iš kurių mažiausias ir didžiausias – būti gryniausiu nevykėliu.
„Dzūko dienoraštis“ išsiskiria būtent autentišku asmeniškumu. Ir tai - jo didžiulis privalumas. Partizanas jį rašė sau, į lapus guldydamas ir gyvenimo kroniką, ir jausmus, kurie sutaurina, sugyvina kroniką.
Danute (2012-02-09, 22:43)