Galbūt daug ką nustebins, jog ši knygelė yra laimėjusi H. K. Anderseno premiją, tačiau ji yra unikali tuo, kad priartina didžiausias gyvenimo tiesas iki žaismingai aprašytos kasdienybės, augantis ryšys su Dievu parodomas kaip jautri draugystė. Kreipiamas dėmesys į pagrindinius dalykus, kurie yra žmogui svarbiausi, kaip auga žmogus jų stokodamas ir kokiu būdu atranda. Mirtis, kuri mūsų pasaulyje sutinkama, kaip tragiškas dalykas, knygelėje, žinant jos aplinkybes, suvokiama, kaip Dievo stebuklas. Tai yra puikus vaikų literatūros kūrinys, laikytinas tikru vertybiniu orientyru tiek vaikams, dar patirsiantiems įvairius gyvenimo slenksčius, tiek tėveliams, kuriems galbūt reikia kopti iš savų duobių.

Tarp naujų knygyno "Homo Sapiens" siūlomų įsigyti fantastikos leidinių rusų kalba nemažai pastaruosius porą metų Rusijoje itin populiarių "patekėlių" pseudožanro romanų.

Šio pseudožanro esmė: kažkokiu būdu patekęs į praeitį, paprastai apsiginklavęs iki dantų šių dienų jaunuolis (geriausia – specnazo kovotojas) – ima gelbėti Rusiją. Nuo totorių, Lietuvos-Lenkijos Respublikos, nacistinės Vokietijos, bolševikų ir t.t. Gelbsti žinių ar šiuolaikinės ginkluotės pagalba.

Be alternatyvių istorijų dar rasite daug kitų fantastikos naujienų, tarp jų - H. L. Oldie, Sviatoslavo Loginovo, Kirilo Benediktovo ir kitų rusakalbės fantastikos žvaigždyno atstovų apsakymų rinkinį - "Prieblandos valdovai" (Повелители сумерек).

Visas liepos-rugpjūčio mėnesio knygyno "Homo Sapiens" rusiškos fantastikos naujienas prašome žiūrėti čia.

Ką čia slėpti – knygą įsigijau ir perskaičiau tik todėl, kad viename knygynų tinkle ji tekainavo kelis litus, o A. Čekuolis pats savaime yra įdomi asmenybė ir talentingas pasakotojas – jo įdomu klausyti, žavi jo stilius, gebėjimas surasti informaciją ir ją patraukliai pateikti skaitytojui-klausytojui – tad negalėjo būti bloga knyga, tiesiog negalėjo. Knyga jauki ir suasmeninta. Iš pradžių tarsi norisi maksimum informacijos – o gauni nuomones ir įžvalgas su A. Čekuoliui būdingu kalbos stiliumi. Net jei nežinočiau, kad tai – A. Čekuolio tekstai, – atpažinčiau iš stiliaus. Smagu. Knygą tikrai praturtintų vaizdinė medžiaga – nuotraukos ir iliustracijos, ir ne apie patį A. Čekuolį, o apie aprašomus dalykus. Štai šito dalyko tikrai nesupratau – tarsi kokiuose memuaruose ar autobiografijoje, knygoje sudėta nemažai asmeninių nuotraukų (A. Čekuolio tėvai; A.Čekuolis su vaikaičiu Leo; A.Čekuolis prie krovininio laivo „Gvardejsk“ vairo; A. Čekuolis Baltijos kelyje; Indijoje, Tailande, Andoroje, Ispanijoje ir t.t.), nors tekstai ne apie jį patį ir ne vien apie jo keliones –ir apie istorinius įvykius, ir apie socialinius reiškinius, apie politiką, apie religiją, apie gyvenimo būdą ir vyrų bei moterų santykius. Taip ir kirba mintis – ar tik nepersistengė knygos idėjos sumanytojai. Puikiai suprantu užduotį, kurią sau išsikėlė knygos rengėjai – surinkti ir išsaugoti, kad neprapultų geriausių LRT laidų „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ užrašus. Praeis keleri metai – ir dauguma straipsnių praras savo aktualumą – bus tiek visko atsitikę ir atrasta naujo, kad skaitant atrodys, tarsi pasakojimas nutrūko netinkamoje vietoje. Todėl išliekamoji knygos vertė man kelia abejonių. Būna nesenstančių knygų – bet ši, reikia pripažinti, ne tokia. Nesenstantis yra tik Algimantas Čekuolis.

Apie knygą:Harper Lee – Nežudykit strazdo giesmininko
Leidykla: Jotema (2003)
ISBN: 995552751X
Vertė: S. Lomsargytė - Pukienė
Puslapių skaičius: 368 

Vis dėlto nenorėčiau gąsdinti būsimųjų skaitytojų: nors knygelėje kalbama apie svarbiausius žmogaus būties klausimus, į kuriuos atsakymo dažnas ieškos dar ilgai, gal net iki gyvenimo galo, knygelė yra labai žaisminga, vaikiška, kupina neužgaulaus humoro, šmaikščių posakių, paaiškinimų, komiškų asociacijų (vien ko verti veikėjų vardai: karosas vardu Justinas, genys Geniušas, visažinė gervė Bernadeta...). O pati pelytė Zitutė man asocijavosi su mūsų šauniąja Zita Kelmickaite, kurios pilna visur ir kuri, neabejoju, jei reiktų, eitų gelbėti pasaulio... Bet tai jau humoras, nedrįsčiau teigti, jog toks buvo autoriaus sumanymas. Tiesiog perskaičius šį talentingai parašytą, skaidrų, gėriu alsuojantį, Vaidoto Žvirblio žaviai iliustruotą kūrinėlį, apima džiugesys ir kyla noras pokštauti.

Džiugu pranešti, kad be kitų liepos mėnesį knygyne „HOMO SAPIENS“ pasirodžiusių fantastikos naujienų, ten pat galima įsigyti (ar užsisakyti) ir knygą, daugelio jau vadinamą rneabejotinu pastarųjų poros metų mokslinės fantastikos šedevru  - Piterio Uotso (Peter Watts) "Melagingą aklumą" (Blindsight).

"Ši knyga nuneša stogą. Į orbitą. Geraja šio žodžio prasme.

...

Reikia iš karto perspėti: ši knygelė ne atsipalaidavimui. Ji tiems, kas iš karto supras apie prioninę baltymų sintezę. Tvirtoji SF su biologiniu porūšiu.“ – pasakoja savo tinklaraštyje rusų kritikas ir žurnalistas Sergejus Sobolevas

Susitikimas su ateivių erdvėlaiviu – ne visai susitikimas (o ir erdvėlaivis ne visai erdvėlaivis). Derybos su ateiviais irgi, pasirodo, ne visai derybos. Įsiskverbimas į ateivių kosminį laivą, pirmas fizinis kontaktas – ir vėl, viskas kitaip, neįprastai. Piteris Uotsas visiškai perrašo nusistovėjusį požiūrį į Kontaktą, pasinaudodamas naujausiomis žiniomis apie protą ir sąmonę, apie antropologiją ir kultūrą, karybą.

Apie šią knygą ir kitas naujienas skaitykite tinklapio stalkeris.lt liepos pradžios irvidurio fantastinių knygų naujienų apžvalgose.

Tikimės, kad artimiausiu metu skaitytoje.lt galėsime pamatyti ir lietuvišką "Melagingo aklumo" apžvalgą.

Apie vandenius:

 

-         Tu čia nusišneki, žmogau, o man žiaunos džiūsta, - sudžeržgė būtybė, - Aš dūstu... Mirštu...

-         Nebandyk manęs kvailinti. Tu gali kvėpuoti atmosferiniu oru lyg vėžys, nieko tau neatsitiks. Bet štai kai pakils saulė ir papūs vėjas... Kaip tau pradės sproginėti oda...

-         Jadzka! – aiktelėjo vandenis, - temk čion hevai. Žinai, kurią!

-         A, tai tu ir lenkiškai kalbi.

Vandenis užsikosėjo, švirkštelėjo vandeniu iš nosies.

-         Žmona mano lenkė, - nenoriai atsakė, - iš Goplos. Mes galime rimtai pasikalbėti?

 

Ši plona, vos 36-ių puslapių knygelė, na, veikiau jau brošiūrėlė, išleista Amerikos lietuvių, žilais sovietmečio laikais.

Tai eiliuotas viduramžių pasakojimas apie vieną kryžiuočių žygių į Lietuvą, 1377 m. organizuotą Austrijos kunigaikščio Albrechto III-iojo (su Kasa). Pastarasis buvo nemažas nemažas plevėsa ir didelis riteriškų nuotykių mėgėjas. Kaip jiems sekėsi?

 

 

Magų, arba kitaip – iliuzionistų, darbo užkulisiai paprastiems mirtingiesiems mažai pažįstami. Tiesa, paskutiniu metu iliuzijų „tikrumas“ ir žiūrovų nuostabos šūkiai retėja, magiški numeriai greit išaiškinami ir stebukladariu Koperfildu betiki tik mažvaikiai. Internetas kupinas vaizdžios informacijos apie triukų atlikimo technikas: „triukų griovėjai“ nuplėšė nuo magijos pasaulio didžiąją mistikos skraistę, tačiau tai nereiškia, kad vieno žymiausio ir talentingiausio mago, Hario Hudinio, gyvenimo istorija šiandien nekelia klausimų ir nežavi.

 

Haris Hudinis (Harry Houdini) šiandien labiausiai žinomas savo gebėjimu išsivaduoti iš bet kokių pančių, antrankių, tramdomųjų marškinių ir pabėgimų iš kalėjimų kamerų - Hudinio pavardė jau tapusi pabėgimo sinonimu.

 

Hudinis buvo atsidavęs darboholikas ir savo amato meistras,  garsiausias vodevilių artistas Europoje ir Amerijoje, ne tik atlikinėjo triukus ir pats juos kūrė, bet ir buvo puikus viešųjų ryšių, savęs pardavimo specialistas, išmanantis žmogaus psichologiją ir gebantis tuo pasinaudoti. Gerai tik, kad tie gebėjimai nebuvo naudojami piktiems kėslams, ką ne kartą akcentavo pats magas, nors, skaitant apie Hudinio pagalbą Amerikos armijai, kilo dvejopų minčių.

 

Kas dar buvo Hudinis? Jis buvo ir kino žmogus: vaidino, režisavo, prodiusavo, rašė scenarijus. Gaila, kad iki šių dienų neišliko visos juostos, kuriose jis vaidino, nors kai ką įmanoma rasti Youtube. (Fragmentą iš „The Grim Game“ (1919) ar kelias dalis iš serijalo “The Master Mystery” (1920).

 

Hudinis buvo rašytojas ir bibliofilas: šalia savų kriminalistikos ir magijos tyrinėjimo veikalų, periodinių leidinių, skirtų magijai, bibliotekoje kaupė įspūdinga dramos kūrinių kolekciją.

 

Mistifikacijų meistras labai labai mylėjo savo motiną, bet nekentė apsišaukėlių spiritistų (tarp kurių pateko ir garsusis mediumų šalininkas, Šerloko Holmso autorius, Arthur Conan Doyle).

 

Hudinis buvo lakūnas bandytojas, išradėjas, policijos draugas ir siaubas, nenuilstantis kovotojas ir tiesos ieškotojas, apsišaukėlių bandančių naudotis jo, Antrankių Karaliaus, pasiekimais demaskuotojas. Hudinio veiklos užmojai stebina ir šiandien, atrodo, kad tai ne vieno, o mažiausiai kelių triūsiančių žmonių gyvenimas. Neįmanoma trumpai atpasakoti tai, kas vos tilpo į 700 puslapių biografiją, galėčiau dar daug postringauti apie patį Hudinį, bet reikia grįžti prie lietuviškai pasirodžiusios biografijos - William Kalush ir Larry Sloman „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“.

 

Larry Sloman – proziškų biografijų autorius, mums jau pažįstamas iš knygos „Randai“, kurią parašė kartu su Red Hot Chilly Peppers lyderiu Anthony Kiedis. William Kalush – magijos ekspertas. Šis tandemas nusipelno pagyrų. Jie sugromuliavo milžinišką kiekį informacijos ir iliustratyviai pateikė daug netikėtų, negirdėtų Hudinio gyvenimo puslapių. Tekstas neapsiėjo be tam tikrų spekuliacijų galimomis sąmokslo teorijomis. Kad ir dėl to, jog dirbo šnipu likau neįtikintas, bet autorių spėjimas įdomus ir visai įmanomas. Biografija galėjo būti ir labiau koncentruota, ne tokia detalizuota aprašant neesminius mago gyvenimo momentus. Žinoma, tikėjausi ir daugiau Hudinio triukų išaiškinimų, bet, matyt, knyga orientuota į asmenybę, o ne į technines detales, o galbūt ir magų etikos kodeksas neleido Kalush‘ui išsiplėsti viešinant magijos paslaptis. Tekstas pateiktas tinkamai kaitaliojant prozišką stilių su statistiniu žurnalistiniu, gausiai papildytas nuotraukomis ir džiugu, kad buvo įmanoma atskirti, kur pateikiami faktai su įrodymais, kur – tik autorių spėjimas.

 

Kalbant apie lietuviškąjį leidimą, tai visų pirma pikta, kad eilinį kartą rinkodaros tikslais sudirbtas kūrinio pavadinimas: iš „The Secret Life of Houdini: The Making of America‘s First Superhero“ kas verstųsi „Paslaptingas Hudinio gyvenimas: Pirmojo Amerikos didvyrio sukūrimas“ patapo „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“. Teksto vertimo, neturint originalo, vertinti nesiimu, korektūros klaidos pastebimos, bet su „Hudiniu“ vertėja Jurgita Jėrinaitė susitvarkė sėkmingiau nei su anksčiau verstosios („Randai“) melomaniškąja terminija.

 

Kitas dalykas - būtų smagu, kad tokios biografinės knygos, turinčios išliekamąją vertę, būtų leidžiamos kietais viršeliais ir kokybiškesniu - nedingstančiu spausdinimo būdu: po pirmojo skaitymo veik trečdalis knygos nugarėlės su blizgiu pavadinimu  "Hudinis" liko nutrinta.

 

p.s. Knygoje yra ir tokia, kai kam aktuali, Slomano pikantiška padėka: „Leonardui Cohenui, kad padrąsino imtis šio projekto, o paskui įspėjo: „Prašau, nekalbėk blogai apie Hudinį – jis mylėjo savo motiną“.

 

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt

Gal ir galima pritarti Artūrui Račui, kad Andrius Užkalnis neturi teisinio pagrindo vadintis žurnalistu, bet visgi bent jau talentingo apgailėtino komercinio rašytojo titulo jis neabejotinai nusipelno.