Ši plona, vos 36-ių puslapių knygelė, na, veikiau jau brošiūrėlė, išleista Amerikos lietuvių, žilais sovietmečio laikais.
Tai eiliuotas viduramžių pasakojimas apie vieną kryžiuočių žygių į Lietuvą, 1377 m. organizuotą Austrijos kunigaikščio Albrechto III-iojo (su Kasa). Pastarasis buvo nemažas nemažas plevėsa ir didelis riteriškų nuotykių mėgėjas. Kaip jiems sekėsi?
...perskaitęs (dar ne visą) aš iš tikrųjų kone patikėjau, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gali būti vadinama imperija.
Tiesa, neapleidžia jausmas, kad, panorėjęs, it koks Kantas (Imanuelis), Norkus galėtų ramiai prirašyti tokio pat storio knygą-argumentą - kodėl LDK negali būti vadinama imperija.
O kol kas - skaitau ir gėriuosi.
Mus vijosi negera varlė, sustūgo Reba. Ji turi DANTYŠ!
Reba – tai tokia pykčio tramdymo lėlė, kurią Edgarui Frimentlui (kadaise – statybų verslo magnatui, o dabar – vienarankiui luošiui), padovanojo psichologas Ksanderis Keimenas.
Pradėkime paprastai. Nuo to, jog – yra geri „Mamutų medžiotojai“ ir yra prasti „Mamutų medžiotojai“ (pastaruosius dar vadina ir „Gyvenviete prie ežero“).
Laimė, man pirmiausia teko paskaityti geruosius – Eduardo Štorcho.
Ko gero gražiausiai Gediminas Isokas aprašė Lietuvos medžių amžių, senatvę ir mirtį – štai liepa „...sulaukusi pusę tūkstančio ar net šešių šimtų metų, prakiurdavo, grybus įsileisdavo, kurie ją merdinčią, alino, kol koks viesulas paliegėlę nuversdavo ar pati sukniubdavo.“
Iš beržų retas kuris „...pusantro šimto metų sulaukęs, griūdavo ir subyrėdavo į gabalus.“ Minkštakamienės drebulės ištverdavo dar trumpiau – tik kai kurios „...sulaukdavo šimto metų, o kriaužotais stiebais, kuriuose peri geniai, meletos ir kiti sparnuočiai, dar kurį laiką ir jau mirusios stūkso.“
Ši knyga – smulkmenų ir neoficiozinės, buitinės istorijos mėgėjams. Žmonėms, kuriems, pavyzdžiui įdomu į kokius tualetus vaikščiodavo LDK laikų miestiečiai, kokią košę valgydavo ir kuo ją pagardindavo...
Įsivaizduoju, kaip skaitant gali atvipti lūpa daugeliui romantinės Lietuvos istorijos mėgėjų: bajorai ir kunigaikščiai, o ir tie patys dorieji Lietuvos valstiečiai bei miestiečiai tarpusavyje pešasi, mušasi, prievartauja ir pavydi tikrai ne mažiau nei šių dienų Lietuvoje...
Pati chrestomatija sudaryta iš penkių teminių skyrių, kiekvieno kurių įvade sudarytojai gana išsamiai paaiškina kokiais dokumentais rėmėsi, į ką derėtų atkreipti dėmesį ir pan.
- Nagi pakentėk. Ar žinai laiko tėkmės šiapus ir anapus Kokono skirtumo koeficientą?
- Daugmaž.
- Daugmaž – šito neužtenka. Taigi: viena mūsų žemiškoji sekundė atitinka 3,17 visatos metų. Atsimink. Jei viena iš mūsų raketų įeis į Kokono membraną vos sekunde atsilikusi nuo kitų, orbitą ji pasieks daugiau nei trejais metais vėliau.
Va taip – Žemę vienadien apgaubė kažkokio Kokono membrana, atskyrusi mūsų planetą nuo likusios Visatos ne tik erdvėje, bet ir laike.
O laiko skirtumas – milžiniškas.
Aš sužavėtas. Karalienė sužavėta.*
Teprireikė vos šešiolikos metų, kad Lietuvoje būtų antrą sykį perleistas „...nepaprastas istoriografijos laimėjimas...“, kaip dar žilais 1991-aisias savo pagiriamajame žodyje tvirtino apie šį (laimėjimą) profesorė Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė.
T. S. Eliotas (iš E. Hobsbawmo knygos „Kraštutinumų amžius“)
Šią knygą kadais man rekomendavo vienas keisčiausių (ir įdomiausių) VU Istorijos fakulteto dėstytojų – doc. dr. A. Kasperavičius, kurio paskaitos neretai labiau panašėjo į audringą „Spaudos klubo“ laidą kokios politinės krizės metu ir kuris, jei tik dažniau pasirodytų viešumoje, tikrai pelnytų „skandalingai pagarsėjusio“ etiketę.
Lietuviams šis autorius gana žinomas – 2003-iaisiais Lietuvos fantastų suvažiavime jo knyga „Lemingo metai“ buvo pripažinta „...geriausiu 2002-2003 metų užsienio autoriaus fantastiniu romanu išleistu lietuvių kalba.“ Gana palankiai skaitytojai įvertino ir kitą „Eridano“ leidyklos išspausdintą Gromovo romaną – „Tūkstantis ir viena diena“.
„Feodale“ Gromovas pasakoja apie keistą Plokštumos pasaulį, į kurį kartkartėm papuola mūsų realybės gyventojai. Na čia tie tūkstančiai paslaptingai ir nežinia kur kasmet pradingstančių žmonių. Pasirodo juos „praryja“ plokštuma, žmogus vieną sekundę dar stovėjo čia, o kitą – jau atsidūręs keistoje bekraštėje dykumoje.
tikrai ne mecislovas (2013-05-23, 20:02)