Jis aukščiau įstatymo. Jis žemiau žvėries.
Dar vienas Roberto Ludlumo trileris lietuviškai. Šį kartą – Borno serijos pirmoji knyga.
Pats Ludlumas sukurpė apie Borną trilogiją, kurią po sėkmingos ekranizacijos toliau iki šiol eksploatuoja Eric Van Lustbader: 2010-aisiais turėtų pasirodyti jau penktasis šio rašytojo trilogijos tęsinys. Kaip bus su lietuviškaisiais vertiniais dar neaišku, bet greičiausiai ateitį koreguos komerciniai dalykai.
Smagu, kad trilerius „Obuolys“ pagaliau perkėlė į mažesnį formatą minkštais viršeliais. Dabar ir su savim pasiimti patogiau, ir rankos nepaskausta laikant knygą (skaitantieji storas sunkias plytas supras apie ką aš čia).
Kaip ten bebūtų šitą knygą reiktų pirma papliekti už pavadinimo vertimą, tiksliau – nevertimą, o nukopijavimą nuo netikslaus filmo vertimo.
Originale pirmojo Borno dalis skamba „The Bourne Identity“, ką tiksliau reiktų verstibent „Borno tapatybė“, „Borno identiškumas“ ar pagal prasmę „Borno identifikacija“. Dabar gi „Sunaikinta tapatybė“ perteikia visai kitą prasmę.
Pirmoji Borno dalis parašyta dar 1980 metais. Senokai, todėl kaip ir neseniai mūsuose išleistasis„Čanslerio rankraštis“ turi tas pačias „bėdas“: šiek tiek nublėsęs siužeto aktualumas, pasenę techniniai „stebuklai“ ir jau nebestebinančios kovos scenos. Visa kita šiame trileryje turi puikią Ludlumo sukurtą kokybės kartelę.
„Sunaikinta tapatybė“ laikomas vienas iš pirmųjų trilerių, parašytų moderniuoju stiliumi, bei geriausiu romanu apie šnipus, tiesa tik po John Le Carre „Šnipas, kuris grįžo iš šalčio“ (liet., 1994, Žaltvykslė).
Ir kaip priklauso šnipų romanui, „Sunaikintoje tapatybėje“ viskas taip susukta, užsukta ir dar užmegzta mazgu, kad keliose vietose to suktumo net per daug. Net baigęs knygą ne visai suvokiau kas su kuo ir prieš ką. Matyt, į likusius klausimus atsakys kitos serijos dalys.
Tiesa, jau iš pradžių reikėjo paminėti, kad „Sunaikintos tapatybės“ ekranizacija turi maksimum dešimt procentų knygos siužeto, todėl nereikia manyti, kad tai dvi identiškos istorijos. Taip, pradžia tokia pati: žvejai randa jūroje sužalotą vaikiną, jis išgyvena, tačiau amnezija ištrynė visą kitą, net vardą; šlaunyje – banko kodas; banke – saugykla Džeisono Borno vardu, o toliau knygoje – nematyti vingiai, kurie skaitytoją nuveda į dviejų asmenybių karą. Du profesionalūs žudikai imasi vienas kito. Vienas – pramanytasis (Bornas), kitas – gyvas dar šiandien.
Ludlumas maišydamas realius faktus su savo fantazija pasakoja apie venesuelietį teroristą Ilijičių Ramiresą Sančesą (pagal F. Forsytho „Šakalo dieną“ vėliau pramintą „Šakalu“), kuris septintajame dešimtmetyje šiurpino Vakarų šalis. Vienas kitą medžiojantys vyrai paskui save velka dar visą armiją kelių valstybių slaptųjų tarnybų šulų, kurie ir taip didelį jovalą suvelia dar labiau…
„Bornas: sunaikinta tapatybė“ – storas, bet nenuobodus trileris ilgiems tamsiems vakarams, kurie beskaitant gali virsti rytais.
Bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino...
Nors jau keturiolika kartų Nebula nominacijose paminėtas, mūsuose negirdėtas Jack McDevitt laisvai būtų prasprūdęs ir pro mano akis, jei ne laimingas atsitiktinumas dėl kurio kad ir vėliau apturėjau visai gerą laiką su 2006-ųjų Nebula laimėtoju, romanu „Ieškotojas“.
Eduardas Limonovas buvo nevykėlis ir yra nevykėlis, tad didi galimybė, kad toks liks ir ateity. Tik amžinas nevykėlis gali parašyti kažką panašaus į „Nevykėlio dienoraštį“. Tam reikia ypatingų gabumų, iš kurių mažiausias ir didžiausias – būti gryniausiu nevykėliu.
Kosmosas žino po kiek laiko į rankas paėmiau senojo „Zenito“ leidinį – Arkadijaus ir Boriso Strugackių „Neskirtus pasimatymus“. Viduje dvi apysakos: „Piknikas šalikelėje“ ir „Mažylis“.
Aišku, šiandien „Pikniką šalikelėje“ norisi vadinti tiesiog Strugackių sugalvotu ir Tarkovskio išpopuliarintu neologizmu – „Stalkeris“.
Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.
Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas.
Jau dešimt metų nuslinko nuo to laiko, kai „Eridanas“ išleido septynerių tomų ciklo „Fondas“ (Foundation) trečiąją dalį “Antrasis Fondas“. Ne taip ir blogai pagalvojus, jog anglakalbiai skaitytojai kentėjo beveik keturiasdešimt metelių, kol produktyvusis (gi palikimas apie 500 (!) knygų) Asimovas ėmėsi „Fondo“ priešistorės „Fondo preliudijos“ (Prelude to Foundation, 1988), tapusios ketvirtąja ciklo dalimi. Žinoma, prieš tai jau buvo išleista visos istorijos pabaiga, kurią vėliau pratęsė tokie pasekėjai kaip Gregory Benford, Greg Bear ir David Brin.
Kaip išduoda knygos pavadinimas, „Fondo preliudija“ netęsia „Antrojo Fondo“ pabaigtos istorijos, o pasakoja apie menkas Fondo užuomazgas jo įkūrėjo, Hario Seldono, smegenyse. Tad šį romaną galima drąsiai skaityti, numojant ranka į anksčiau lietuviškai pasirodžiusias ciklo dalis, ir laukti kol netrukus bus išleistas tęsinys „Pakeliui į Fondą“ (Forward the Foundation) , o tada galima ieškotis 1994-ųjų „Fondo“ leidimo.
“Baimė nepripažįsta išankstinių nusistatymų, jai nekliudo jokie rasiniai barjerai. Štai kas slypi Huverio bylose. Tik baimė.”
Robert’as Ludlum’as yra tikrai garsus trilerių rašytojas. Tiksliau – buvo, nes prieš keletą metų, 2001-aisiais, paliko šią melo, šantažo ir sąmokslų pakalnę. Paliko ir keliasdešimt knygų, kurios sėkmingai ekranizuojamos: esamą Borno trilogiją tikriausiai žino kiekvienas kinomanas, o „Čanslerio rankraštis“ (The Chancellor Manuscript) dar tik statomas.
“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)
Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis, tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ (”La Nausée”, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja - to nebus.
N-16.
Nors jie ir taip viską žino.
Platke (2013-06-19, 17:19)