Apie knygą: Aleksandras Vanagas – Lietuvos miestų vardai
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų institutas (2004)
ISBN: 5420015315
Puslapių skaičius: 292

Onomastika – tai lingvistikos šaka, kurios tyrimo objektas yra tikriniai vardai. Viena iš onomastikos pošakių yra toponimika, kuri nagrinėja vietovardžius.

Vienas garsiausių lietuvių onomastikos darbų autorius Aleksandras Vanagas (1934-1995) savo paskutinės knygos „Lietuvos miestų vardai“ parengti spaudai nespėjo – tą padarė Vitalija Macijauskienė.

Apie knygą: Džekas Londonas – Smokas Belju
Leidykla: Vaga (2008)
ISBN: 9785415020348
Puslapių skaičius: 304

Seniai seniai (praėjusiame amžiuje) buvo laikai, kai nuotykines knygas ir detektyvus rydavau tomais: istorijos apie indėnus, špagas ir apsiaustus, mūšius ir didvyrius, dingusius lobius ir žmones, Šerloką Holmsą ir Arseną Lupeną, Erkiulį Puaro ir Mis Marpl... Tų istorijų buvo tiek daug, kad maišosi vardai (jeigu juos iš viso prisimenu), įvykiai (nekalbant apie detales), siužeto vingiai – šiandien daugumą iš jų lyg niekur nieko galėčiau skaityti iš naujo. Tačiau yra keletas šio žanro knygų, kurias pamenu gerai ir vis tiek mielai skaitau dar kartą: Džeko Londono „Smokas Belju“ – viena iš jų.

Iš visų paauglystėje knygose pergyventų nuotykių laikas, praleistas kartu su Smoku Belju, išsiskyrė jau vien tuo, kad tai vienas iš tų retų atvejų (o gal ir vienintelis), kai visas veiksmas vyko ten, kur labai šalta – 1898-99 m., Jukonas (Kanada), "Aukso karštinė": Kristoferis Belju, kurį visi vadino Smoku Belju, bėgdamas nuo miesto, nuo rutinos, ieškodamas nuotykių, meta darbą laikraštyje ir beveik taip, kaip stovi, iškeliauja į Šiaurę. O nuotykių per tą vieną „čečako“ žiemą užteks su kaupu: tikri draugai (visų pirma, nepamirštamas Mažylis), tikra meilė (netgi dvi!), aukso ir teisybės paieškos, šūviai pro šalį (istorija su kiaušiniais) ir į dešimtuką (lošimo stalo sistema).

Apie knygą: Edward Lucas – Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams
Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231431
Puslapių skaičius: 360

Leidykla „Baltos lankos“ nusipelno pagarbos žengusi naują žingsnį pastarųjų metų Lietuvos knygų rinkoje – nebepamenu, kada paskutinį kartą lietuvių kalba skaičiau užsienio autoriaus apybraižą, monografiją ar kitą dokumentinio stiliaus kūrinį šiandienos aktualiais klausimais. Naujoji leidyklos serija „Dabar“ debiutuoja Edward‘o Lucas‘o knyga „Naujas Šaltasis karas“.

Knygos pavadinimas – „Naujas Šaltasis karas“ – bent kiek besidomintiems paskutinių penkiasdešimties metų istorija atskleidžia autoriaus pagrindinę mintį. Norintiems iš karto sužinoti, kas, E. Lucas‘o nuomone, kaltas dėl tokių „santykių“, skirtas „išplėstinis“ apybraižos pavadinimas – „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“.

Apie knygą: Jamie Oliver – Gaminame su Oliveriu
Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955249368
Puslapių skaičius: 336

Sekmadienio rytas – nuostabiausias savaitės laikas, tos kelios iš 168 valandų, kai gali save palepinti: ilgiau pamiegoti, niekur neskubėti, nes visi darbai ir užduotys jau atlikti (ar bent jau turėtų būti atlikti) – draugai aplankyti, alus išgertas, vakarėliai atšokti ir t. t.

Man – pelėdai pagal dienotvarkę ir tinginiui pagal charakterį – sekmadienio rytas prasideda po 10:30. Tačiau kol užsiplikau arbatą, kol pasišildau vakarykščius pietus/vakarienę, kol šiuos pusryčius susinešu į svetainę, kol įsijungiu TV, ateina ir 11:00 – laidos „Oliverio šou“ pradžia.

Apie knygą: Karin Alvtegen – Gėda
Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231387
Puslapių skaičius: 327

Ketvirtasis K. Alvtegen romanas „Gėda“ (2006 m., liet. 2008 m.) prasideda epizodu ligoninėje, kai gydytoja pacientui, kurį gydė dvejus metus, praneša, kad jai to padaryti nepavyko. Šis epizodas yra puikus visos knygos atspindys: supratimas, kad mirtis neišvengiama ir nesi dėl jos kaltas, bei apmaudas ir kartėlis dėl to, ar viską padarei, kad ją atitolintum.

Knygos istorija – gyvenimas dviejų moterų, kurios pasirinko vienatvę, užsisklendimą savyje, kad paslėptų savo skausmą ir gėdą.

Apie knygą: James Kruss – Timo Talerio lėlės
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955246879
Puslapių skaičius: 229

James‘o Krűss‘o apysaka „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“(1962 m.) – viena nuostabiausių vaikystės knygų, kurią su malonumu perskaičiau ir išaugęs iš šio amžiaus, todėl nedvejodamas griebiau ne taip seniai pasirodžiusį tęsinį „Timo Talerio lėlės“. Ir nors pasąmonėje krebždėjo abejonė, ar ši apysaka nesugadins įspūdžio apie J. Krűss‘ą (ne visos vaikiškos knygos „kabina“ vyresnius, be to, karti patirtis rodo, kad antra dalis dažniausiai būna prastesnė už pirma, trečia – už antrą ir t. t.), tačiau vieną pliusą pažymėjau iš karto: „Timo Talerio lėles“, kaip ir patį „Timą Talerį“, vertė Teodoras Četrauskas, vienas geriausių vokiečių kalbos vertėjų.

Apie knygą: Christian Kracht – Fazerland
Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640370
Puslapių skaičius: 158

Vokiškas žodis „das Vaterland“ (tarti „faterland“) reiškia tėvynė. Panašiais tėvynė skamba ir angliškai – „fatherland“. Tačiau kadangi vokiečiams, kaip ir lietuviams, anglų „th“ dažnai virsta paprastu „z“, ne vienam vokiečių „kosmopolitui“ gimtasis faterlandas tampa tarptautiniu fazerlandu. Taip ar panašiai kritikai aiškina Christian‘o Kracht‘o debiutinio romano „Fazerland“ (1995, liet. 2007) pavadinimą.

Tačiau tie patys kritikai iš karto įspėja, kad tai nėra knyga apie tėvynę, net jeigu esate vokietis. Romano siužetas – vieno jaunuolio trankymaisi po Vokietiją (tėvynę? pasaulį?). Trankymasis be naudos, be tikslo: pagrindiniam veikėjui dirbti nereikia, daiktų jis nevertina (lyg ir niekina snobišką norą puikuotis garsiais vardais, tačiau, kaip suskaičiavo Castor&Pollux, viename knygos puslapių galima rasti 14 prekių ženklų pavadinimus), turi draugų daugelyje Vokietijos miestų (nors žodis „draugai“ čia ir nelabai tinkamas, nes pagrindinis veikėjas labai greit jų atsižada).

Apie knygą: Vladimir Sorokin – Opričniko diena
Leidykla: Kitos knygos (2008)
ISBN: 9789955640516
Puslapių skaičius: 184

Pradėsiu tuo, kuo paprastai baigiama, kai pasakojama apie vieną ar kitą kūrinį – nuomonės išsakymu. Nesiruošiu ilgai aiškinti apie ką ši knyga, tiesiog siūlau ilgai neatidėliojant perskaityti Valdimir‘o Sorokin‘o romaną „Opričniko diena“. Bent jau dėl keleto priežasčių.

Pirma, ši knyga puikus būdas identifikuoti savo požiūrį į dabartinę Rusiją, nes vieniems šis romanas bus pesimistinė pranašystė, kitiems – šmeižikiškas kliedesys. Tik laikas parodys, ar šis V. Sorokin‘o kūrinys bus priskirtas prie genialių antiutopijų (šalia Georg‘o Orwell‘o „1984-ieji“, Aldous‘o Huxley „Puikus naujas pasaulis“), ar ateinančios kartos (ateinanti karta?) jį telaikys alternatyvia istorija.

Apie knygą: Ladislav Fuks – LAVONŲ DEGINTOJAS
Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165415
Puslapių skaičius: 166

XXa. 4-asis dešimtmečio Praha. Ponas Kopfrkinglas, paprastas čekas, pavyzdingos šeimos tėvas, dirba krematoriume. Pagrindinis veikėjas ne tik, kad negeria, nerūko, bet dar ir domisi budizmu – nežinia, ar šis pomėgis leido susirasti tokį darbą, ar darbo pobūdis įtakojo pasirinktą religiją.

Ponas Kopfrkinglas – mielas žmogus: užjaučia tuos, kuriems gyvenimas nenusisekė, su niekuo nekonfliktuoja, prieš ką nors apkalbėdamas, pora kartų atsiprašo, tiki pasaulio gėriu bei progresu. Tiesa, pagrindinio veikėjo interesų ratas atrodo siaurokas – darbas (ir, tarkim, su tuo susijęs budizmas) bei šeima, šeima, šeima: rūpestis dėl sūnaus draugų (kad berniukas per toli nuo namų nenuklystų, kad iš doros kelio neišklystų), rūpestis dėl vyresniosios dukters vaikino (kad rimtas būtų ir gėdos neužtrauktų), rūpestis dėl žmonos sveikatos. Na, dar kaip namus kokiu paveikslu papuošti... Nuomonę apie visa kita ponas Kopfrkinglas susidaro iš draugų ir pažįstamų. Kaip minėta, paprastas mielas žmogus. Toks mielas, kad net šleikštu darosi.

Apie knygą: Jonathan Stroud – Samarkando amuletas
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9955244720
Puslapių skaičius: 506

Burtininkų paslaptis – demonai: „demonai yra didžioji paslaptis. Prastuomenė žino, kad jie egzistuoja, ir žino, kad mes su jais bendraujame. Štai kodėl jie taip mūsų bijo! Tačiau tie žmogėnai nežino tikros tiesos – kad visas galias mes gauname iš demonų. Be jų pagalbos mes būtume tik pigūs fokusininkai ir šarlatanai. Mūsų galia yra ta, kad mokame juos iškviesti ir priversti paklusti savo valiai. Jei viską atliekame teisingai, demonai mums tarnauja. Tačiau jei padarytume nors mažiausią klaidą, jie sučiuptų mus ir sudraskytų į gabalus. Mes vaikštome skustuvo ašmenimis“ (77-78 p.). Todėl tik kvailiai (kitaip tariant – mokslininkai) mano, kad marą platina žiurkės – nė velnio! T. y. velnias, o tiksliau velniūkštis – raudonasis nuoboda (jį galima pamatyti užkonservuotą Linkolno korporacijos Medicinos institute).

Jūs manote, kad teisininkai yra velnio išperos (turiu omenyje teisėją ir kitai pusei atstovaujatį advokatą, nes jums pasitaikė ne teisininkas, o maumas)? Nesąmonė! Demonai – tikrieji teisininkai: „Jei sakydamas paliepimą burtininkas stabteli įkvėpti oro, nors ir trumpam, galime suprasti tai kaip įsakymo pabaigą, o tada pasikeičia jo esmė arba lieka tik nesuprantamas žodžių kratinys. Trumpai tariant, jeigu mums suteikiama proga suprasti ką ne taip ar savo naudai, mes jau jos nepraleidžiame“ (97 p.). Tiesa, ir burtininkai, anot pačių demonų, ne ką geresni: „Burtininkai yra patys klastingiausi, pavydžiausi ir dviveidiškiausi žmonės pasaulyje, baisesni net už teisininkus ir mokslininkus. Jie dievina valdžią ir meistriškai ja naudojasi, tik ir ieško progos, kaip įgelti savo priešininkams.“ (98 p.)