Šių dienų kontekste, kai eilinį kartą viso pasaulio galingieji aptarinėja Izraelio ir Palestinos santykius, Yasmina Khadra (tikrasis vardas – Mohammed Moulessehoul) romanas „Kerštas“ nušviečia konfliktą kitu kampu ir suteikia jam daugiau žmogiškumo.
Skausmingas, jautrus, sunkus, bet kartu ir lengvas, kupinas meilės ir netekties romanas apie tai, ko mes nesuprantame.

Ar jūs tikite stebuklinga pasakų galia? Aš tikiu. Aš tikiu, kad pačios gražiausios ir geriausios pasakos yra sekamos, o ne skaitomos. Aš tikiu, kad pačioje geriausioje pasakų knygoje spalvotos iliustracijos nereikalingos – kad neribotų fantazijos, nuskraidinančios kartu su besiliejančiais žodžiais. Aš tikiu, kad pasakų klausantys vaikai užauga geresniais žmonėmis. Žinau, kad suaugusieji taip pat mėgsta pasakas – tik kartais jas pavadina kitais vardais.
Pagalvojau – gal reikėtų apsibrėžti, kas gi yra ta pasaka? Bet, žinote, - man tai visai nerūpi. Nerūpi visos tos fabulos, personifikacijos ir klasikiniai scenarijai... Nes pasaka – tai paslaptis. Tai įtraukiantis ir užburiantis pasakojimas, kuris įsminga į širdį ir palieka ten pareigos, atsakomybės, garbės sėklą.

Apie knygą: Marcelis Rufo – Vaikų seksualumas: tai, ko jums nevalia žinoti

Leidykla: Baltos Lankos (2008)

ISBN: 9789955231844

Vertė: Dainius Vaitiekūnas

Puslapių skaičius: 160 

Profesorius Marcel Rufo – vaikų psichiatras, laikomas vienu geriausių vaikystės ir paauglystės specialistų Prancūzijoje. M. Rufo laikosi požiūrio, kad vaiko seksualinę tapatybę lemia ne biologija, o palaipsniui formuoja socialinė aplinka – juk gimęs kūdikis dar nesuvokia, berniukas jis ar mergaitė ir ką tai reiškia, tas suvokimas ateina vėliau, o mes, tėvai, galime padėti vaiko seksualinei tapatybei formuotis nuosekliai ir ramiai, neprimesdami vaikui savo patirčių, gėdos ar baimės, bet santūriai ir pagarbiai būdami šalia.

Apie knygą: Mineko Iwasaki, Rande Brown – Geišos gyvenimas
Leidykla: Alma littera (2010)
ISBN: 9789955387107
Vertė: Dalė Virginija JakutienėPuslapių skaičius: 304

Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta skaityti knygas apie maisto gaminimą. Ir visai nesvarbu – gaminu vėliau ar ne. „Kulinarines knygas aš skaitau kaip romanus.“ – atskleidžia Beata Nicholson. Aš irgi. Galėčiau nesunkiai dviem teiginiais apibūdinti „Beatos virtuvę“ – argi ne keista, kad tie sakiniai tiesiogiai nesusiję su maisto gaminimu? – tai gyvenimo būdo knyga, ir tai knyga, turinti geros nuotaikos aurą. 

Anglijoje gyvenanti lietuvė draugė, pripratusi prie didmiesčio kultūros ir apskritai kultūros, viešėjo Airijos provincijoje ir grįžusi baisėjosi: „ėjau gatve, eidama nekalbėjau nei angliškai nei lietuviškai, ir iš nepažįstamų merginų sulaukiau „komplimento“: „ko čia žiūri, žertva“. Toks nutikimas skambėtų egzotiškai iki perskaitant „Airija: tolima artima sala“. Perskaičius – net nematau kuo stebėtis (baisėtis) – norma, ir tiek. Parekomenduosiu draugei knygą. 

E. Davainė sako, kad jos knyga skirta emigravusiems į Airiją ir besiruošiantiems emigruoti. Taip greičiausiai ir yra. Nes perskaičiuos knygą nesijaučiu nei praturtėjus dvasiškai, nei kažką naujo sužinojusi apie Airiją. Ir apskritai jau nebepamenu, apie ką ta knyga, kokia pagrindinė jos skleidžiama žinia. Autorė lyg ir bando užčiuopti emigrantų vienišumo ir namų ilgesio gaidas, tačiau jos padrikos ir labai greitai pranyksta finansiniame fone. Toks ir liko įspūdis – padrikas. Ir dar galvoju, kad labai nesąžininga buvo knygyne E. Davainės „Airija: tolima artima sala“ padėti šalia A. Užkalnio Anglijos, nes pirmajai iki pastarosios dar kokie septyni šviesmečiai.

Ech, vasara... Išsitiesi kopose, klausaisi jūros ošimo ir mėgaujiesi atostogų romanu – būtent taip įvardinčiau „Balandžio kerų“ žanrą ir netgi mažą pačios knygos formatą (sveria mažai, vietos užima mažai – tilps į bet kurią rankinę, o jei netyčia paliksite kur ant suoliuko – ne taip ir gaila). Dar vienas išskirtinis knygos bruožas – tai „moteriška“ knyga, arba aš tiesiog nepažįstu vyrų, kuriems gali šauti į galvą skaityti tokį romaną...

Ką čia slėpti – knygą įsigijau ir perskaičiau tik todėl, kad viename knygynų tinkle ji tekainavo kelis litus, o A. Čekuolis pats savaime yra įdomi asmenybė ir talentingas pasakotojas – jo įdomu klausyti, žavi jo stilius, gebėjimas surasti informaciją ir ją patraukliai pateikti skaitytojui-klausytojui – tad negalėjo būti bloga knyga, tiesiog negalėjo. Knyga jauki ir suasmeninta. Iš pradžių tarsi norisi maksimum informacijos – o gauni nuomones ir įžvalgas su A. Čekuoliui būdingu kalbos stiliumi. Net jei nežinočiau, kad tai – A. Čekuolio tekstai, – atpažinčiau iš stiliaus. Smagu. Knygą tikrai praturtintų vaizdinė medžiaga – nuotraukos ir iliustracijos, ir ne apie patį A. Čekuolį, o apie aprašomus dalykus. Štai šito dalyko tikrai nesupratau – tarsi kokiuose memuaruose ar autobiografijoje, knygoje sudėta nemažai asmeninių nuotraukų (A. Čekuolio tėvai; A.Čekuolis su vaikaičiu Leo; A.Čekuolis prie krovininio laivo „Gvardejsk“ vairo; A. Čekuolis Baltijos kelyje; Indijoje, Tailande, Andoroje, Ispanijoje ir t.t.), nors tekstai ne apie jį patį ir ne vien apie jo keliones –ir apie istorinius įvykius, ir apie socialinius reiškinius, apie politiką, apie religiją, apie gyvenimo būdą ir vyrų bei moterų santykius. Taip ir kirba mintis – ar tik nepersistengė knygos idėjos sumanytojai. Puikiai suprantu užduotį, kurią sau išsikėlė knygos rengėjai – surinkti ir išsaugoti, kad neprapultų geriausių LRT laidų „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ užrašus. Praeis keleri metai – ir dauguma straipsnių praras savo aktualumą – bus tiek visko atsitikę ir atrasta naujo, kad skaitant atrodys, tarsi pasakojimas nutrūko netinkamoje vietoje. Todėl išliekamoji knygos vertė man kelia abejonių. Būna nesenstančių knygų – bet ši, reikia pripažinti, ne tokia. Nesenstantis yra tik Algimantas Čekuolis.

Olivier Bleys romane „Semper Augustus” aprašo vienos pirklio šeimos gyvenimą 1635 metais Harleme Olandijoje, kai tulpių karštligė buvo apsukusi galvą ir sužlugdžiusi gyvenimą ne vienam olandui. Todėl ir knygos siužetas aiškus ir nuspėjamas nuo pat pirmųjų puslapių – motina mirusi, verslas sekasi sunkiai, tad tėvas išvyksta į olandų kolonijas Naujajame Pasaulyje ieškoti geresnio uždarbio, namie lieka keturi savo ambicijų pilni jaunuoliai, atsiranda piktasis gudrusis globėjas, siekiantis naudos sau, visus apgauna, bet galų gale meilė ir teisingumas savaip, bet nugali.

Knyga man pasirodė neįtraukianti, nepaveiki... 

Kadangi, spėju, jūs šios knygos neskaitysite, geriausiu atveju – perskaitysite apžvalgą, tai ši apžvalga bus ir šiek tiek šviečiamojo pobūdžio...