Vis dėlto nenorėčiau gąsdinti būsimųjų skaitytojų: nors knygelėje kalbama apie svarbiausius žmogaus būties klausimus, į kuriuos atsakymo dažnas ieškos dar ilgai, gal net iki gyvenimo galo, knygelė yra labai žaisminga, vaikiška, kupina neužgaulaus humoro, šmaikščių posakių, paaiškinimų, komiškų asociacijų (vien ko verti veikėjų vardai: karosas vardu Justinas, genys Geniušas, visažinė gervė Bernadeta...). O pati pelytė Zitutė man asocijavosi su mūsų šauniąja Zita Kelmickaite, kurios pilna visur ir kuri, neabejoju, jei reiktų, eitų gelbėti pasaulio... Bet tai jau humoras, nedrįsčiau teigti, jog toks buvo autoriaus sumanymas. Tiesiog perskaičius šį talentingai parašytą, skaidrų, gėriu alsuojantį, Vaidoto Žvirblio žaviai iliustruotą kūrinėlį, apima džiugesys ir kyla noras pokštauti.
...Pasitelkusi vaizduotę ir esamą mokslinę medžiagą apie senąjį matriarchato pasaulį autorė sukūrė intriguojantį romaną, kuriame šiuolaikinis žmogus nematomais siūlais susiejamas su akmens amžiuje gyvenusiais mūsų protėviais. Gyvenusiais tose pačiose vietose prie pelkės, kalbėjusiais ta pačia kalba, tik, be abejo, daug archajiškesne jos forma, dainavusiais dainas, iš kurių kai kurios pasiekė ir mus. Ar mes kitokie? Ar skiriasi mūsų prigimtis, vertybės, mintys?
Danute (2012-02-09, 22:43)