Vos 209 puslapiai. Ir dar su iliustracijomis. Taupu, santūru, skoninga. O visko tiek gali išskaityti, kad net n-tąjį kartą atsiversta knyga veikiausiai nepasirodytų nei perprasta, nei paprasta.
Kol kas šį romaną perskaičiau tik vieną kartą. Ir jaučiu, kad iki užkabintų knygos gelmių dar toloka. Bet atmintyje jau yra šio romano padarytų įdrėskimų, už kurių užkliūva net banalios kasdienio gyvenimo linijos. Knygos siužetas bent iš dalies irgi labai kasdieniškas: kaimo keistuolis, kenčiantis dėl įgimtos disleksijos – nesugebėjimo skaityti – stumdosi ir grumiasi savo kasdienybėje, tarp kasdieniškų kasdieniškai mąstančių žmonių. Jį laiko keistuoliu, jo nekenčia ir gėdijasi tėvas, jis neturi draugų, o vienintelė jo sielos bičiulė – Gustavo Dorė iliustruota Biblija, ilgainiui tapusi vieninteliu status quo vis liūdnesnių permainų purtomame keistuolio gyvenime.
Apie šį fotografijų albumą tikriausiai ne rečiau nei fotografų susibūrimuose kalbėta ir marketingo bei reklamos specialistų suėjimuose. Tai, žinoma, tik prielaida. Bet būtų keista, jei dar neregėtas knygos reklamavimo mastelis būtų prasprūdęs pro „reklamos per daug nebūna“ ir panašios ideologijos išpažintojus. Kadangi apie knygos reklamavimo akciją, biudžetą ir panašias matematines plonybes jau daug kalbėta (viešai ir privačiai), šįkart pabandysiu pažvelgti į pačias fotografijas, a priori atmetus nuostatą „duokit man tiek pinigų, ir aš taip galėčiau“.
Pradėsiu, kaip ir dera, nuo viršelio. Lietuvos tūkstantmečiui skirtas albumo leidimas apipuoštas sodrios mėlynos spalvos dėže, kurios viršelis, mano subjektyvia nuomone, neatlaiko jokios kritikos. Virš Katedros aikštės visu banalumu švytintys fejerverkai – come on! Įdomu, ką autorius turėjo omeny, parinkdamas daugybę vilniečių diskusijų keliantį reiškinį, ypač daug kritiškų nuomonių sulaukusį po šių metų VEKS atidarymo. Baisiausia, kad tie fejerverkai, pakreipus albumo viršelį skirtingais kampais, dar ir mirguliuoja (šokčioja, mainosi, ar kaip tą kratinį pavadinti)! Ir tuo taip primena vaikystėje nučiupinėtas pigias lenkiškas liniuotes, kur lygiai taip pat naiviai mainydavosi įvairūs negudrūs paveikslėliai: šokinėjantis kamuolys, sparnais plasnojanti varna ir t.t. Tokia dėžė puikiai tiktų laikyti kokiems siuvinėjimo siūlams ar laikraščių iškarpoms apie ....
Vienintelė priežastis rašyti šią apžvalgą – kvailių motina. Kad gal prisidėsi prie gerą žinią skleidžiančiųjų rato, gal prie šios knygos pritrauksi bent vieną skaitytoją, gal kažkas skaitys ir mėgausis, ir tai bus truputėlį, tik truputėlį ir tavo nuopelnas.
Čia ir būtų protingiausia sustoti. R.Gary yra R.Gary, ir tuo viskas pasakyta. Kuo toliau klimpstu į žodžius, tuo labiau jaučiuosi tolstanti nuo šios knygos ir nuo šios apžvalgos misijos.
Ir vėl į Šiaurę – mėgstama literatūros kryptimi. Nepaisant jokių „viena garsiausių“ ar „viena tyliausių“, „šiuolaikinė“ ar ne visai. Nors būtent taip - „viena garsiausių šiuolaikinių“ Suomijos rašytojų apibūdinama L.Lander. Knygos anotacijoje rašoma, kad autorę dominančios temos - „vienatvė, jaukių namų troškimas ir ilgesys, meilė ir baimė mylėti“. O jau ko, tiesą sakant šios temos nedomina? Ar yra šioje knygoje ko nors, kas smigtelėtų ilgesniam laikui?
Puslapis po puslapio – ir vis gilyn į suomišką gyvenimą, prisimenant kituose šiauriečių kūriniuose atrastų bruožų sąrašą. Šeimyninė istorija apie neišsipildžiusius likimus, neatskleistas paslaptis, bandymą prisikasti prie savo šaknų ir vis tiek suvokti, kad tebelikai sau svetimas ir nepažinus. Istoriją pasakoja vyro išdavystės, žlungančių profesinių ambicijų ir tiesiog kasdienybės nualinta moteris, bet iš tiesų romano centre – jos senelės Vidos likimas. Ta Vida lyg ir truputį panaši į Diną – bent jau žaviu traukos ir atstūmimo kontrastu. Tik Vidos magija – mokėjimas bendrauti su akmenimis ir uolienomis, ir dar – tie keisti paslaptingi išėjimai, atsitraukimai nuo pasaulio ir savęs, aplinkiniams keliantys siaubą ar pasišlykštėjimą, o šiandien tai būtų per akimirką įvardinta tiesiog epilepsija...
Nuo dienos, kai užverčiau paskutinįjį šios knygos puslapį, prabėgo kelios savaitės. Ir bijočiau paskaičiuoti, kiek faktų, datų ir pavardžių iš šios knygos į atminties kerteles įsikibo tvirčiau, o kiek – išbyrėjo tam, kad kitą kartą būtų lyg naujai atrastos. Tebūnie. Bet prie reikalo.
2005 m. „Trys dienos pas motiną“ apdovanotas prestižine Gonkūrų premija. Jei ne šis ant viršelio paminėtas faktas, galbūt bibliotekoje F.Weyerganso romaną būčiau tiesiog pražiūrėjusi. Ačiū smalsumo ir snobizmo daigui, privertusiam pasižiūrėti, už ką šįsyk tie Gonkūrai buvo dalinami.
Už ką — būtent į šį klausimą tiksliai negalėčiau atsakyti. Tai pernelyg keista knyga, kad sutikčiau su ant viršelio išvardintais bruožais: „F.Weyergans geriau nei kas kitas supina analizę ir humorą, jausmą ir juoką romane, kuris įtikinamai teigia literatūros galias“. Viso to išties yra — ir analizės, ir humoro, ir jausmo. Bet šis romanas anaiptol ne vien apie tai. Ir ne vien iš to. Pavojingai paprasta būti supainiotam humoro ir analizės etikečių + pavadinimo mišrainės. Na, ką galima pagalvoti apie knygą, kuri vadinasi „Trys dienos pas motiną“? Antraštėje jau lyg nubrėžtas scenarijus: atgailaujantis sūnus, atvykstantis pas mirštančią senutę motiną, gailisi neišsakytų, nepadarytų, nedrįstų išgyventi akimirkų. Sėdėdamas prie jos lovos jis fragmentiškai prisimena bendrą jų gyvenimą, su nuostaba suvokdamas, kad šio žmogaus, visuotinai vadinamo artimiausiu, jis niekada nepažinojo; maža to — net nenutuokė, kas jis iš tiesų yra. Juk taip?
Nėra ko slėpti — šiai autorei jaučiu simpatiją. Naujausi jos kūriniai visada įtraukiami i mano „must read“ sarašą. Kartais žavi tai, ką ji rašo, kartais — kaip. Niekada — viskas ir niekada — niekas. Naujausias romanas „Benedikto slenksčiai“ kėlė natūralų smalsumą — o kaip bus šį kartą, kas nusvers — turinys ar forma?
Gal nuskambės žiauriai, bet mano nuomone, šį kartą nenusvėrė nei viena, nei kita — svarstyklės liko tuščios. Prieš bandymus pasiaiškinti, kodėl — žvilgsnis į siužetą. Pažintis su Benediktu prasideda nuo dienos, kai motina jį atveda ir numeta pirmą kartą matomam tėvui (o gal visai ir ne tėvui). Laisvo gyvenimo pasiilgusios motinos poelgis — pirmasis slenkstis, kurį Benediktas įveikia padedamas iki tol nepažįstamo vyro, pamažu tapusio artimiausiu žmogumi. Toliau — studijos, pirmas kartas, pirma meilė, pirmas alus, pirmas susidūrimas su niekšybe ir t.t. ir t.t.
Pirmasis leidimas — 1991 m. Tada — keturiolika mirusio romano pasakotojo Leono laiškų tebegyvam bičiuliui ir mokytojui. Antrasis leidimas, deja, jau iš tiesų neišvengiamai skaitytojui siejasi su paties R.Gavelio laiškais iš anapus. Į šiapus, kur per tuos keliolika metų jei kas ir pasikeitė, tai…
Kas yra keista, o kas normalu? Ar žmogus, kuris vieną dieną nusivelka kasdieninio gyvenimo marškinius ir basas bei nuogas išeina ieškoti prasmės/kitos realybės/savojo „aš“ etc. yra keistas, ar normalus? Ar normalu yra mylėtis su žmona ir apie tai negalvoti, ar mylėtis ir tuo pat metu galvoti apie tai, ką darai, o gal normalu — tik galvoti, bet nesimylėti?
Štai klausimas koksai.
Algis Mickūnas, Arūnas Sverdiolas, Pilietinės visuomenės institutas ir “Civitas esė”. Jei nors vienas iš šių žodžių junginių matytas ne tik skubiai praverčiant nesudominusių tekstų antraštes ir paantraštes, apie knygos svorį jau šį tą galima spręsti. Algis Mickūnas — šiandien, ko gero, vienas žinomiausių Lietuvos filosofų pasaulio mastu. A.Sverdiolas “Civitas esė” serijoje sutinkamas nebe pirmą kartą, šįkart — kaip knygos sudarytojas. O toje knygoje, kaip pripažįsta patys leidėjai, yra tekstai, “rašyti įvairiomis progomis ir skirti labai įvairioms auditorijoms”.
Pastarasis bruožas greitai krenta į akis; sunku suprasti, ar knyga skirta profesūrai, ar intelektualų vardo besigviešiantiems studentams, ar Lietuvoje, deja, neleidžiamų laikraščių skaitytojams, o gal norėta aprėpti visus? Kita vertus, kuklaus 800 egzempliorių tiražo šioje nualintos politikos žemės šalyje tikriausiai per akis, taigi užteks ir vieniems, ir kitiems. O gaila.
tikrai ne mecislovas (2013-05-23, 20:02)