Apie vandenius:

 

-         Tu čia nusišneki, žmogau, o man žiaunos džiūsta, - sudžeržgė būtybė, - Aš dūstu... Mirštu...

-         Nebandyk manęs kvailinti. Tu gali kvėpuoti atmosferiniu oru lyg vėžys, nieko tau neatsitiks. Bet štai kai pakils saulė ir papūs vėjas... Kaip tau pradės sproginėti oda...

-         Jadzka! – aiktelėjo vandenis, - temk čion hevai. Žinai, kurią!

-         A, tai tu ir lenkiškai kalbi.

Vandenis užsikosėjo, švirkštelėjo vandeniu iš nosies.

-         Žmona mano lenkė, - nenoriai atsakė, - iš Goplos. Mes galime rimtai pasikalbėti?

 

Gal ir galima pritarti Artūrui Račui, kad Andrius Užkalnis neturi teisinio pagrindo vadintis žurnalistu, bet visgi bent jau talentingo apgailėtino komercinio rašytojo titulo jis neabejotinai nusipelno.

 

„Dzūko dienoraštis“ išsiskiria būtent autentišku asmeniškumu. Ir tai - jo didžiulis privalumas. Partizanas jį rašė sau, į lapus guldydamas ir gyvenimo kroniką, ir jausmus, kurie sutaurina, sugyvina kroniką. 

 

Ir štai – „Pasiklydę laike“, anot autoriaus – istorinis fantastinis romanas. 1348 m., pats kovų su kryžiuočiais įkarštis ir nelaimingasis Strėvos mūšis. Dėl kažkokios anomalijos erdvėlaikyje į tą epochą įkrenta keletas po keturių amžių gyvensiančių vyrų. Vietiniams jie pasirodo kaip velniai, negana to – nešini turbūt paties Perkūno duotais žaibais, kurie greitai nuveja kryžiuočius bent nuo vienos pilies. Bet kaip toliau jiems seksis?

Arthuras C. Clarke'as nėra didis literatas. Bet jis iš tų laikų, kai mokslinė fantastika mirgėte mirgėjo originaliomis idėjomis, kai mokslinė fantastika narsiai prognozavo ateitį, kuri, rodės, ranka pasiekiama. O ateitis buvo aiški - kosmosas. Mėnulis, Marsas, Saulės sistema, o tada - toliau, į žvaigždes. Ką ten sutiksime? Kur tie proto broliai?

Reikia būti labai drąsiam ir labai pasitikėti savimi, kad ryžtumeisi rašyti pirmąją knygą apie Vytautą Kernagį, turbūt pirmąją ir vienintelę Lietuvos populiariojo elito žvaigždę, kai rašydamas žodį „žvaigždė“ galiu nedėti kabučių. Tautos numylėtinį. Legendą, žavėjusią ir paauglį, ir močiutę. Tuoj bus dveji metai, kai fantastiškasis Maestro liko tik kūrybiniam palikime ir prisiminimuose. Ar jau laikas? Taip, nes, neduok Dieve, sugalvos kokia nors bjaurastis papjauti kokį nors jo amžininką ar draugą.

Daug nesiplėsiu. Knyga tikrai įspūdingos apimties, gundanti milžinišku žinių kiekiu ir nuoseklia kelione per Vytauto Kernagio gyvenimą. Daugiausia šneka jo pažįstami, draugai, bendraminčiai, dirbę kartu, pačio Kernagio prisiminimai, o visa tai jungia į vieną audinį Rūtos Oginskaitės plunksna. Vaikystė ir jaunystė 23-ioje vidurinėje (kas galėtų patikėti, kad Kernagis ir dabar respektabilus psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis buvo du didžiausi klasės siaubai...), pirmoji šlovė, studijos konservatorijoje, „dainuojamosios poezijos“ atrakinimas, „Kabaretas“, „Dainos teatras“. Taip pat – šeima (man buvo įdomi naujiena, kad Zenonas Blynas, Lietuvos nacionalistų partijos kūrėjas vokiečių okupacijos metais – Kernagio giminė iš motinos pusės), truputis meilės. Asmenybė atsiskleidžia: plačiai, detaliai.

Apie blogas knygas rašyti nesunku – paėmei kokį epizodą, neįtikinamą veikėją ir taršai. Apie geras – nelengva. Nes, viena vertus, kartais tiesiog trūksta žodžių kaip tame itin necenzūriniame anekdote apie Pet’ką ir Čiapajevą, kita vertus – kaip sugebėti pagirti nuoširdžiai, nebanaliai ir dar sudominti kitus? Juolab – kai su Andriumi siejanti virtuali bičiulystė prasidėjo nuo abipusių pasikandžiojimų. Ir netgi dabar norėčiau pradėti nuo pasikandžiojimų, bet kažkaip atšipę dantys. Ne, ne mano – paties autoriaus. Dėl ko daug kas (ne)mėgsta Andriaus Užkalnio tekstų? Ogi dėl jų vienpusiškumo, narsios „vienas lauke karys“ pozicijos, pataikūniškai nenugludintų teiginių – nesvarbu, ar būtų rašoma apie keliones, ar apie žmogaus sukeltą (Andrius rašytų „žmogaus sukeltą“) pasaulinio klimato atšilimą. Seniau jo stilių dėl subjektyvių disonansų buvau pakrikštijęs „pažiūrinėmis nuošnekomis“.

Tai štai – iš šios knygos puslapių atsiveria visai kitoks Andrius Užkalnis nei lrytas.lt, amžinatilsį „Istorijose“ ar kur kitur. Pasirodo, sugeba jis rašyti ir santūriai, ir neskubėti berti kritiškų vertinimų, ir primažinti asmeniškumo. Gal siekia įtikti kuo didesniam skaitytojų būriui (tarkim, nori, kad jo knygą nupirktų ir Paleckių Algirdo ar Pocių Kasparo pasekėjai)? Ar – nuosekliai laikosi recepto, kurį pats taip gražiai gina knygos pradžioje: ne tik pamatyti ir aploti, bet, svarbiausia, suprasti. Ir padėti suprasti kitiems. Socialinis kritikas tampa enciklopedistu ar bent jau kelionės gidu. Tik štai sunku pasakyti – ar taip tekstas neprarado dalies šarmo? Ar tai – tas pats Andrius Užkalnis, aistringai šlovinamas ar dar aistringiau murkdomas srutose interneto komentatorių? Paimdamas skaityti šios knygos juodraštį aš tikrai galvojau – na, dabar galima pasiruošti žymeklį ir... Bet žymeklis liko be darbo.

Apie lietuvių santykius su jūra turbūt tiksliausiai kalbėjo amžinatilsį Gintaras Beresnevičius. Prisipažinkime, juk daugeliui mūsų iki šiol Klaipėda - tai truputį kitas pasaulis, o apie laivus ir laivybą išmano retas lietuvis, nors Klaipėdos uostas sukuria 18 proc. bendrojo vidaus produkto. Bent jau iki krizės... Vis dėlto, ne vieno iš mūsų vaikystę ar paauglystę nušvietė Aloyzo Každailio "Laivai ir jūrininkai", ne vienas bent jau tyliai pasvajodavome - o kad taip išplaukus į jūres mares...

Aš nežinau, ar iki šiol būta darbų, apibendrinančių Lietuvos jūrinę istoriją. Man tokio pobūdžio knyga - pirmoji patekusi į rankas. Ir - nesiskundžiu - perskaičiau greitai, perskaičiau maloniai, jaučiuosi kiek paprotingėjęs ir sužinojęs kai ką naujo.

Apie Neilo Gaimano knygas sunku ką nors parašyti, kai steni berods trečią apžvalgą. Nes jį reikia skaityti, reikia džiaugtis jo istorijomis ir žavėtis jo rašymo lengvumu, kuris net ir paprastuose siužetuose nenusirita iki banalumo. Nors pavadinimas „Anansio vaikiai“ lyg ir išduotų sąsajas su „Amerikos dievais“, tačiau pagrindinė sąsaja – tik autorius. Ši knyga nėra nei pirmosios tęsinys, nei mėginimas perspjauti ankstesnį sunkiasvorį romaną. Ji – lengva, kažkuo primenanti „Žvaigždžių dulkes“, tokia, kokią skaitai maloniai, šypsodamasis ir neįsitempdamas. Bet nuo to ji neprastėja.

Mūsų visas kiemas sirgo už trojėnus (būtent taip Trojos gyventojai vadinami N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ lietuviškame vertime). Nežinia, kodėl nemėgome  achajų – gal dėl to, kad lietuviai mėgsta užjausti pralaimėjusius, o gal dėl to, kad trojėnai gynėsi nuo užpuolikų? Iki šiol man užuominos į graikų mitus yra kabliukas, kuris patraukia skaityti kūrinį. O graikų mitus mėgsta naudoti ne vienas ir ne du rašytojai, taip pat ir fantastai (pvz., H. L. Oldie „Herojus turi būti vienas“). Taigi, Dano Simmonso „Ilium“ patraukė jau pavadinimu ir aprašymu – Homero „Iliados“ siužetas, mintys ir idėjos per mokslinės fantastikos prizmę! Ir nors kiek gąsdino knygelės storis – 642 p. – bet pasiryžau imtis.