Apie knygą: Yalom Irvin D. – Gydymas Šopenhaueriu
Leidykla: Vaga (2006)
ISBN: 541501862X
Puslapių skaičius: 368

Šis romanas, mano akiai, yra ta pati diskusija – tiesiog labiau argumentuota – tarp filosofijos ir psichologijos, tarp teorijos ir praktikos, tarp žmogaus, studijuojančio filosofiją ir kito – praktikuojančio psichoterapiją ir ja gydančio nelaimėlius arba nesusipratėlius. Nenoriu pradėti turinio atpasakojimo, kaip tie du žmonės susitiko ir kokiomis aplinkybėmis įsivėlė į šią diskusiją. Būtų tiesiog nebeįdomu skaityti, laukiant vienokio ar kitokio finalo. Knyga, patikėkite, tikrai verta perskaityti patiems. Tiesa, ją rašė psichoterapeutas. Tad pusiaukelėj bus nesunku nutuokti, kurlink diskusija vedė ir kuo baigėsi.

Pati knygos struktūra – dvilypė. Šalia to, jog atskleidžiami dviejų profesijų subtilumai, mes esame priversti gilintis ir į abiejų žmonių psichologines gilumas. Kokiomis psichologijos doktrinomis ar kryptimis vadovautis – gauname leidimą spręsti patys. Savo kailiu jaučiu, kaip tas “išsipasakojimas”, laikui einant, nebeatrodo tokia didelė blogybė. Tiesa, kinuose ir knygose (šioji taip pat neišimtis), neišvengiamai visa atrodo kitaip. Galbūt dėl to, kad rašydamas knygą būsi neįdomus skaitytojui, jei remsiesi absoliučiai tikra patirtimi. Knygoje atsiranda daugiau dramatizmo, netikėtų paralelių, o šiame romane dar ir natūraliai nupieštas, realistiškas ir netgi, sakyčiau, nepritemptas hepiendas .

Apie knygą: Raud Rein – HEKTORAS IR BERNARDAS
Leidykla: Apostrofa (2006)
ISBN: 9955605219
Puslapių skaičius: 200

Knygos struktūra – dviejų [brandžių] žmonių pokalbis, laiškai (be atsakymų), kuriuose – žmonių (vyro ir moters) tarpusavio santykių istorija, teorija, genezė arba kaip pavadinsite.

Kodėl [brandžių]? Bernardo brandumu aš neabejoju. Ne tik dėl amžiaus, požiūrio į įvairius dalykus, gyvenimo būdo, bet ir dėl to, kad toks ir buvo šios asmenybės užmanymas. Bernardo asmenyje persišviečia paties autoriaus gebėjimas būti matomu, suprantamu, išmintingu, išprususiu (autorius ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje, su juo bendravę žmonės stebėjosi, jog lietuviškai jis kalba be jokio akcento ir nuolat yra laukiams bet kokio pobūdžio susitikimuose). Bernardo santykių istorija, jo profesionali patirtis, o svarbiausia – jo padarytos išvados yra vertos, kad jas išklausytų ir galbūt gebėtų jo pavyzdžiu mokytis.

Apie knygą: Justinas Žilinskas – GUGIS - GIRIŲ KAUKAS IR ŽMONIŲ DRAUGAS
Leidykla: Tyto alba (2006)
ISBN: 9986164931
Puslapių skaičius: 301

Labai daug buvo kalbama apie knygos tikslinę auditoriją. Mano akiai, apibrėžti tikslinę auditoriją „knyga vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams” yra truputį trumparegiška. Arba „visai šeimai” (nes visokių šeimų yra). Geriausiai tikslinę auditoriją turbūt apibūdintų žodis „svajotojai”, bet tai, deja, ne leidyklinis terminas.

Knyga ypatingai turėtų patikti tiems, kurie nemėgsta galvoti – ką ir kodėl autorius pasakė taip ar kitaip, kodėl parašė šitą, o ne kitą. Taip pat tiems, kurie myli gamtą, mėgaujasi įvairiausio stiliaus istorijomis bei skaito jas pasigardžiuodami ir pasičepsėdami. Tai yra gera gražaus turinio porcija. Tiesa, gal replikų autorius susilauks iš istorikų – mat tiems, kurie ne istorikai, įvykių datos – metai šen ar ten – nėra taip svarbu, o tie, kurie istoriją nors kiek gano, turbūt puls ginčytis – ar čia buvo, ar čia ką? O autorius, akivaizdu, mėgavosi tuo, ką rašė – vien jau ko vertas įrašas knygos gale 1998 – 2004! Mėgavimasis rašymu matyti ir iš ramaus, neskubraus rašymo stiliaus, gražios lietuviškos kalbos, daugybės apibūdinimų, ištiktukų, herojų aprašymo. Kiekvienas knygos herojus – iš žmonių ar iš kaukų pasaulio jis būtų – tai atskiras pasakojimas, kurį labai nesunku įsivaizduoti, susikurti ar susapnuoti.

Apie knygą: www.bernardinai.lt – AŠTUNTOJI DIENA
Leidykla: bernardinai.lt (2005)

Ši knyga kitokia. Pirmiausia - ji mane privertė daug galvoti, daug ką prisiminti, įvertinti. Ypač - paprasčiausius kasdienos dalykus. Privertė mokytis - nepaisant to, kad visi dalykai yra puikiai žinomi ir pažįstami. Kartais, rodos, jau ne kartą girdėti - iš tėvų, iš senelių - sena "nevartotojiška" išmintis. Begales būtų ir esamų dalykų norisi sugretinti, skaitant ją. Atrodo, ji parašyta dabar, tačiau taip toli nuo to, ką mes esame priversti gyventi. Ir taip arti to, ką svajojame ir prisimename. Prisimename tie, kurie matėme kitokį pasaulį. Pasakykite, ar prieš dvidešimtį metų mums viską leido tėvai? Ar mums mokykloje buvo dėstomas lytinis švietimas? Ar mes desperatiškai plaudavome rankas prieš valgį? Ar mes žinojome apie tokį dalyką kaip "vaikų teisės"? Ar turėjome viską, ko širdelė troško? Ar skraidydavome su tėvais vasarą į šiltus kraštus, o žiemą slidinėti (o gal veikiau sėdę į ketvirtą žiguliuką trise ant galinės sėdynės važiuodavom į Kareliją)? Bet ar buvome nuo to nors kiek nelaimingi? Ir ar buvome nuo to neturėjimo nors kiek blogesni už šiandieninius vaikus. Ar žodis "lepus" mums kažką reiškė? Atsakymas garantuotai bus vienintelis - ne. Nes buvome susitelkę ir nenutolę vieni nuo kitų, nes seneliai dažnai būdavo tokie brangūs kaip ir tėvai, nes giminė susieidavo bent kartą per metus, nes bendravome ne sms ir ne telefonais, o matydavome vieni kitų akis. Nes supratimas buvo kitoks ir kitokia buvo gyvenimo reikšmė - jis tiesiog buvo "sunkesnis" - ir svorio prasme. Vadinasi, labiau vertinamas, labiau reikalingas. Gyvenimas buvo vertybė, ne realybė. Apie tokius dalykus verčia galvoti knygos autoriai - tuo pačiu nemoralizuodami ir nesakydami, jog turime grįžti ten, nuo ko pradėjome. Tad nelaikykite ir manęs užsilikusia aname pasaulyje, negebančia gyventi šiuolaikiniame. Aš tik žiūriu į jį kažkiek ironiškai ir tarsi per langą. Bet žiūriu. Taip pat kaip ir tie, kurie žino, jog galima būti kitaip. Gyvenime tarsi ant trolių Mumių debesėlių iš burtininko skrybėlės.

Tai knyga, kurioje surinkti straipsniai, esė, jau buvę spausdinti bernardinai.lt puslapyje. Bet gėrio niekada nebūna perdaug, tad ši knyga - puikus įprasminimas dalykų, apie kuriuos šiuolaikiniame besiglobalizuojančiame, tobulėjančiame, o greičiausiai - patologiškai pragarmėn lekiančiame pasaulyje beveik nebekalbama. O galbūt ir kalbama, tik dažniausiai - su ironija ir nepasitenkinimu. Praktiška, neįdomi, bet savimi patenkinta realybė dažnai būna aukščiau už bet kokias svajones, užtat esu dėkinga žmonėms, sugalvojusiems išleisti šią knygą.

Apie knygą: Jacqueline Susann – Lėlių slėnis
Leidykla: Alma littera (2006)
ISBN: 9955089687
Puslapių skaičius: 680

Visiškai neįmantrus tekstas, paprasti dialogai, normaliu tempu besivystantys įvykiai - autorė niekur neskuba, išgyvena ir mėgaujasi kiekvienu knygos žodžiu, kiekvienu posūkiu ir nauju knygos herojumi, įvesdama jį į romaną tarsi naują klasės mokinį - su sava biografija, įpročiais, charakterio bruožais. Akivaizdu, kad kiekvienas knygoje dalyvaujantis herojus (ar realus herojaus prototipas) autorei yra brangus. Knyga - dokumentika. Galbūt nepažinsime tų, apie kuriuos rašoma, bet mintis apie "tikrovę" taip ir nepaliks iki paskutinio puslapio.

Jacqueline Susann - moteris ne "šiaip sau" ir gyvenime mačiusi visko, ką gali matyti pramogų verslo žmonės ( tai joks pramogų verslas, - neslėpdamas apmaudo atsakė Henris. - tai grynas mėšlas. Iš kurios pusės bežiūrėtum, tai mėšlų mėšlas. (214 p.), taigi to visko galima rasti ir knygoje - šlovė, grožis, narkotikai, populiarumas, neskausminga ir ryžtinga pradžia, bet duobėtas tolimesnis kelias. Tačiau nepaisant to, kad romane rašoma apie tuos žmones, kurie toli nuo kasdienio gyvenimo, romanas, mano akiai, pirmiausia apie moteris - apie tokias kaip mes - ne scenoje, ne ant podiumo, ne žurnalų viršeliuose. Todėl per visą romaną nepalieka mintis, kad visa "kažkur jau girdėta".

Apie knygą: Aidi Vallik – KAIP LAIKAISI, ANA
Leidykla: Gimtasis žodis (2005)
ISBN: 9955160373

Siužetas štai toks:

Keturiolikametė pirmūnė Ana netyčia rūsyje randa mamos dienoraštį ir, susipažinusi su jo turiniu, bei nuoširdžiai pakraupusi anuometiniu “septyniolikinės” savo mamos gyvenimu, pabėga iš namų bandyti laisvės savo kailiu. Negana to, kad viską savo dukrai draudžianti ir prie mokslų spaudžianti mamulė savo laiku tyrė nuotykį po nuotykio, iš to paties dienoraščio dar išaiškėja, kad Aną užauginęs ir Aną – kaip čia paprasčiau pasakius – pradėjęs – vyras yra du skirtingi asmenys. Chronologiškai antrasis – tai motiną mylintis žavus linksmuolis, paglostantis Anai galvą, kai jai būna liūdna; pirmasis – kažkoks prašalaitis dailininkas be aiškiai išreikšto atsakomybės jausmo. Su tokiu žinių bagažu Ana traukia į pasaulį (netoliese esančią klasiokės tėvų sodybą) ieškoti laimės, meilės ir laisvės.

Apie knygą: Ray Loriga – TOKIJAS MŪSŲ NEBEMYLI
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164478
Puslapių skaičius: 241

Tie, kurie vistik drąsiai klaus, "kas romane rašoma ir kaip?" - liks nesulaukę atsakymo, nes atsakymas yra tik pačiame romane ir yra toks skirtingas, kad visi jį rasime kitokį. Kažkodėl visiškai nesubtilu man atrodo aptarinėti šio romano siužetą. Nesubtilu rankioti iš jo tai, kas parašyta tarp eilučių. Ir dar nesubtiliau atrodo rašyti - "bevardis romano herojus ieško prarastų prisiminimų arba ieško būdų pamiršti tai, kas nepamirštama".

Keistai nuskambėsiu sakydama, kad rašo žmogus, gebantis rašyti. Net apie niekingiausius dalykus gebantis rašyti taip, kad nesišlykštėtum. Keistai atrodys, kai pasakysiu, jog tai švelni knyga apie meilę, nes jūs perskaitysite: " Aukštaūgės, nuo migdomųjų apsnūdusios moterys, gražios kaip kino žvaigždės, lengvabūdės, už vieną mėsainį jos pačiulps tau tiesiog prie lokio narvo " ir nemanau, kad jums tai atrodys švelnu. Keistai atrodys, jeigu sakysiu, kad knygoje daug pasibaisėtinų dalykų, o bus parašyta: " Paskui ji atsitraukia nuo lango ir iš spintos išsiima nuostabius juodus batelius, kurių dar nebuvau matęs. Bateliai jai taip puikiai tinka, kad kai ji išeina iš kambario, nelieka nieko kito, kaip sekti iš paskos. Tikra tiesa, Tokijas - tai miestas, kuris nepaprastai tinka bateliams pirkti " ir šiame kontekste tai nuskambės taip lyriškai, jog užgniauš gerklę.

Apie knygą: Laura Sintija Černiauskaitė – Artumo jausmas
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2005)
ISBN: 9986393957
Puslapių skaičius: 237

Iškart turiu pasakyti, kad rašau šališkai, nes ši knyga buvo viena labiausiai mane paveikusių (padariusių įspūdį, įtraukusių, sujaudinusių, etc.) knygų per pastaruosius metus. Prisipažinsiu, balsavau už šią knygą geriausios lietuviškos knygos rinkimuose ir balsuosiu, be jokių abejonių, antrą kartą. "Artumo jausmas" - pats taikliausias pavadinimas, kokį tik buvo galima rasti šiai knygai. Būtent tas jausmas nepalieka, skaitant Laurą Sintiją Černiauskaitę. Jos apysaką "Obuolys Kipreliui" jau prieš gerą pusmetį nešiojausi su savimi "Literatūroje ir mene", o dabar su didžiuliu lūkesčiu susipažinau su jos pjesėmis ir novelėmis.

Stiliumi ji visiškai išsiskiria iš kitų lietuvių rašytojų ir ypač - moterų rašytojų. Pirmiausia - savo nebijojimu nebūti "pernelyg meniška" ir nesuprantama, kas pastaruoju metu darosi madinga. Meilė ir neapykanta, kūniškumas šios moters kūryboje yra visiškai išvalyti nuo bet kokio vulgarumo ir netgi jusliškumo apskritai. Tarytum viskas, kas vyksta tarp žmonių, būtų pakelta į nežemišką lygį. Dažnai fizinis santykis primena kažką švento ir nepasiekiamo. Nepaisant to, kad Laura Sintija (te neįsižeidžia autorė, kad vadinu ją taip familiariai) rašo labai "lietuviškai", vistik yra kažkas, ko nesumaišysi su jokiu kitu lietuvių autoriumi. Pirmiausia - ji nepataikauja skaitytojų skoniui, nesivaiko madingų temų, nepritraukia tam tikros skaitytojų kategorijos skandalais ar kitais pigiais triukais (permiegojau/persirgau/tapau žvaigžde/išsiskyriau su vaikinu gėjumi - ir mano patirtis dabar tokia plati, kad tik rašyti ir rašyti). Viskas, dėl ko Laurą pamilsti (arba galimai ir nepamilsti), yra būtent artumo jausmas. Svarbiausia - kad autorė netampa dienoraščio ar moteriškų žurnalų rašytoja. Visi jos veikėjai yra matomi tarsi iš šono ir tarytum visiškai nesusiję su pačia rašančiąja.

Apie knygą: Tommy Jaud – Visiškas idiotas
Leidykla: Vaga (2005)
ISBN: 5415018085
Puslapių skaičius: 253

Jau tapo akivaizdžia tendencija, kad dabar rašo ne tik puikiai kalbą su visais jos privalumais įvaldę rašytojai, o žmonės [iš gatvės], kurie tiesiog gali rašyti, kurie, matyt, daug mąsto apie būtį, o ypatingai - apie buitį ir turi lengvą ranką beigi dar lengvesnį liežuvį. Kuo sužavėjo Tommy Jaud - tai ne tik galėjimu rašyti ir lengva ranka, bet pirmiausia - puikiu humoro jausmu. Seniai skaičiau knygą, kad kvatočiausi iki ašarų. Dar seniau skaičiau knygą, kurios keletu skyrių paskui balsu dalinčiausi su bičiuliais vakaro linksminimui. Netgi depresyvusis herojaus priverstinių atostogų skyrius kelia tik juoką.

Vykstantis veiksmas - paprastutis. Romane iš tiesų apstu šiandienio jaunimo gyvenimo ypatumų - alus, žolė, seksas, gyvenimas skolon. Net meilė ir vedybos - dalykai, apie kuriuos jaunas žmogus kalba mažiausiai. Meilę knygos herojus įsivaizduoja kaip saulę - šiltą, šventą, siekiamą, bet nelabai pasiekiamą. Taip pat įsivaizduoja vedybas - iš tos pačios meilės. Ne dėl kažkokių kitų pragmatiškų tikslų. Vedybas, kuriomis prasidėtų tobulas šeimos gyvenimas - vyras, žmona, daug vaikučių. Idilė, žodžiu. Todėl mažumėlę gaila linksmojo Simono, kad meilės subjektu jam, švelniai tariant, tenka tiesiog nusivilti.

Apie knygą: Truman Capote – Pusryčiai pas Tifanį
Leidykla: Alma littera (2006)
ISBN: 9955089555
Puslapių skaičius: 224

Ar pamenate tą smulkutę būtybę naiviom, atvirai į pasaulį žiūrinčiom akim – Audrey Hepburn filme “Pusryčiai pas Tifani”? Skaitydama šią apysaką, Holę Golaitli mačiau būtent tokią. Naivus, jaukus vaikutis – mergina be amžiaus, kažkuo panaši į katę – šilta ir miela, bet viena, savarankiška ir tam tikra prasme nerandanti vietos gyvenime arba tiesiog, lyg iš vaikiško filmuko – “vaikščiojanti kur nori”.

Perskaičius šią knygą viduje buvo labai gera. Šilta, smagu, jauku, o labiausiai pagavo neišvengiamas laisvės pojūtis. Laisvę jaučiau visuose kūriniuose. Suprantant ją kaip vidinį suvokimą, vidinį nepriklausymą nuo normų ir savanoriško susisaistymo visuomeninėm taisyklėm. “Pusryčiuose pas Tifanį” Laisvė – Holė Golaitli, savo vizitinėje kortelėje užrašiusi “Keliaujanti” ir į klausimą “kodėl taip?” atsakanti: “ Na, iš kur man žinoti, kur gyvensiu rytoj?”. Apsakyme “Namukas tarp gėlių” – Otilija, pasirinkusi laisvę mylėti, laisvę gyventi galbūt ne tą gyvenimą, kuriame ji kasdien mylima, populiari, dievinama, bet vistik laiminga.