Šis britų rašytojo J.Higinso romanas vokiečius vaizduoja visai kitokius: ir jiems nesvetimi pareigos, žmogiškumo, užuojautos ir kiti žmogiški jausmai.
Ar skaitydami sovietmečiu rašytas knygas kur nors aptikote, kad vokietis karininkas, grįžęs iš kovos mūšių prie Leningrado, dar nepasiekęs Berlyno, kažkur okupuotoje Europoje būtų užstojęs į koncentracijos stovyklą vežtą žydų mergaitę? Šioje knygoje yra toks epizodas. Dėl savo poelgio karininkas ne tik neteko užtarnautų atostogų, bet ir pateko į mirtininkų būrį. Kartu su visais savo kariais, kurie užstojo savo vadą. O tai - neregėtas vokiečių karių garbės, draugiškumo įrodymas.
Jau pirmieji puslapiai įtraukia į įdomų ir išties spalvingą fantastinį pasaulį. Nors veiksmas vyksta gimtojoje mūsų Žemėje, ji visai ne tokia, kokią mes ją pažįstame. Teko nemažai skaityti senutės Žemės pavaizdavimų ateityje: nuo apokaliptinio pragaro iki žmonių protu sukurto rojaus, na, o K. D. Simak (Saimeko) knygoje Žemė - mokslininkų ir įvairių galaktikos tautų atstovų buveinė. Čia viskas labai persipynę. Jau pirmosios eilutės nuteikia skaityti techninę mokslinę fantastiką: kalbama apie persikėlimus erdvėje. Tačiau vėliau iš kosmoso platybių nusileidi į žaliuojančią Žemę, kurioje gyvena ir mažoji tauta - fantasy herojai: laumės, troliai, kaukai, banšės. Tokio SF (mokslinės fantastikos) ir F ( fantasy ) persipynimo, tiesą sakant, neteko niekur kitur skaityti. Nesu didelis F gerbėjas, bet šioje knygoje abiejų fantastikos krypčių pasaulis tiesiog įstabus. Na kur kitur pamatyti tokį vaizdą: sugedęs autolėkis nukrenta laimių pievelėje, o reaktyvinio variklio gedimo priežastis - trolių užkeikimai?
Romano siužetas įdomus ir intriguojantis: materijos siųstuvu namo grįžęs antgamtinių reiškinių profesorius Piteris Maksvelas sužino, kad jis... jau yra grįžęs. Pats profesorius nenukeliavo į paskirties tašką, o atsidūrė kažkokioje paslaptingoje planetoje, kurios nei koordinačių, nei pavadinimo nežino, tačiau jo antrininkas buvo nuvykęs į paskirties planetą ir sėkmingai grįžo anksčiau. Susitikti su antrininku profesoriui nepavyko - jis žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Vėliau aiškėjo, kad tai galėjo būti surežisuota...
Knygos siužetas iš pirmo karto atrodo labai paprastas: nacistinei Vokietijai užpuolus Prancūziją Antrojo pasaulinio karo pradžioje rašytojas tarnavo žvalgybinių lėktuvų dalinyje 2/33 ir per visą knygą aprašo vieną žvalgybinį skrydį, kurį pradžioje vadina "aiškiai neįveikiama klūtimi" (p. 28).
Paties skrydžio aprašymų gana mažai. Daugiau piloto (autoriaus) apmąstymų skrydžio metu. Per savo vidinį pasaulį rašytojas perteikia karo baisumus. Jie aprašyti ne tiesmukai, o švelniu kone lyriniu stiliumi. Sakyčiau, su savotiška meile. Gražiais žodžiais. A.De Sent-Egziuperi karo aprašymo stilių galima apibūdinti paties rašytojo žodžiais: "Žiaurumo čia nė lašelio. Tik pasibaisėtinai nežmoniška" (p. 90).
dzdd (2013-05-22, 16:31)