Na ir sakykite jūs man, kaip galima papasakoti apie pagaunančio, įtempto siužeto knygą – šiurpį (trilerį) ar siaubuką – taip, kad nesugadintum skaitymo malonumo?
Ir šiose keliose pastraipose, kur vos prisiliesta Giedriaus Vilpišausko "Vėjo nuo jūros" – jau išduodama kas ne kas esmingo. Viltis tik lieka, kad tai, jog kažkas buvo praskleista, pamatysite tik knygos pabaigon.
Prisėsiu parašyti knygos apžvalgą.
Mano kompiuterio klaviatūroje ilgasis "tarpo" klavišas dešinėje pusėje nusitrynęs. Ir dar raidžių "a", "s" ir "d" klavišai. Vos po dvejų metų. Gal nueiti laukan parūkyti. Tik prieš tai dar gal pasidarysiu kavos. Mūsiškiame kontoros gale stovinčiame aparate ji gerokai prastesnė nei ten, už reklamos skyriaus. Tokia skysta ir permatoma. Ten, kitoje pusėje – net ir su puta. Tik kad nesinori eiti pro tas visas sales, kur perpus jaunesnės šviesiaplaukės kažką bando įžiūrėti skystų kristalų ekranuose. "Ačiū" – sako aparatas. Pasiėmiau kavą, todėl gal palauksiu lifto. Pirmas atvažiuos kairysis ar dešinysis? Einu lažybų, kad kairysis. Laimėjau. Kieme lyja. Nors gal veikiau dulkia. Taip pat, kaip ir tądien, kai sodyboje sedėdamas dėliojau ant seno nudrengto žurnalinio stalelio šitos knygos rankraščio lapus. O, mūsų čia daug – rūkančiųjų mažumos. Ne, mobiliuosius, matyt, vis dėlto geriausia pamiršti ant biuro stalo – taip, kaip aš padariau. Cigaretės tapo retesnės, ir visai nereikia, kad į šitą mano meditacijos rūšį lįstų kas nors pašalinis. Apskritai – mobilusis yra nuolatinis tavo nuosavos erdvės pažeidėjas. Gal dėl to Turnui jo ir nereikia. Jis bando atkurti savo, tik savo erdvę. Kiekvienas dirgiklis yra pasikėsinimas į šį savo pasaulio ir savo erdvės kūrimą.
Aš norėjau parašyti apie antrąją Dalios Jazukevičiūtės knygą „Juodasis kvadratas“. Aš norėjau parašyti jau apie pirmąją – „Anarchistės išpažintis“, bet šitame tinklalapyje kitas žmogus suskubo tai padaryti anksčiau negu aš. Kol kaupiausi parašyti apie antrąją – irgi kitas žmogus parašė.
Dabar aš sėdžiu ir galvoju: ar čia man dar ką ir berašyti?
Na, kartais mums reikia bent jau patarimo. Kartais. Nors ne visada norime prisipažinti, kad jo mums reikia. Bet vienuolių, parduodančių „Ferrari“, turtingų ir neturtingų tėčių bei auksinių taisyklių, kuriomis grįstas kelias į asmeninę ir visokią kitokią laimę, gausa knygynų lentynose paliudija, kad vis dėlto patarimus mes linkę bent jau išklausyti, jeigu ne klausyti. Ir patarėjų bei patarimų daugėja kasmet.
Yra ir tokių patarėjų, kurie nėra madinga sezono naujiena. Jie parašė knygas, kurios nedulka lentynose jau porą tūkstančių metų.
zbt (2013-05-25, 17:28)