Kimberly Brubaker Bradley. Karas, kurį galiausiai laimėjau.
kaskaityti.lt
BRUBAKER BRADLEY, Kimberly. Karas, kurį galiausiai laimėjau [romanas]. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 328 p. … Skaityti toliau
Ieva Dumbrytė – Negrįžtantys
veikiantis
Nuo pirmųjų sakinių, pastraipų, skyrių iš knygos tiršta jėga plūsteli gyvybė. Tarsi atplėšus storą gabalą žemės ir išvydus kas slepiasi tamsoje – besiranganti, tarpstanti savyje gyvastis, žemės kvapas ir paslaptys, kurios čia, atrodytų, tau visai netikėtai atsiskleidė. Skaityti netgi šiek tiek baisu, nes viskas čia taip gerai, kad nesinori, jog ta pradžia kada nors baigtųsi. …
Kimberly Brubaker Bradley. Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą.
kaskaityti.lt
BRUBAKER BRADLEY, Kimberly. Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą [romanas]. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2020. 264 p. … Skaityti toliau
Liu Cixin - „Trijų kūnų problema“
Anonymous
Buvau apie šią kinų rašytojo Liu Cixin knygą girdėjęs daug gerų atsiliepimų, nors, paskaičius mano paties pažįstamų apžvalgas Goodreads platformoje, neatrodo, kad ji patiko visiems. Visgi surizikavau paimti knygą į skaitymo kelionę Suomijon. Patiko.
Daug kas knygai priekaištauja dėl „medinių“ veikėjų ir sustabarėjusios kalbos, nors man atrodo, kad Saulius Tomas Kondrotas savo darbą atliko gerai ir kalbai priekaištų neturiu. Tiesa, kai kurios knygos dalys man nebuvo labai įdomios – technologiniai aspektai mane domina mažiausiai. Man svarbiau, kas įvyksta visuomenėje po technologijų išradimo. Bet knygoje gausu įdomių idėjų, kurios verčia pagalvoti ne tik apie tarpžvaigždinius santykius, bet ir apie dabartinio pasaulio problemas.
Knygoje gana daug Kinijos istorijos ir kultūros nuotrupų, įdomiai svarstoma, kas būtų jei fizikos dėsniai būtų chaotiški, nepastovūs. Kita civilizacija gyvena trijų saulių sistemoje, ir jos judesio beveik neįmanoma nuspėti: kartais būna ilgi šilumos periodai, o kartais saulės ima ir viską sudegina, ar priešingai – sušaldo. Kadangi mes gyvename fizinio stabilumo sąlygomis (fizikos dėsniai visada veikia vienodai), tai mums net sunku įsivaizduoti, kas įvyksta, jei fundamentalūs dėsniai gali pradėti nebeveikti. Pakanka kelių „protingų“ protonų, kurie dalelių greitintuvuose sujauktų eksperimentų rezultatus ir mes staiga nebetenkame pagrindinio savo žinojimo įrankio, mokslas tampa bejėgis.
Prisijaukinti chaosą mums dar reikia išmokti. Ypač jei prie mūsų vartų stovi kita civilizacija, kuri vadovaujasi visai kitomis taisyklėmis, kuri užaugusi chaose ir trokšta užimti mūsų vietą. Pirmoji dalis baigiasi intriguojančiai: žmonės supranta, kad neišvengiamai teks susidurti su svetima civilizacija, bet dar nežino, kaip tai spręsti. Matyt, teks skaityti kitas dalis, juolab, kad sako, jog jos dar geresnės už pirmąją.
Jodi Picoult. Jennifer Finney Boylan. Piktas medus.
kaskaityti.lt
PICOULT, Jodi. BOYLAN, Jennifer Finney. Piktas medus [romanas]. Iš anglų k. vertė Gabrielė Šilobritaitė. Vilnius: Alma littera, 2024. 496 p. … Skaityti toliau
knygos apžvalga | John Birdsall „What is Queer Food? How We Served a Revolution“
Nosferatu
Po praeitos knygos reikėjo kažko lengvesnio, tai pasiėmiau John Birdsall „What Is Queer Food?: How We Served a Revolution“. Autorius labai gražiai ir labai plačiai nupasakoja su LGBTQ siejamus maistus ir kodėl taip yra.
Kelionė mašina po Baltijos šalis su dviem vaikais
Anonymous
Kadangi jaunėlis sūnus jau kiek paaugo ir netgi gali pasakyti keliasdešimt žodžių, šiemet nusprendžiau, kad jau galima pasiryžti tam tikrai avantiūrai: žmoną išleidom savaitei pailsėti į Škotiją, o mes trise (tėtis, devynmetė dukra ir ką tik porą metų sulaukęs sūnus) leidomės į kelionę mašina po Baltijos šalis. Praleidome dvi naktis Rygoje, dvi – Pärnu Estijoje, grįžome pro Biržus namo į Vilnių. Viso 1300 km per šešias dienas.
Keletas bendrų pastebėjimų
- Per dieną galima važiuoti kokias 3 valandas, jeigu teisingai susidėlioja pietų miegas. Jei po aktyvios veiklos ir pietų vaikai sėda į mašiną, tai kokias pusantros valandos miegos: pusvalandis ar valanda mašinoje atmerktomis akimis jau reikalauja ilgesnės poilsio pertraukos.
- Jaunėlis vis dar nesinaudoja puoduku, tad tuoletų klausimas buvo labai lengvas.
- Svarbu nuolat mašinoje turėti užkandžių: kramsnojimas prailgina važiavimo laiką.
- Matyt, kad vieno tėčio keliavimas su vaikais dar neįprastas: sulaukiau klausimų „o tai kur mama? kada ji atvažiuos?“.
- Na, ir šiaip nemažai kas stebėjosi, ir baiminosi ar susitvarkysiu, lyg tėtis būtų ne toks geras pakaitalas mamai :)
Ką aplankėm?
Stengiausi, kad kiekvieną dieną būtų daug pramogų – tada ir mamos ilgesys mažylio nekankintų. Atrodo, kad pavyko.
Pakruojo dvaras
Vaikams buvo smagu, ypač kad tai buvo pirma stotelė. Mano paties skoniui gal ne visai tai, kur važiuočiau – daug perdėto teatrališkumo ir viskas jaučiasi kiek netikra. Tarkim, kad ir mašinos, supirktos iš kitų šalių, senienos, neturinčios ryšio su pačiais von Roppais ir panašiai. Na, bet plotas didelis, yra kur pasivaikščioti, daug ką apžiūrėti. Maistas irgi buvo toks tik pusėtinas.
Tervete parkas
Latvijos Tervete miestelyje yra girininkijos parkas, kuris vis dar plečiamas ir įrenginėjamas. Matyt, kad po poros metų bus dar įspūdingesnio dydžio. Aplankėm jį ne visą, buvome tik nykštukų kaime, kasyklose ir miestelyje. Vaikams labai patiko landžioti po namelius, užskaitė.
Siguldos pilis
Sugriuvusi senoji Siguldos kryžiuočių pilis – tokia, kaip ir gali tikėtis: gali užlipti ant sienų, įlipti į bokštą, pasijusti viduramžiuose. Naujoji pilis – buvę Latvijos rašytojų namai. Ir, nors juose daug autentiškų tarpukario interjero elementų (freskos, art deco židinys), bet įrengimas kažkaip nuvilia, kažkaip viskas kvepia tokiu valdišku tarybiškumu ir liaudies rašytojų pasiekimais. Iš išorės pilis žymiai daugiau žadanti.
Cėsis
Cėsio pilyje nebuvome, pritrūko laiko. Tačiau senamiestis mielas, stilingai pašiuręs, nes galėtum įsivaizduoti, kad sėdi kur nors Italijoje miestelio senamiesčio kieme.
Rygos zoologijos sodas
Yra ir liūtai, ir tigrai, yra ir trys žirafos (bet bent jau tuo metu jos buvo vidiniame narve – jaunėlis, nors ir žirafų fanas, liko kiek nusivylęs). Gyvūnų daug, sakyčiau, jog perspjauna Kauną. O ir šalimais visai smagu pažiūrėti į tarpukario laikų prabangių namų bei vilų rajoną.
Saulkrašti
Pakeliui į Pärnu buvom stabtelėję Saulkraštėje. Sustojimas nebuvo ilgas, tik trumpam pamankštinti kojas vaikų žaidimo aikštelėje. Grįžtant sustojome kiek ilgiau, ties Baltąja kopa, pabuvome kokį pusvalandį prie jūros.
Pärnu
Apsistojome vandens parko viešbutyje, tad vaikai buvo labai patenkinti gavę papildomų pramogų. Kelis kartus ėjome į baseiną, ėjome maudytis į jūrą. Beje, Pärnu yra tokioje keistoje veitoje, kur faktiškai nėra jūros srovių, o be to krantas ilgai yra negilus – jeigu nėra vėjo ir vanduo nesusimaišo, tai Baltijos jūra ten labai šilta. Ir mums taip pasisekė, kad vandens temperatūra buvo net 23.5C. Lyg Viduržemio jūroje.
Lotte parkas
Prie Pärnu yra Lotte parkas – estų animacinių filmukų herojų miestelis. Parkas yra vienas didžiausių Baltijos šalyse (sako, kad didžiausias) ir jame veikti tikrai yra ką. Net jeigu ir lytų. Parke yra daug įvairių namų, kuriuose gyvena animacinių filmų herojai. Visus baldus ir žaislus galima liesti, junginėti, su jais žaisti. Begalės veiklos. Vaikams labiausiai kelionėje patikęs objektas.
Biržai
Pakeliui sustojome Biržuose, tačiau atvažiavome gana vėlai, tad pilis jau nebeveikė. Bet užtat radome kavinę Amplua, kurioje yra didžiulis žaidimų kampas bei vaikų meniu su varškėtukais. Na, ir alus už €3.
Pašilių stumbrynas
Paskutinis aplankytas objektas pakeliui namo buvo Pašilių stumbrynas. Aišku, nebe taip įspūdinga, kaip zoologijos sode, bet kaip tarpinė stotelė link namų kojoms pamankštinti – tiko puikiai.
knygos apžvalga | Ingrid Persaud „Love after Love“
Nosferatu
Uf. Ingrid Persaud knyga „Love after Love“ tikrai ne silpnų nervų žmonėms. Istorija pasakoja apie gyvenimą (tada?) homofobiškame Trinidade ir mirusią Amerikietišką Svajonę. Knyga labai skausmingai tragiška.
Juan Gómez Bárcena. Lieka tik oras
Virginija S.
Juan Gómez Bárcena (g. 1984) – ispanų rašytojas, literatūros kritikas, istorikas ir filosofas. „Lieka tik oras“ – kinematografinis pasakojimas, priverčiantis skaitytoją vėl pasijusti vaiku, lyg pirmą kartą kine išvydusiu pasaulio istoriją. Parašęs šį kūrinį Bárcena tapo vienu iš unikaliausių savo kartos romanistų. „Lieka tik oras“ – dar paauglystėje pradėtas rašyti ir, be jokios abejonės, ambicingiausias autoriaus […]
The post Juan Gómez Bárcena. Lieka tik oras first appeared on Geros knygos.Vahur Afanasjev. Serafima ir Bogdanas
Virginija S.
Vahuras Afanasjev (tikr. Vahur Laanoja 1979 – 2021) – estų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir filmų kūrėjas. Kelių poezijos ir apsakymų rinkinių autorius. V. Afanasjevas mirė 2021 gegužę, tų pačių metų spalį jam po mirties buvo suteikta Baltijos Asamblėjos Literatūros premija už romaną „Serafima ir Bogdanas” (2017). Kūrinys 2017 taip pat laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų […]
The post Vahur Afanasjev. Serafima ir Bogdanas first appeared on Geros knygos.Tarptautinio knygų klubo vadovė Marita: „Per meilę knygoms burti žmones į bendruomenę“
Virginija S.
„Gerų knygų“ rubrikoje „Knygų klubai Lietuvoje ir užsienyje“ kalbamės su Brėmene (Vokietija) veikiančio tarptautinio knygų klubo vadove Marita Sinden. Kas jus įkvėpė įkurti tarptautinį knygų klubą? Koks buvo pirmasis jūsų susitikimas? Klubą įkūriau 2020 m., praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai atvykau į Vokietiją 2019 m. pabaigoje. Prieš tai gyvenau Londone, kur taip pat […]
The post Tarptautinio knygų klubo vadovė Marita: „Per meilę knygoms burti žmones į bendruomenę“ first appeared on Geros knygos.knygos apžvalga | Zee Carlstrom „Make Sure You Die Screaming“
Nosferatu
Zee Carlstrom knyga „Make Sure You Die Screaming“ turbūt keisčiausia kokią šiemet perskaičiau. Bet pasakoja labai gražią istoriją apie išdegimą (burnout), pervargimą ir gyvenimo keisčiausius vingius.
Stefan Ahnhem. Motyvas X.
kaskaityti.lt
AHNHEM, Stefan. Motyvas X [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ingeborga Elena. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2024. 542 p. Viskas yra … Skaityti toliau
Mark B. Smith: „The Russia Anxiety“
Anonymous
Kartais noriu sau mesti tam tikrą iššūkį, tad pasirenku paskaityti knygą, kuri visiškai prieštarautų mano pasaulio suvokimui. Taip nusipirkau Mark B. Smith knygą „The Russia Anxiety“, kurioje aiškinama, kad Rusija yra tokia pati kaip visos europietiškos valstybės, tik vakarai turi kažkokį keistą stereotipinį nusistatymą prieš ją. Rusija niekam nekelia grėsmės, o tik tėra isteriškų Rusijos nekenčiančių Rytų europiečių nuomonės įkaitė: visokie ten disidentai bei Baltijos šalių gyventojai šmeižia rusus vakariečiams juos piešdami kaip baubus. Juk niekad rusai nieko nepuola, jie visada tik ginasi. O jeigu ir kada puolė, tai juk ir kitos Europos šalys kolonijų turėjo, o be to jūs Iraką užpuolėte ir dar Serbiją bombardavote. Žodžiu, klasikinis whataboutizmas ir propaganda, šį kartą net nelabai įgudusiai parašyta.
Labiausiai visgi knygoje turbūt žeidžia standartinis didžiųjų valstybių požiūris į mažesnes tautas: į aplinkines valstybes žiūrima kaip į visiškai suprantamą įtakos zonų lauką, kuriame pačios valstybės neturi jokios apsisprendimo teisės. Daugmaž problema su Ukraina tik ta, kad vakarai stumia ją į savo įtaką, o tai pažeidžia Rusijos interesus – būtų vakarai gerbę Rusiją, nebūtų reikėję Krymo paimt (knyga rašyta dar prieš 2022-uosius). Va, kai vakarai gerbia Rusiją, tai nekyla jokių saugumo problemų Europoje, visi mes dirbam vienu tikslu. Nereikia Rusijos bijoti, su ja reikia garbingai susitarti pasidalyti Europą įtakos zonomis.
Tiesa, buvo viena man nauja mintis apie inteligentijos reikšmę Sovietų Sąjungoje: inteligentija, išsilavinę profesionalai, sudarė atskirą visuomenės klasę, ir jos išskirtinis bruožas buvo tai, kad jie niekada nesikišdavo į politiką. Jeigu esi politikoje, tai jau esi nomenklatūra, o ne inteligentija, pagarba tau kiek kitokia. Gal tai paaiškina tam tikrą inteligentų nenorą kištis į politiką net ir šiais laikais.
knygos apžvalga | Torrey Peters „Detransition, baby“
Nosferatu
Nemeluosiu, šiek tiek baiminausi skaityti Torrey Peters „Detransition, baby“ knygą. Nemėgstu nuolat brukamų queer tragedijų. Bet čia, bent iš dalies, suklydau ir per anksti knygą nuteisiau. Ši irgi – labai svarbi.
Stefan Ahnhem. 18 laipsnių šalčio.
kaskaityti.lt
AHNHEM, Stefan. 18 laipsnių šalčio [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 576 p. – … Skaityti toliau
Pastebėjimai išjautus kodą su DI (vibecoding)
Anonymous
Šią savaitę nemažai laiko paskyriau visokiems dirbtinio intelekto įrankiams nagrinėtis. Įsidiegiau Claude Code ir Gemini CLI. Aiškinausi, kaip prijungti prie LLM modelių kitus (savo asmeninių sistemų) duomenų šaltinius. Tyrinėjau agentus.
Pirmas dalykas, kurį parašiau vien tik DI įrankiais buvo nedidelė sistema savo sąskaitų apskaitymui. Sekėsi gana neblogai, problema standartinė (tam tikra CRUD aplikacija su web sąsaja). Kadangi daug norų dėl dizaino neturėjau, tai ir atrodo gana pakenčiamai, savo funkciją atlieka. Kita vertus, po trečio ar ketvirto vakaro atsirado tam tikras programavimo nuovargis ir jau pradėjo lįsti tam tikros techninės skolos: tarkim sugalvojus pakeisti lentelių stilių paaiškėjo, kad joms skirtingose aplikacijos vietose naudojami ne tie patys komponentai – vienur DI ima ir pakeičia, o kitur lieka po senovei. Kuo sistema sudėtingesnė, kuo daugiau ekranų ir puslapių, tuo sunkiau tapo daryti pokyčius. Matyt reikia duoti užduotį viską perrašyti su lengvesnės priežiūros tikslu. Sakyčiau, kad atitinka pradedančiojo programuotojo stilių: pagal dokumentaciją ir pavyzdžius galima greitai suręsti veikiantį prototipą, tik vėliau pradeda lįsti tam tikri dalykai, apie kuriuos jau iš anksto būtų pagalvojęs labiau patyręs programuotojas.
Kitas dalykas, kurį šią savaitę norėjau išsibandyti – protokolas (MCP), per kurį prie DI sistemos galima pajungti kitus įrankius, tarkim leisti DI sistemai pasiekti tavo paties duomenis ir juos įpinti į atsakymą. Kilo mintis pasirašyti paprastą Mastodon MCP, kuris galėtų pasiekti mano Mastodon tinklo įrašus – tarkim jo pagalba galėčiau paklausti, ką mano tinklo draugai kalba apie Nausėdą.
Didžiausia problema, su kuria susidūriau, buvo dokumentacija. Suprantu, kad čia itin nauja technologija, kad viskas nuolat keičiasi, bet dokumentacija bent jau man nebuvo aiški, sakyčiau, jog atrodė, jog ji pati rašyta to paties dirbtinio intelekto ir mažai naudinga. Na, ką darysi, tada tikrai lieka tik vienintelis būdas tikslui pasiekti: liepti pačiam dirbtiniam intelektui parašyti MCP integraciją su Mastodon. Kiek pavargęs, pastenėjęs, keliose vietose išvestas iš akligatvio, tikslą pasiekė: turiu dalyką, kuris kaip ir veikia, bet neturiu žalio supratimo ar gerai. Ar ką išmokau apie MCP ir žinočiau pats kaip sutvarkyti? Gal kiek ir išmokau, bet abejoju ar sutvarkyčiau be DI pagalbos.
Beje, sunkiausias etapas buvo parašytą MCP serverį, kuris veikia per Claude Code CLI priversti veikti per Claude Desktop. Tam, pasirodo, reikia atskirai supakuoto DXT „Desktop Extension“, o kaip jį padaryti – net dirbtiniam intelektui trūko dokumentacijos. Po keletos bandymų kartu išsiaiškinom: bet man pravertė ir žinios apie virtualias pitono aplinkas, ir Apple procesoriaus architektūrų, ir skirtingų .so bibliotekų versijų žinios. Tikėtina, kad šis procesas pagerės, kai bus geriau dokumentuotas. Bent jau tiek, kad tą dokumentaciją galėtų perskaityti DI.
Po šių patirčių susimąsčiau, kad kuo toliau, tuo dokumentacijos kokybė tikriausiai blogės, nes vis tiek jos niekas nebeskaito apart DI. Arba ji taps niekam nebesuprantama, išskyrus DI, gal net atsiras atskira, efektyvesnė nei žmonių, kalba, dirbtiniam intelektui papasakojanti kaip naudotis viena ar kita biblioteka ar technine specifikacija. Tiems, kurie visada nori giliai suprasti, kaip veikia pasaulis, matyt čia ne vieta.
Skaityta.lt (©) 2001-2025. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.