Labai mėgstu Vivian Shaw knygų seriją Dr. Greta Helsing, apie antgamtinių būtybių gydytoją. Po paskutinės nebesitikėjau daugiau. Nesitikėjau ir, kad kai daugiau pasirodys, „Bitter Waters“ veiksme dar gi dalyvaus ir pats Drakula. Ir dar taip puikiai parašytas.
Pastaraisiais mėnesiais skaitymas buvo fragmentiškas, tarsi mėginimai pagauti tolstantį oro balioną. Strikinėji, blaškaisi pažeme ir niekaip negali susitaikyti, kad balionas jau per toli tavo rankų. Ir nepaisant visko, į kasdienybės plyšius pavyko supilti iš bibliotekos pasiskolintą Šaltienos bistro. Ją atsiversti pastūmėjo vasarą perskaityti Ievos Dumbrytės “Negrįžtantys“, kurie suveikė taip stipriai, kad nusprendžiau pasibandyti ir su …
HART, Emilia. Neklusniosios [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2025. 368 p. Moterų tarpusavio ryšiai … Skaityti toliau →
2021-aisiais metais knygų klube skaitėme Chimamandos Ngozi Adichie knygą „Pusė geltonos saulės" – man labai patiko. Knyga „Americanah" kiek kitokia: joje mažiau istorinio pasakojimo, o daugiau smulkių pastebėjimų apie rasizmą JAV ir Nigerijos kultūros detalių. Pasakojama apie pagrindinę veikėją iš Nigerijos, kuri persikelia gyventi į JAV, prisitaiko prie naujo gyvenimo ir vėliau grįžta į Nigeriją, kur po ilgo laiko praleisto užsienyje ji pati jau jaučiasi kiek svetima.
Pagrindinė knygos tema – JAV rasizmo apmąstymas juodaodės, bet ne amerikonės, akimis. JAV viskas persmelkta rasizmo – tai tokia jautri tema, kad net tie, kurie demonstratyviai bando draugauti su juodaodžiais, verčia juos jaustis nejaukiai. Rasė tampa pagrindiniu tabu, kurio negalima minėti, tokiu būdu net frazė „aš ne rasistas, mano geriausi draugai yra juodaodžiai" Amerikoje skamba rasistiškai. Knygoje pasakojamas epizodas: parduotuvėje dirbo dvi pardavėjos – viena baltaodė, kita juodaodė. Kasininkė, norėdama pirkėjos paklausti, kuri iš jų jai padėjo, minėjo visas jų savybes – plaukų spalvą, amžių, ūgį, – bet akivaizdžiausio požymio, rasės, paminėti buvo nevalia.
Įdomios buvo įžvalgos apie tai, kad net juodaodžių tarpe egzistuoja odos spalvos hierarchija – kuo šviesesnis juodaodis, tuo aukštesnė jo padėtis. Iš Nigerijos atvykę juodaodžiai vertinami kitaip nei vietiniai JAV vergų palikuonys. Bet tai tik JAV specifika: knygoje rašoma, kad Britanijoje (ar apskritai Europoje) rasė nėra toks svarbus faktorius – ten aiškesnis klasinis susiskirstymas.
Po ilgų metų grįžus į Nigeriją, įdomiai pateiktas požiūris į pagrindinę veikėją. Gyvenimas kitoje kultūroje pakeičia žmogų, o grįžęs iš JAV gali atrodyti pasipūtėliu, niekinančiu ir nebesuprantančiu savosios kultūros. Nors rašoma apie Nigeriją, bet daug bendro ir su ne tokia sena mūsų pačių istorija (ir net dabartimi!), kai „prakutęs Vilniaus burbulas" šneka pusiau angliškai ir provincialiai niekina viską, kas ne užsienietiška, ne iš Vakarų.
Beje, kadangi knygoje pagrindinė veikėja rašo weblogą, tai ir pats prisiminiau, kad jį turiu! Ir štai, vėl nauji įrašai jame.
Sausio mėnuo Knygų klube yra skirtas poezijai, todėl tinkamų eilėraščių pradedu ieškoti jau nuo rudens pradžios. Poezijos paieška man vis dar nėra lengvas darbas, tačiau pastebiu, kad ji pamažu tampa mano reguliarių skaitymų dalimi. Lentynose daugėja poezijos rinktinių, „Literatūroje ir mene" nebepraverčiu naujų autorių kūrybos, o kartais net vietoj muzikos YouTube ieškau poezijos deklamavimo įrašų. Netgi socialinių tinklų algoritmai tai pastebi ir retkarčiais pasiūlo ką nors įdomaus.
Taip ir prieš mano akis pateko Judi Dench deklamuojamas Šekspyro 29-asis sonetas. Nesu jo iki šiol girdėjęs, nes jis nepatenka į pačių žymiausiųjų sąrašą, bet tam tikras stygas manyje giliai užgavo. Iki šiol jo negirdėjau – jis nepatenka į žymiausių sonetų sąrašą – bet mano sielą palietė. Tiesa, lietuviški vertimai (radau Aleksio Churgino ir išeivijoje gyvenusio Alfonso Tyruolio) nelabai atskleidžia šio soneto grožį: dar kartą įsitikinau, koks sunkus darbas yra versti poeziją.
Angliškas originalas
A. Churgino vertimas
A. Tyruolio vertimas
When, in disgrace with fortune and men's eyes,
I all alone beweep my outcast state,
And trouble deaf heaven with my bootless cries,
And look upon myself, and curse my fate,
Wishing me like to one more rich in hope,
Featur'd like him, like him with friends possess'd,
Desiring this man's art and that man's scope,
With what I most enjoy contented least;
Yet in these thoughts myself almost despising,
Haply I think on thee, and then my state,
Like to the lark at break of day arising
From sullen earth, sings hymns at heaven's gate;
For thy sweet love remember'd such wealth brings
That then I scorn to change my state with kings.
Kai, žiauriai engiamas lemties kraupios,
Vaitoju, keikdamas save ir žmones,
Ir į nebylų dangų aš kreipiuos,
Tikėdamasis veltui jo malones,
Kai apmaudu nematomu degu,
Žiūrėdamas i tuos, kuriems pavydžiu
Didingo stoto, talento, draugų,
Ir savo dalią kaltinu tolydžio, —
Ūmai nušvinta mano liūdesys,
Ir aš, paveikslą tavo prisiminęs,
Tarytum giedrą rytą vieversys,
Džiugiai plasnoju aukštumoj mėlynės.
Jokie karalių lobiai niekados
Man tavo meilės gėrio neatstos!
Kai žmonės ir likimas plėšo širdį,
Kai niekinamam nėr kam pasiskųsti,
Kai šauksmo, rodos, nė dangus negirdi,
Kai vienas vėl imu likimą plūsti,
Norėčiau būti tuo draugu, kurs gali
Vilties, garbės, draugų turėti gausiai,
Turėti vieno meną, kito galią,
Tuo, ką turiu patenkintas mažiausiai.
Tada, beveik ir pats save paniekęs,
Staiga aš mintimi tavin nuklystu:
Kaip vyturėlis, virš laukų išlėkęs,
Vos auštant pas dangaus vartus pragysta.
Mane brangioji tavo meilė gali
Laimingesniu paversti už karalių.
Užtrukau, kol perskaičiau Kathryn Ann Kinsley „Curse of Dracula“ knygą, antrą Immortal Soul duologijoje. Nors ir daugeliu aspektų tikrai įdomi, visgi labai lėta.
Šiemet jau devintas kartas, kai buvome susirinkę išrinkti knygų klubo sąrašo kitiems metams. Prisipažinsiu, ne viską šiais metais perskaičiau: kai ką buvau skaitęs seniau, su kai kuo teko labai sunkiai pakovoti (Faulkneris visgi ne mano jėgoms), iki kai kurių knygų tiesiog neliko laiko prisėsti. Bet buvo ir labai labai patikusių: į mylimų knygų lentyną dėčiau Kotryną Zylę, Umberto Eco ir Gėtę.
Kitų metų sąrašą sudarinėjom kiek kitais principais. Kiekvienas turėjo teisę pasiūlyti savo norimą knygą, kurios gal vis nepavykdavo „parduoti“ kitiems ankstesniais metais. Tikėtina, kad sąrašas dėl to tapo tik spalvingesnis.
Už knygos rekomendaciją dėkojame Bitės knygų klubo narei Sandrai Macijauskienei: „Knyga, dvelkianti begaliniu nuoširdumu ir, drįsčiau teigti, turinti terapinės galios. Tai knyga, kviečianti pokalbiui apie Donskį ir pokalbiui su Donskiu. Čia apie Leonidą Donskį mintimis dalijasi jo draugai, kolegos, buvę studentai – gyvenimo kelyje sutikti jam svarbūs ir brangūs žmonės. Nuo mažų dienų Liuka, kaip […]
Puikiai pabaigiau Lapkritį, o gal jau ir visus metus (jei žinot, tai žinot), su Lee Mandelo knyga „The Woods All Black“. Graži, tamsi, lgbt istorija, vykstanti Apalačų kalnų kaimelyje, su visu tuo, ką atneša gyvenas tokioje legendomis apipintoje vietoje.
Įlindau į savo naujau išleistų knygų „perskaityti“ sąrašą ir išsitraukiau John Scalzi knygą „When the Moon Hits Your Eye“. Apie... Apie tai, kas būtų, jeigu mėnulis būtų sūris.
Nu ką. Metas. Pakalbėkim apie Casper Hedron ir jo knygą „Clockworks of Oz“, pirmą trilogijoje, jei neklystu, tuo pačiu pavadinimu. Ir kodėl tiek knyga, tiek ir autorius – problematiški.
Lapkričio 18 d. Detektyvų mėgėjų klubas susirinko aptarti britų rašytojo Abiro Mukherjee romano „Žmonių šešėliai“. Autorius išgarsėjo debiutine knyga „Kalkutos detektyvas“ („A Rising Man“), kuri 2016 m. pelnė Harvill Secker / Daily Telegraph detektyvų konkursą ir tapo bestseleriu. Jo kuriamus prieškarinės Britų Indijos pasaulius tyrinėja du veikėjai – buvęs Skotland Jardo detektyvas, karo veteranas Semas […]