Johnathan Haidt: The Anxious Generation

Anonymous

2025-01-24

Šeimoje mes ganėtinai griežti vaikams ekranų ribojimo klausimu: kartais gali pasirodyti, kad vaikus auginame drevėje, nepažįstančius šiuolaikinio internetinio gyvenimo. Psichologo Johnathan Haidt knyga „The Anxious Generation“ aiškia argumentų kalba sudėliojo tai, ko pats negalėjau aiškiai išreikšti (nors, tikiu, kad tai gali būti ir dalis mano „confirmation bias“, tad visada įdomu argumentuotai padiskutuoti su protingais oponentais).

Knygoje rašoma apie tai, kad šiuolaikinė vaikų karta yra žymiai nelaimingesnė nei anksčiau buvusios: jie dažniau serga depresija, dažniau jaučiasi vieniši, dažniau žudosi. Nors galima būtų pagalvoti, kad tai lėmė bendri COVID izoliacijos ar „woke“ kultūros dalykai, bet šis žymus pablogėjimas jaučiamas tik šioje amžiaus grupėje, vyresnieji blogiau nesijaučia. Autorius teigia, kad tam įtakos turėjo du svarbiausi pokyčiai vaikų auginime per paskutinius 10-15 metų: viena, vaikai prarado savo laisvę, jų laikas tapo vis labiau kontroliuojamas (vaikams nebeleidžiame laisvai siautėti po rajoną, patiems pirmokams važiuoti autobusu į mokyklą ir pan.), antra, vaikams nuo pat ankstyvos kūdikystės buvo įteikti ekranai, kur jie galėjo daryti ką tik panorėję. Knygoje teigiama, kad pagrindinė to problema yra bendravimo įgūdžių praradimas: per ekraną bendraujama ne visada sinchroniškai, nesimato pašnekovo kūno kalbos, sunku suprasti subtilius nuotaikos pasikeitimus, tad vaikas neišmoksta tinkamai spręsti konfliktus, neišmoksta socializuotis tikroje bendruomenėje. Be to ekranai ir žaidimai yra tokie įtraukiantys, kad fizinis pasaulis tampa neįdomus, nuobodus, o gal net ir baisokas, nes ten galima fiziškai susižeisti. Žymiai įdomiau leisti laiką prie planšetės nei nuobodžiauti su draugais kieme.

Problema yra ne vien ekranai, problema yra ir perdėtas tėvų noras apsaugoti vaikus, kad tik jie nesusipyktų, kad nesusižeistų. Žaidimų aikštelės privalo būti kažkiek pavojingos, vaikai turi išmokti atsargumo per įsigytas mėlynes (mes juk visada vaikščiodavome nubrozdintomis kojomis!), nes tai suteikia jiems pasitikėjimo. Čia tiktų gera taisyklė – žaidimų aikštelės turi būti tiek pavojingos, kad vaikai galėtų likti su mėlynėmis, bet ne su randais. Lygiai taip pat ir su konfliktų sprendimu kieme – suaugusieji dabar per daug greit įsikiša nugesindami tarp draugų kylantį konfliktą (gal kas per stipriai pastūmė, gal kas kokį ne tokį žodį pasakė) – vaikai turi išmokti konfliktus išspręsti patys. Turi išmokti atsiprašyti, turi išmokti ignoruoti tuos, kurie juos žeidžia ir pan. Internete to neišmoksi, nes ten užtenka „block“ mygtuko.

Kalbant apie socialinius tinklus, tai yra dar viena, visiškai atskira tema. Socialiniai tinklai labiausiai kelia problemas paauglėms mergaitėms, mat jos nori pritapti prie bendruomenės (kai berniukai dažniau nori įrodyti savo išskirtinumą). Patiktukų, komentarų skaičius labai greitai rodo, ką reikia daryti, kad būtum populiari, ir dažniausiai tai stipriai kerta per mergaičių savivertę – jos nesupranta, kad koks nors Instagramo pasaulis nėra tikras, jame visi bando tik pasirodyti. Sunku būti tokiai gražiai, lieknai, populiariai kaip „nuomonės formuotojos“, o socialiniuose tinkluose viskas kaip ant delno. Autorius teigia, kad socialinius tinklus dukroms galima leisti tik nuo 16 metų, kai jau bent kiek pereitas pažeidžiamiausias paauglystės laikotarpis, kai jau savivertės jausmas bent kiek išugdytas. Aišku, labai sunku tai įgyvendinti, kai visos tavo dukros draugės mirksta telefone ir visi pokalbiai sukasi tik apie tai. Bent jau galima pasidžiaugti, kad kai kuriose mokyklose telefonai draudžiami.

Manau, kad tai viena svarbiausių knygų šiuolaikiniams tėvams.