Perskaičiau
Ateinu su visai sau nebūdingu žanru. Visgi tema mane tiek sudomino, kad pasiryžau skaityti. Pusę perskaičiau prieš kelis mėnesius, likusią pusę – šiomis dienomis. Jei nuoširdžiai, maždaug perpus sutraukta knyga būtų lygiai tiek pat daranti įspūdį ir nebūtų reikėję galvoti, kad skaitydama tiek ištęstą turinį savotiškai gal irgi dalį skaitymo laiko… šūdmaliauju. Nagrinėjamos temos, požiūrio … Skaityti toliau: 15.43. David Graeber „Šūdmalos darbų teorija“
Perskaičiau
Kažkada su malonumu perskaičiau pirmąją dalį. Antroji į rankas pakliuvo neseniai, tiesa, gavau anglų kalba, nors yra ir lietuviškas vertimas. Tai – knygų serija apie dviejų paauglių romantinę draugystę, kuri pateikta komikso formatu. Perskaityti pakanka vieno prisėdimo, bet užtat kiek gerų emocijų suteikia ši istorija. Taip, saldi, galima įžvelgti klišių, kai kas net ir pernelyg … Skaityti toliau: 15.42. Alice Oseman „Heartstopper Volume 2“ („Heartstopper“ antroji knyga)
Perskaičiau
Skambus pavadinimas, tačiau visgi labiau nei raginimas keistis mane sudomino kvietimas susipažinti su schemų terapija, kuri jau kurį laiką yra itin populiari. Turinio neaprašinėsiu, nes pati knyga yra nestora, nemažu šriftu ir pilna visokiausių lentelių, taigi nesunkiai perskaitoma. Parašyta lengvai, yra įvairių vartojamų sąvokų žodynėlis gale, tačiau atrodo, kad jei ne visos, tai daugelis sąvokų … Skaityti toliau: 15.41. Hannie van Genderen, Gitta Jacob, Laura Seebauer „Metas keistis. Ištrūk iš neigiamų mąstymo ir elgesio spąstų“
Perskaičiau
Kažkada žiūrėjau pirmąjį serialo The Summer I Turned Pretty sezoną, bet supratau, kad tęsti nenoriu, nes truputį per sena jam pasijaučiau. Tačiau aš kartais vis pamėginu klausytis audio knygų, tad radusi Spotify nusprendžiau įsijungti, norėdama pažiūrėti, kaip sektųsi klausytis itin lengvo siužeto ir žodyno knygą. Jei serialui jaučiausi per sena, pirmasis sezonas vis vien bent … Skaityti toliau: 15.40. Jenny Han „The Summer I Turned Pretty“
Virginija S.
Ar esate girdėję apie pirmąją Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje šešių merginų roko grupę „Bitės“? Ši grupė gyvavo nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio. Knyga „Bitės“ pasakoja ir apie šios grupės lyderės Jūratės Dineikaitės kūrybinį kelią. Komiksų kūrėja Akvilė Magicdust vaizduoja įsimintiniausius grupės kasdienybės epizodus, šalies politinę situaciją, estrados užkulisius. Grupės narių patirtis kupina anekdotiškų […]
The post Akvilė Magicdust. Bitės first appeared on Geros knygos.Virginija S.
„Gerų knygų“ rubrikoje „Knygų klubai Lietuvoje ir užsienyje“ kalbamės su Igalinos viešosios bibliotekos Rimšės filialo skaitytojų „Knygų ir kavos“ klubo vadove Jolanta Žuromskiene. „Ignalinos viešosios bibliotekos Rimšės filialo skaitytojų „Knygų ir kavos“ klubas atsirado paskatintas projekto „Europa skaito ir kuria. Pirmoji Europos skaitmeninė knygų anonsų ir suaugusiųjų kūrybinių išraiškų biblioteka”. (Projekto pavadinimo oficialus trumpinys „EU-READ&ART”). […]
The post „Knygų ir kavos“ klubo vadovė Jolanta: vienas mėgstamiausių mūsų žanrų – poezija first appeared on Geros knygos.Virginija S.
Lapkričio 26 d. Detektyvų mėgėjų klube buvo diskutuojama apie šveicarų rašytojo Žoelio Dikerio (Joël Dicker) romaną „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą”, kuris 2013 m. tapo sensacija ir buvo parduota beveik milijonas šios knygos egzempliorių. Šį romaną galima skaityti keliais lygmenimis – kaip puikų detektyvą, kaip sudėtingų žmogiškų santykių istoriją ir kaip pasakojimą apie tai, […]
The post Detektyvų mėgėjų klubas skaito. Dror Mišani. Dingęs be žinios first appeared on Geros knygos.Anonymous
Kartais, visai netikėtai, net labai siauros srities knygos man suteikia daug skaitymo džiaugsmo. Taip nutiko ir su šia tarpukaryje, 1938 metais, išleista knyga apie Lietuvos žemės ūkio reformas. Paskaičius ją galvoje suvedžiau daug paskirų dalykų, kurie plaukiojo atskiromis žinių salomis: kodėl archyvuose tiek daug kaimų skirstymo viensėdžiais bylų, kodėl iš viso reikėjo gatvinius kaimus skirstyti į vienkiemius, kodėl Užnemunėje šis procesas prasidėjo anksčiau, kodėl buvo parceliuojami lenkų dvarininkų dvarai po nepriklausomybės paskelbimo ir pan. Kartu ir galima suprasti kokie radikalūs pokyčiai padaryti kaime per dvidešimtį tarpukario Lietuvos metų. Išskaidžius kaimus į viensėdžius pasikeitė absoliučiai viskas: nuo gyvenimo būdo, bendruomenės ryšių, gyvenimo vietos (daugelis išsikėlė iš kaimo su pastatais, persikeldami juos ant naujai suteikto sklypo), našumo ir pan. Ir kaip keistai turėjo vėl atrodyti po dešimtmečio vykęs atgalinis sovietų varymas į kolūkius.
Pirmoji žemės reforma Lietuvoje vyko Žygimanto Augusto laikais – Valakų reforma iš principo daug kur įvedė žemės nuomą (arba pinigais – činšą, arba darbu – lažą): valstietis gauna valaką žemės ir už jį moka tam tikrą sumą mokesčių. Kadangi žemė yra ne vienodo derlingumo, tai sugalvota, kad valakai duodami kaimui, o ten visi padalija visą žemę į tris laukus sėjomainai (trečdalis lieka pūdymui, pailsėti) ir visas kaimas sėja vienodą grūdą tame pačiame lauke. Kiekvienas laukas yra sudalintas į rėžius – siauras, ilgas žemės juostas, keleto metrų pločio, kad su arkliu neapsisukdamas galėtum ilgai ja varyti. Konkretus valstietis tokių rėžių gali turėti keliasdešimt, o gal ir virš šimto, jie visi bus išbarstyti po visą kaimą. Taip užtikrinama, kad visi valstiečiai turi maždaug vienodą žemę – visur po gabaliuką, dryžį – ir blogos, ir geros. Kai derlius nuimtas, rąžienose gyvulius gali ganyti kas tik nori. taip pat ir miškai bei pievos yra bendra kaimo nuosavybė. Tam, kad būtų patogiau sušaukti kaimą į talką arba lažą, visos sodybos buvo kuriamos vienoje vietoje, gatviniais kaimais.
Akivaizdu, kad toks žemės pasiskirstymas nelabai efektyvus. Vien nepamiršt kur tavo koks rėžis yra reikalų! O dar reikia žiūrėt, kad į kaimyno rėžį plūgu nenuvingiuotum, palikt kone pusmetrio ežias, lipt per kaimyno pasėlius, kad prieit prie savų… Buvau nustebęs, kaip iš tiesų atrodė kaimo sklypų nuosavybė prieš tarpukario žemės reformą. Štai pavyzdys:
Akivaizdu, kad buvo aiškus poreikis visus sklypus konsoliduoti, panaikinti įvairiausius servitutus ir viską supaprastinti. Štai to pačio kaimo vaizdas po reformos:
Kiekvienas ūkininkas vietoje šimtų rėžių gavo po vieną ar kelis, kiek įmanoma taisyklingesnės formos, sklypus. Aišku, visiems neįtiksi, todėl čia reikėjo ir valstybės valios bei įstatymo galios, bet tokia reforma iš esmės buvo labai veiksminga, našumas padidėjo kone dvigubai. Didžioji dalis gatvinių kaimų išsiskirstė, ūkininkai nusikėlė sodybas į savo naujai suformuotus sklypus. Sako, kad dėl to pasikeitė ir kaimo bendruomenės, žmonės tapo uždaresni, mažiau bendrų talkų, nebeliko bendros nuosavybės, viskas – tik savo asmeniniai interesai.
Beje, skaitydamas šią knygą supratau, kad pagalvės mokestis niekuo nesusijęs su patalais ir miegojimu – jis kilęs nuo “palei (už) galvą“, mokamas už galvą, lygiai kaip padūmės mokestis yra „palei (už) dūmą“, mokamas už krosnių skaičių.
Anonymous
Prieš du mėnesius įsigijau išmanųjį laikrodį, tikėdamasis, kad tai sumažins mano priklausomybę nuo socialinių tinklų. Du mėnesiai – jau pakankamas laikas įsivertinti rezultatus.
Laikas, kurį praleidžiu žiūrėdamas į telefono ekraną iš tiesų sumažėjo, bet ne tiek daug, kiek tikėjausi. Pirmosiomis savaitėmis priklausomybę nuo telefono valdyti sekėsi labai neblogai: vietoje kokių 3-4 valandų per dieną mano telefono vartojimas buvo sumažėjęs iki maždaug valandos. Jau jaučiau, kad nuolat tikrinti Facebook ar Twitter poreikio nebėra, labai retai tikrindavau, ar ko nors naujo nėra Mastodon tinkle, kuris dabar yra mano pagrindinis socialinis tinklas. Bet tada Lietuvoje ir JAV vyko rinkimai, ir telefonas vėl lengvai mane pasigrobė. Praūžus rinkimams į telefoną žvilgčioju mažiau, bet, sakyčiau, mano ekrano laikas sumažėjęs gal tik kokiu trečdaliu. Na, bent tiek.
Šiek tiek pasikeitė ir kiti įpročiai. Pakeitus Garmin į Apple Watch nebeliko „body battery“ metrikos, į kurią gana dažnai pasižiūrėdavau. Kadangi nesportuoju, tai jos nelabai pasigendu, iš tiesų, nuovargio matuoti gal ir neturiu didelio poreikio. Kita vertus, Apple judėjimo ir aktyvumo metrikos man vis dar keistokos. Iki šiol norėdavau per dieną nueiti bent 5000 žingsnių – vis dar tai darau, bet žingsnių sekimas nebe toks patogus, ir žingsniai skaičiuojami kažkaip ne taip jautriai nei su Garmin (čia, beje, gal Garmin problema, bet tiesiog pastebėjimas, kad net tokia paprasta metrika tarp dviejų skirtingų laikrodžių tarpusavyje yra sunkiai palyginama).
Keletas dalykų, kuriais esu labai patenkintas: atsiskaitymai per Apple Pay lengvesni per laikrodį nei per telefoną, patinka Siri (pirmą kartą iš tiesų naudoju balso asistentą, ant kompiuterio ir telefono tai visai neprilipo), dar keletas programų šviesoms namie valdyti, kalendoriui bei užrašams. Apibendrinant, esu patenkintas, nors lūkesčiai gal ir buvo užaukštinti. Labiausiai dėl savo elgsenos.
Virginija S.
Lapkričio 19 d. Bitės knygų klube buvo diskutuojama apie vieno populiariausių šiuolaikinių Danijos rašytojų Jenso Christiano Grøndahlio romaną „Spalio tylėjimas“, kuris yra sulaukęs didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Po aštuoniolika metų trukusios santuokos talentingą ir žavų meno kritiką, netarusi nė žodžio palieka žmona Astrida. O jis net nesugeba išsiaiškinti, kodėl ir kur ji […]
The post Bitės knygų klubas skaito. Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai first appeared on Geros knygos.Anonymous
Gabijos Lunevičiūtės knygą „Vilniaus atminties punktyrai“ galima laikyti savotišku gidu po tarpukario ir ankstyvojo pokario Vilnių. Knyga susideda iš keliolikos pokalbių su tuo metu Vilniuje gyvenusiais žmonėmis, tad istorija tampa labai asmeniška, bet kartu ir daug įdomesnė, intymesnė. Pasakojama ne vien apie miesto plėtrą, architektūrą, bet kartu ir apie jausmą, apie tai, kurios Vilniaus vietos šiems žmonėms kelia emociją. O kartu ir pradedi geriau įsivaizduoti paprasto (bet ir nepaprasto, nes kai kurie pašnekovai – tikrojo senojo elito atstovai) žmogaus gyvenimą ir aplinką: kokie buvo kaimynai, kur buvo galima nusipirkti silkių, kur buvo skanūs ledai, kur eiti buvo nejauku, ir kur galėjai būti iškeiksnotas, jei kalbi lietuviškai.
Kadangi gyvenu Žvėryne, tai su malonumu perskaičiau skyrių apie tarpukario gyvenimą Vytauto gatvėje: Žvėryno gatvės po šios knygos tapo žymiai „savesnės“. Dabar, kai nešu šiukšles į konteinerius Mickevičiaus gatvės gale, gatvėje galiu įsivaizduoti lenkų berniūkščius, pravardžiuojančius lietuvių merginas, gyvenusias lietuvių mergaičių bendrabutyje Birutės gatvėje (ten vėliau sovietmečiu įsikūrė Kino studija, o dabar – butai). Eidamas Vytauto gatve pro vaistinę bandau įsivaizduoti šalimais silkėmis prekiavusius žydus, o priešais „I hate sushi“ stovintis daugiaaukštis iš tiesiog aukšto namo panašia į kaunietiška architektūrą virto moderniausiu lenkmečio pasididžiavimu – šį namą visi žinojo ir jis buvo vienas svarbiausių rajono orientyrų.
Įdomu buvo pamatyti ir senojo elito būstus: Čiurlionio bei Žygimantų gatvių butai buvo (ir yra!) prestižiniai, ten gyveno ne eiliniai žmonės. Jų istorijos irgi neeilinės, jų Vilnius gal kiek kitoks, kupinas reikšmingų profesorių, svarbių generolų ir verslininkų bei valdininkų. Man tokios intymios istorijos patinka, tai pats geriausias būdas susipažinti su miesto dvasia.
Perskaičiau
Neslėpsiu, skaitydama vargau. Kelissyk galvojau, kad neverta toliau skaityti, nes vis nepavyko įsitraukti. Tačiau praeity esu skaičiusi nemažai J. Saramago knygų ir beveik visos paliko labai gerą įspūdį, tad įkalbinau save skaityti iki galo. Ši knyga pristatoma kaip antroji „Aklumo“ dalis. Kadangi siužete pasirodo keletas pirmosios knygos veikėjų, o ir atskleidžiamos detalės, vertinga būti perskaičius … Skaityti toliau: 15.39. José Saramago „Praregėjimas“
Perskaičiau
Neįsivaizduoju kodėl, bet iš to, kaip ji pristatoma, susidariau įspūdį, kad knyga bus panaši į J. Steinbecko „Apie peles ir žmones“ – tokia tarsi itin gerietiška, bet kartu ir atskleidžianti žiaurų pasaulį. Nors įmanoma būtų kažkiek susieti jas, bet visgi „Bilas triušio pėda“ pasižymi kitokia atmosfera ir pasakojimu. Pradžia buvo įtraukianti ir išties atliepė mano … Skaityti toliau: 15.38. Helen Humphreys „Bilas Triušio Pėda“
Perskaičiau
Pradėjau skaityti dar 2023-ųjų pradžioje, tačiau po kiek laiko atidėjau ir likusį trečdalį užbaigiau tik šiomis dienomis. Sudomino mane kitų atsiliepimai ir noras pažiūrėti, kiek pateiktoje teorijoje atrasčiau savęs. Visgi užbaigusi knygą nusprendžiau goodreads puslapyje nevertinti žvaigždutėmis, kadangi kai kas patiko tiek, kad laisvai vertinčiau aukštu balu, tačiau buvo ir kas atrodė visai ne man … Skaityti toliau: 15.37. Melody Beattie „Ne-priklausomi. Kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“
kaskaityti.lt
MIRO, J. M. Žemiškos pabaisos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2024. 720 p. Ar … Skaityti toliau
kaskaityti.lt
KĖVALAS, Kęstutis. RAŠKAUSKAS, Vytautas. Žmogaus širdis sutverta dangui [Pokalbiai apie laiką ir viltį]. Vilnius: Tyto alba, 2024. 360 p. Pirmas … Skaityti toliau
kaskaityti.lt
HURST, Daniel. Gydytojo žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Mantas Barcas. Vilnius: Sofoklis, 2024. 256 p. Ko tik nepadarytum dėl … Skaityti toliau
kaskaityti.lt
CARRISI, Donato. Šešėlių mokytojas [trileris]. Iš italų k. vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Sofoklis, 2024. 256 p. – Yra vieta, kurioje … Skaityti toliau
Skaityta.lt (©) 2001-2020. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .