Kelios mintys apie dirbtinį intelektą
Anonymous
Jau tampa tradicija – maždaug kas pusę metų sugrįžti prie tos pačios dirbtinio intelekto temos ir užsirašyti savo mintis (senesni įrašai prieš pusmetį ir prieš maždaug metus). Pusė metų šioje greitai besikeičiančioje srityje yra kone amžinybė, tad verta savęs paklausti, ar nepasikeitė mano požiūrio fundamentalios prielaidos.
Per tuos metus dirbtinio intelekto modeliai akivaizdžiai patobulėjo. Tačiau tuo pačiu aš – ir daugelis kolegų – dabar labiau suvokia jų apribojimus ir galimybes: net modeliams bei agentams tobulėjant jaučiu, kad nemapatuoti lūkesčiai, jog dirbtinis intelektas gali absoliučiai viską išspręsti yra sumažėję. Tarp programuotojų diskusijos labiau linksta į technines detales, į konteksto langus, vektorines duomenų bazes ir įvairių modelių skirtumus. Man atrodo, kad atsiranda tam tikras pajautimas, kur ir kokiomis aplinkybėmis dirbtinio intelekto (ir ypač dideli kalbos modeliai LLM) gali puikiai veikti, o kur yra jų silpnosios vietos. Jei prieš metus dažnai buvo kalbama apie tai, kad jau tuoj tuoj bus išdresuotas bendrinis dirbtinis intelektas (AGI), tai dabar diskujos žymiai praktiškesnės: kaip geriau modeliui suformuoti klausimą, pateikti kontekstą, kaip jam aiškiau paaiškinti, ko iš jo nori. Kitaip tariant, nebesitikima, kad dirbtiniam intelektui bus galima duoti užduotį „įkurk startupą ir uždirbk man pinigų", teks rimtai paplušėti tiksliai aiškinant kaip ką daryti. Manau, kad tai labai teigiamas poslinkis, vis geriau suprantame, ką čia sukūrėme.
Ar dirbtinis intelektas prisideda prie efektyvumo? Kažkur teko skaityti, kad produktyvumo efektas programuotojams sudaro apie 15-20%: iš pirmo žvilgsnio – ne tiek daug, bet gana solidu. Pastebėjau, kad dirbtinio intelekto įrankiais labai entuziastingai naudojasi vadovai – iš tiesų, AI įrankiai jiems padeda greitai rengti pasiūlymus, kurti dokumentaciją, suprogramuoti „proof of concept“. Vadovai gali patys suprogramuoti paprastus prototipus, anksčiau reikalavusius profesionalų dėmesio. Jiems tai – tikras produktyvumo šuolis. Tiesa, norint judėti iš prototipo fazės į kažką rimtesnio, dirbtinis intelektas kol kas ne visada naudingas (o kartais ir žalingas, nes siūlo kodo pokyčius ne visada matydamas esmės). Vibe coding palieka daug neapgalvotų vietų, ir tikrai ne visada užtenka dirbtiniam intelektui įsakyti „padaryk šią aplikaciją saugią“. Vis dar abejoju, ar programuotojus bus greitai galima visiškai pakeisti (kaip kad iki šiol nepavyko sukurti dar 2020 metais žadėto „full self-driving“).
Žvelgdamas į savo paties elgseną matau ir prastų tendencijų. Kuo turiu geresnę prieigą prie tobulesnių dirbtinio intelekto modelių, tuo labiau atbunka mano mąstymas. Atsiradusią techninę problemą atiduodi dirbtiniam intelektui, tas suka kažkur aplinkui, keiti užklausas, duodi jam informacinių pranešimų bei logų nuotrupas, daužai galvą į sieną. Paskui sustoji, pagalvoji apie problemą pats, supranti, kas fundamentaliai neveikia ir ją išsprendi. Bet tai įmanoma tik todėl, kad turiu nemažai patirties: jeigu naudojuosi dirbtiniu intelektu tose srityse, kur man patirties trūksta, nejaučiu, kad ką nors išmokstu, net jei ir pasiekiu rezultatą. Dirbtinis intelektas neskatina galvoti, o tai man kelia nerimą. Kritinis mąstymas, problemų sprendimas, supratimas, kaip veikia sistemos – tai be galo vertingos žmogaus savybės. Svarbu neatbukti.
Stephen King. Vėliau.
kaskaityti.lt
KING, Stephen. Vėliau [romanas]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2025. 208 p. Manyčiau, čia siaubo istorija. … Skaityti toliau
Upės reikšmė miestui
Anonymous
Šiuo metu skaitau storoką Peter Ackroyd knygą apie Temzę (Thames: A Sacred River), kurioje labai įvairiais kampais pasakojama apie šios upės reikšmę Anglijai ir Londonui. Iš tiesų, tai pagrindinė arterija, greitkelis, labai svarbi ne vien susisiekimui, bet ir kultūriškai. Upė su savo uostu ir begale laivų sukuria mieste savas taisykles, ten galioja visai kitos normos. Tai, kas vyksta ant vandens – ne visai žemės valdovų jurisdikcijoje, ant vandens galima pramogauti, vogti, gerti ir užsiimti kitomis nuodėmėmis, moralės taisyklės ant vandens šiek tiek lūžę, kaip kad lūžta vandens spinduliai, pasiekę vandens paviršių. Lygiai taip pat ir upės pakrantės yra kupinos sandėlių, nešikų, uosto krovėjų, prekeivių ir abejotinos reputacijos žmonių – tai priebėga tiems, kurie gyvena tarp legalaus ir upės gyvenimo ribos.
Skaitant apie tai susimąsčiau, kad Vilnius tikriausiai niekada nejautė stiprios upės traukos, net jeigu ji ir teka pro švenčiausias jo vietas. Taip jau yra, kad Nerimi naviguoti labai sunku, todėl Vilnius niekada neturėjo tarptautinio uosto, Vilniaus Neris yra negyva, vien tik betonine pakrante apmūryta. Geriausiu atveju Neris Vilniuje – civilizuotų pramoginių kelionių į Valakampius trasa, ji net neturi to menko nuotykių prieskonio, kuriuo dvelkia šiek tiek už normalaus gyvenimo ribų esantis Užupis ar istorinis Paplaujos priemiestis su raudonaisiais žibintais. Vilniaus upės negali lygintis su Klaipėdos uostu, aplink kurį šmirinėja jūreiviai, net vargiai galėjo lygiuotis į Kauno santaką su daugybe burinių laivų ir plukdomų sielių. Aktyviai naudojamos upės savaip nuspalvina aplinkinį gyvenimą.
Sigitas Parulskis – Patys gražiausi sapnai apie kelią
veikiantis
Sigitas, kaip įprastai, pradeda nuo ten, kur baigė. Kitaip tariant, tęsia savo liniją pernelyg nesiblaškydamas: „Pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros, knygų, visko, kas susiję su žodžiais, pastaruoju metu man patinka fotografija, vaizdas, kontrastas, pustoniai, šešėliai, pastaruoju metu man patinka viskas, kas nekalba, kas nenaudoja žodžių, kas tyli. O jeigu kalbu, tai kalbu su …
Pastarojo mėnesio skaitiniai
Anonymous
Paskutiniu metu į rankas buvo patekę storesnės knygos, tad per kokį mėnesį užbaigiau tik keturias.
Edvardas Čapskis - „Sibiriečio prisiminimai“
Edvardas Čapskis buvo vienas žymesnių XIX amžiaus dvarininkų Lietuvoje, dėl anticarinės veiklos keletą metų sekamas, kol galų gale už paramą 1863 metų sukilėliams buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Dėl politinių ryšių visgi gavo malonę ir buvo ištremtas į Sibirą. Išgyveno.
Ilgus metus Čapskis rašė dienoraštį apie įvariausius įvykius savo paties bei Lietuvos gyvenime. Labai įdomu buvo paskaityti, kaip buvo tvarkomi reikalai (kasmet tam tikru metu bajorai susirinkdavo Vilniuje sudaryti sutarčių, sumokėti palūkanas, susimokėti paskolas ir panašiai), kokios buvo politinės intrigos, kas kokią politinę galią turėjo, kaip buvo tvarkoma švietimo sistema. Prisiminimuose daug pavardžių, daug to meto politikų, aukštuomenės atstovų, daug interesų ir buitinių bajoro vargų (kaip valdyti ūkį, kur prasimanyti paskolų, kokį dvarą išsinuomoti…)
Nežinau, kodėl Čapskis Lietuvoje mažai žinomas. Gal kad visgi rašė lenkiškai, bet jis dar vienas gerbtinas gente lituanus natione polonus atstovas.
S. C. Rowell – „Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345“
Netikėtai šią knygą radau pirkti viename didžiausių Waterstones knygynų Londono Piccadilly. Savotiškas atsitiktinumas, bet po maždaug mėnesio kitą jos kopiją man siūlė pirkti viename Amsterdamo skaitytų knygų knygyne (tiesa, maždaug trigubai brangiau) – o iki tol apie šią knygą visai nebuvau girdėjęs.
Ši mokslinė monografija daugiausiai tyrinėja kunigaikščio Gedimino užsienio politiką, ir daro tai itin išsamiai. Gediminas užsienio politikoje buvo itin talentingas: sugebėjo sužaisti tiek su Rytų (kaip atsvara Maskvai buvo įkurta Lietuvos Metropolija visai Rusiai), tiek su katalikų bažnyčia (gudriais žodžiais buvo leista suprasti, kad Gediminas galėtų priimti krikštą, nors tiksli formuluotė specialiai palikta interpretacijoms), sugebėjo žaisti Kryžiuočių, Lenkijos, Mazovijos ir Livonijos interesais, sugebėjo per kardą (kad ir kaip ten mus romantiškai mokė, kad viskas per vedybas, kardas buvo traukiamas, ar bent jau juo grasinama, ne taip jau retai) ir santuoką prijungti daug Rusios bei Novgorodo žemių. Įdomu, kad Pskovas tuo metu buvo stiprioje Lietuvos įtakoje, kaip ir geri mūsų sąjungininkai prieš maskvėnus - Tverė.
Benjamin Moser – „Sontag. Her Life.“
Rašytojos ir kritikės Susan Sontag biografija, parašyta man patinkančiu stiliumi – pasakojami ne vien gyvenimo faktai, bet bandoma suprasti, kokioje aplinkoje gimė vienos ar kitos jos idėjos bei mintys. O aplinka tikrai įdomi – rašoma apie visą Niujorko bohemos grietinėlę. Ne kartą šmėsteli ir Jonas Mekas, Brodskis bei Milošas.
Specialus „Kultura“ numeris: „Kultūra. Eskizai. Istorijos. Apžvalgos. Numeris skirtas lenkų-lietuvių santykiams“
Specialus Giedroyco redaguojamo žurnalo „Kultura“ numeris skirtas lietuviams taip ir neišėjo, nors buvo planuojamas bent kelis kartus. Užtat šiemet jį dviejomis kalbomis išleido Lietuvos Istorijos Institutas. Į jį sudėta daug įžvalgių ir gilių straipsnių apie lietuvių ir lenkų požiūrį vieni į kitus, keliamos idėjos, kad lenkams reikia atsisakyti teritorinių pretenzijų į Vilnių bei Lvivą, nes Lenkija savo pačios saugumo vardan, turi siekti draugiškų ir šiltų santykių su buvusiomis LDK tautomis – jos yra buferis nuo agresyvios Rusijos.
16.24. Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“
Perskaičiau
Buvau jau visai neblogai įsivažiavusi skaitymuose, o pastrigau ties tokia stipria knyga kaip ši. Labai gražus tekstas, tik pradžioje gal todėl, kad aprašomas kaimas, o pagrindinė veikėja nusprendžia, kad jau metas mirti, grįžau prie I. Dumbrytės, nes ten irgi kaimas ir kažkaip kai kurios detalės ėmė maišytis galvoje. O jau kai perskaičiau pastarąją, tada dar … Skaityti toliau: 16.24. Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“
16.23. Beata Nicholson „21 taisyklė geram gyvenimui“
Perskaičiau
O čia itin retas atvejis – išklausiau audio knygą. Kadangi klausytis man sekasi sunkiai (nes jei nieko neveikiu, tai užsnūstu, o jei kažką veikiu, tai nelabai ką girdžiu), pagalvojau, kad dar vienam bandymui reikia imti galimai lengvai parašytą, siužeto neturinčią knygą, kurios šiaip tikriausiai neprisiruoščiau perskaityti. Išties didelis privalumas yra tai, kad knygą įgarsino pati … Skaityti toliau: 16.23. Beata Nicholson „21 taisyklė geram gyvenimui“
16.22. José Emilio Pacheco „Mūšiai dykumoje“
Perskaičiau
Galbūt tradicija taps tai, kad kiekvienąsyk apsilankiusi bibliotekoje grįšiu su bent viena „Rara“ knyga (į mane smerkiančiai žvelgia lentynoje gulinčios dvi nuosavos šios leidyklos knygos)? Visai nedidukė J. E. Pacheco istorija pasakoja apie paauglį, kuris įsimyli savo draugo mamą, o fone galima matyti tuometinę Meksikos politinę padėtį, kultūrą ir buitį. Apie tą „foninę“ dalį skaityti … Skaityti toliau: 16.22. José Emilio Pacheco „Mūšiai dykumoje“
Chloe Benjamin. Nemirtingieji.
kaskaityti.lt
BENJAMIN, Chloe. Nemirtingieji [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė. Vilnius: Balto, 2019. 464 p. – Norėjau nuveikti ką nors … Skaityti toliau
Kelios mintys apie rašymą
Anonymous
Pažvelgus į šio tinklaraščio įrašų dažnumą galima padaryti labai tikslias išvadas apie mano užimtumą gyvenime: kuo daugiau rūpesčių ir reikalų, tuo rečiau ką nors parašau. Gal šiais dirbtinio intelekto laikais rašymas jau ir yra tapęs tam tikra atgyvena (pilnų tekstų nebelabai kas rašo, visi užsiima tik „promptų“ kūryba), bet man jis visgi yra vienas svarbiausių mąstymo būdų. Tik išdėstydamas mintis raštu, jas sugebu iki galo įsisavinti, išgryninti, tik užrašytos jos įgauna apčiuopiamą pavidalą. O kai ilgesniam laikui apleidžiu tinklaraštį, pradedu jausti, kad nebeturiu laiko sustoti ir pagalvoti. Negerai.
Pabandysiu tam tikrą eksperimentą: bent dešimtį dienų po pusvalandį paskirti savo minčių užrašymui. Pastebėjau, kad net jei ir per kelias dienas turėjau įdomių minčių ar idėjų, neužrašytos ir neapmąstytos jos dingo ir išnyko rūpesčiuose – dabar net nepamenu apie ką jos buvo, ir kodėl jos tuo metu atrodė svarbios. O būna labai įdomu po kelių metų paskaityti savo paties idėjas, pamatyti, kaip jos keitėsi, kur klydai, o kur buvai teisus. Juolab, kad dabar nesunku dirbtiniam intelektui pateikti savo tinklaraščio tekstus ir juos paanalizuoti:
🔹 Your question: Ar pasikeitė Petro požiūris į dirbtinį intelektą?
💬 Answer: Taip, Petro požiūris į dirbtinį intelektą pasikeitė. Iš pradžių jis buvo gana skeptiškas ir atsargus dirbtinio intelekto atžvilgiu, kaip matyti iš jo ankstesnių įrašų, kur jis kritikuoja Max Tegmarko ir Nick Bostromo požiūrius į dirbtinį intelektą. Tačiau vėliau, išbandęs mokamą chatGPT versiją, jis pradėjo vertinti dirbtinį intelektą kaip naudingą įrankį tam tikrose srityse, pavyzdžiui, dokumentacijos generavime ar kaip efektyvesnį paieškos variklį. Nors jis vis dar mano, kad dirbtinis intelektas negali pakeisti kūrybiškumo ir mąstymo proceso, jis pripažįsta jo naudą tam tikrose situacijose, ypač kai reikia greitai sutraukti informaciją ar sugeneruoti nesudėtingus kodo pavyzdžius.
Aišku, jei priverti save prisėsti ką nors parašyti, dalis teksto bus nelabai vertinga –– juk ne kas dieną esi kupinas genialių idėjų. Bet itin užaukštinus idėjų kartelę tampa labai lengva tiesiog nieko nerašyti: tada bet kokia mintis atrodo neverta klaviatūros, ir, galų gale pats praleidi vakarą be tikslo klajodamas interneto platybėse. Sustoti ir pagalvoti yra didelis ir sunkus darbas. Ir kuo toliau, tuo sunkesnis, nes įdomybes žadantis telefonas visada po ranka. Pabandžiau kelis kartus vienas nueiti dienos pietų ir neišsitraukti telefono: lengva nebuvo.
Sarah Leipciger. Prieš įkvepiant.
kaskaityti.lt
LEIPCIGER, Sarah. Prieš įkvepiant [romanas]. Iš anglų k. vertė Daiva Jevdokimova. Vilnius: Alma littera, 2021. 320 p. Man rodos, ten, … Skaityti toliau
J. G. BALLARD „Aukštnamis”
Ovidijus R.
– Šio namo architektas turbūt užaugo kosminėje kapsulėje. Stebiuosi, kad sienos neišgaubtos… Prieš penkiasdešimt metų pasirodęs anglų rašytojo J. G. Ballard‘o (kurio vertimų turime gėdingai per mažai) romanas „Aukštnamis” (orig. High-Rise) vis dar lieka aktualus ir būtinas. Čia Ballard’as nėra toks provokatyvus kaip „Avarijoje”, bet ir šįkart pateikia ne vieną sceną, kurioje skaitytojas gali išbandyti … Toliau skaityti J. G. BALLARD „Aukštnamis”
knygos apžvalga | Andrew Craig „Our Future is Biotech“
Nosferatu
Į Andrew Craig „Our Future is Biotech“ knygą žiūrėjau truputį skeptiškai. Per dažnai tokios – labai prastai sensta. Gan dažnai dar ir tamsokos, nes tech bros piešiama ateitis retai kada nėra žalinga didesnei visuomenės daliai.
Knygų klubai Taradelio bibliotekoje
Virginija S.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka 2024 m. užmezgė draugystę su katalonų-lietuvių asociacija „Ct-Lt“, Barselonoje veikiančiu „Lietuviškų knygų klubu“ ir Taradelio miestelio viešosios bibliotekos knygų klubu. Susibičiuliavę klubai 2024 m. lapkričio – 2025 kovo mėn. dalyvavo renginių cikle „Iš bibliotekos į biblioteką, iš šalies į šalį“. Šiandien kviečiame iš arčiau susipažinti su Taradelio bibliotekoje veikiančiais […]
The post Knygų klubai Taradelio bibliotekoje first appeared on Geros knygos.Skaityta.lt (©) 2001-2025. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.