Jan Moran. Šokoladininkė.
kaskaityti.lt
MORAN, Jan. Šokoladininkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Astra Alba. Vilnius: Balto, 2021. 384 p. „Kokia aš kvaila“, – subarė … Skaityti toliau
Daniel Mason. Žiemos kareivis.
kaskaityti.lt
MASON, Daniel. Žiemos kareivis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 416 p. Meilės kartais … Skaityti toliau
16.25. Deimantė Rudžinskaitė „Pasaulietė“
Perskaičiau
Kai bibliotekoje pamačiau šią knygą, iš karto čiupau, nes supratau, kad kita proga gali ateiti negreitai (pataikiau ateiti tuo metu, kai bibliotekininkai ką tik gautas naujienas dėliojo). Kita vertus, ne taip ir seniai skaitytas ir kritikos Deimantės rašymo gebėjimams negailėjęs atsiliepimas mane sudomino, norėjau ir pati perskaityti, kad susidaryčiau savo nuomonę, juolab, kad ir tema … Skaityti toliau: 16.25. Deimantė Rudžinskaitė „Pasaulietė“
05-25 knygos apžvalga | Gateway by Craig Alanson | Expeditionary Force 18
Nosferatu
Nebūna, kad išeina dar viena Expeditionary Force knyga, o diena bloga. Tai va taip, Craig Alanson 18-oji, The Gateway. Kažkaip vis dar tokia pat gera, kaip ir visos buvusios ir lygiai taip pat varančios iš proto pabaigoje. Rimtai, koks blogis yra taip kankint skaitytojus.
Colleen Hoover. Mes pradedame iš naujo.
kaskaityti.lt
Hoover, C. Mes pradedame iš naujo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2024. 328 p. … Skaityti toliau
Danila Comastri Montanari. Sagokis šuns
kaskaityti.lt
MONTANARI, Danila Comastri. Saugokis šuns [antikinis detektyvas]. Iš italų k. vertė Aurelijus Katkevičius. Vilnius: Tyto alba, 2020. 264 p.Publijaus Aurelijaus … Skaityti toliau
Kelios mintys apie dirbtinį intelektą
Anonymous
Jau tampa tradicija – maždaug kas pusę metų sugrįžti prie tos pačios dirbtinio intelekto temos ir užsirašyti savo mintis (senesni įrašai prieš pusmetį ir prieš maždaug metus). Pusė metų šioje greitai besikeičiančioje srityje yra kone amžinybė, tad verta savęs paklausti, ar nepasikeitė mano požiūrio fundamentalios prielaidos.
Per tuos metus dirbtinio intelekto modeliai akivaizdžiai patobulėjo. Tačiau tuo pačiu aš – ir daugelis kolegų – dabar labiau suvokia jų apribojimus ir galimybes: net modeliams bei agentams tobulėjant jaučiu, kad nemapatuoti lūkesčiai, jog dirbtinis intelektas gali absoliučiai viską išspręsti yra sumažėję. Tarp programuotojų diskusijos labiau linksta į technines detales, į konteksto langus, vektorines duomenų bazes ir įvairių modelių skirtumus. Man atrodo, kad atsiranda tam tikras pajautimas, kur ir kokiomis aplinkybėmis dirbtinio intelekto (ir ypač dideli kalbos modeliai LLM) gali puikiai veikti, o kur yra jų silpnosios vietos. Jei prieš metus dažnai buvo kalbama apie tai, kad jau tuoj tuoj bus išdresuotas bendrinis dirbtinis intelektas (AGI), tai dabar diskujos žymiai praktiškesnės: kaip geriau modeliui suformuoti klausimą, pateikti kontekstą, kaip jam aiškiau paaiškinti, ko iš jo nori. Kitaip tariant, nebesitikima, kad dirbtiniam intelektui bus galima duoti užduotį „įkurk startupą ir uždirbk man pinigų", teks rimtai paplušėti tiksliai aiškinant kaip ką daryti. Manau, kad tai labai teigiamas poslinkis, vis geriau suprantame, ką čia sukūrėme.
Ar dirbtinis intelektas prisideda prie efektyvumo? Kažkur teko skaityti, kad produktyvumo efektas programuotojams sudaro apie 15-20%: iš pirmo žvilgsnio – ne tiek daug, bet gana solidu. Pastebėjau, kad dirbtinio intelekto įrankiais labai entuziastingai naudojasi vadovai – iš tiesų, AI įrankiai jiems padeda greitai rengti pasiūlymus, kurti dokumentaciją, suprogramuoti „proof of concept“. Vadovai gali patys suprogramuoti paprastus prototipus, anksčiau reikalavusius profesionalų dėmesio. Jiems tai – tikras produktyvumo šuolis. Tiesa, norint judėti iš prototipo fazės į kažką rimtesnio, dirbtinis intelektas kol kas ne visada naudingas (o kartais ir žalingas, nes siūlo kodo pokyčius ne visada matydamas esmės). Vibe coding palieka daug neapgalvotų vietų, ir tikrai ne visada užtenka dirbtiniam intelektui įsakyti „padaryk šią aplikaciją saugią“. Vis dar abejoju, ar programuotojus bus greitai galima visiškai pakeisti (kaip kad iki šiol nepavyko sukurti dar 2020 metais žadėto „full self-driving“).
Žvelgdamas į savo paties elgseną matau ir prastų tendencijų. Kuo turiu geresnę prieigą prie tobulesnių dirbtinio intelekto modelių, tuo labiau atbunka mano mąstymas. Atsiradusią techninę problemą atiduodi dirbtiniam intelektui, tas suka kažkur aplinkui, keiti užklausas, duodi jam informacinių pranešimų bei logų nuotrupas, daužai galvą į sieną. Paskui sustoji, pagalvoji apie problemą pats, supranti, kas fundamentaliai neveikia ir ją išsprendi. Bet tai įmanoma tik todėl, kad turiu nemažai patirties: jeigu naudojuosi dirbtiniu intelektu tose srityse, kur man patirties trūksta, nejaučiu, kad ką nors išmokstu, net jei ir pasiekiu rezultatą. Dirbtinis intelektas neskatina galvoti, o tai man kelia nerimą. Kritinis mąstymas, problemų sprendimas, supratimas, kaip veikia sistemos – tai be galo vertingos žmogaus savybės. Svarbu neatbukti.
Stephen King. Vėliau.
kaskaityti.lt
KING, Stephen. Vėliau [romanas]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2025. 208 p. Manyčiau, čia siaubo istorija. … Skaityti toliau
Upės reikšmė miestui
Anonymous
Šiuo metu skaitau storoką Peter Ackroyd knygą apie Temzę (Thames: A Sacred River), kurioje labai įvairiais kampais pasakojama apie šios upės reikšmę Anglijai ir Londonui. Iš tiesų, tai pagrindinė arterija, greitkelis, labai svarbi ne vien susisiekimui, bet ir kultūriškai. Upė su savo uostu ir begale laivų sukuria mieste savas taisykles, ten galioja visai kitos normos. Tai, kas vyksta ant vandens – ne visai žemės valdovų jurisdikcijoje, ant vandens galima pramogauti, vogti, gerti ir užsiimti kitomis nuodėmėmis, moralės taisyklės ant vandens šiek tiek lūžę, kaip kad lūžta vandens spinduliai, pasiekę vandens paviršių. Lygiai taip pat ir upės pakrantės yra kupinos sandėlių, nešikų, uosto krovėjų, prekeivių ir abejotinos reputacijos žmonių – tai priebėga tiems, kurie gyvena tarp legalaus ir upės gyvenimo ribos.
Skaitant apie tai susimąsčiau, kad Vilnius tikriausiai niekada nejautė stiprios upės traukos, net jeigu ji ir teka pro švenčiausias jo vietas. Taip jau yra, kad Nerimi naviguoti labai sunku, todėl Vilnius niekada neturėjo tarptautinio uosto, Vilniaus Neris yra negyva, vien tik betonine pakrante apmūryta. Geriausiu atveju Neris Vilniuje – civilizuotų pramoginių kelionių į Valakampius trasa, ji net neturi to menko nuotykių prieskonio, kuriuo dvelkia šiek tiek už normalaus gyvenimo ribų esantis Užupis ar istorinis Paplaujos priemiestis su raudonaisiais žibintais. Vilniaus upės negali lygintis su Klaipėdos uostu, aplink kurį šmirinėja jūreiviai, net vargiai galėjo lygiuotis į Kauno santaką su daugybe burinių laivų ir plukdomų sielių. Aktyviai naudojamos upės savaip nuspalvina aplinkinį gyvenimą.
Sigitas Parulskis – Patys gražiausi sapnai apie kelią
veikiantis
Sigitas, kaip įprastai, pradeda nuo ten, kur baigė. Kitaip tariant, tęsia savo liniją pernelyg nesiblaškydamas: „Pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros, knygų, visko, kas susiję su žodžiais, pastaruoju metu man patinka fotografija, vaizdas, kontrastas, pustoniai, šešėliai, pastaruoju metu man patinka viskas, kas nekalba, kas nenaudoja žodžių, kas tyli. O jeigu kalbu, tai kalbu su …
Skaityta.lt (©) 2001-2025. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.