Penktoji banga: [romanas] / Rick Yancey. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 460, [4] p. - ISBN 978-609-01-1428-5.
Pastaruoju metu distopinės apokaliptinės istorijos dygsta kaip grybai po lietaus. Ir ekranizuotos, ir skaitinių pavidalu jos „ant bangos“. Viena vertus, smagu matyti vieno iš fantastikos žanrų klestėjimą, kita vertus, kiek liūdna stebėti pasikartojančius banaliausius šio žanro variantus. R. Yancey „Penktoji banga“ nėra išimtis toje banalybių jūroje, tačiau skaityti ją įdomu: tai pavyzdingas šiandien „einamų“ temų ir motyvų kratinys, kitaip tariant, čia galima rasti kone viską, kas madinga paaugliškoje padangėje.
Beje, knygos anotacijoje kaip kokybės rodiklis nurodytas jos panašumas į S. Collins „Bado žaidynių“ trilogiją. Visai be reikalo. Prastesnio skaitalo nei „Bado žaidynės“, net turint minty nereiklias adresato, kuriam jis skirtas, charakteristikas, reikėtų gerai paieškoti. R. Yancey „Penktoji banga“ kur kas geresnis kūrinys. Tiesa, kalbant apie tą gerumą, reiktų turėti minty keletą esminių momentų: specifinį romano adresatą ir nepretenzingą tikslą.
Pradėkime nuo tikslo: jis elementarus — komercinis. Rašytojo prigimtinio talento, kūrinio išliekamosios vertės ir kitų tradicinių vertybinių klausimų šiuo atveju geriau neanalizuoti. Daug įdomiau klausti, ar komerciškai sėkmingos istorijos sukūrimas taip pat nėra talentas? Mano teigiamo atsakymo netemdo jokie abejonių šešėliai. Nuspėti, rasti, surinkti, suderinti ir paleisti pasaulin tai, ko jam šią akimirką norisi (sakyti „reikia“ — būtų juk neteisinga), anaiptol ne juokų darbas. R. Yancey nepretenduoja nei į giliamintiškumą, nei į poetiką, bet žengia koja kojom su romantiškais vampyrais, nepasotinamais zombiais, žmoniją niokojančiais ateiviais ir — kaipgi kitaip? — pasaulį gelbstinčiais vaikigaliais. Taigi, kalbant apie romano turinį, iš esmės ponas rašytojas nieko naujo neišranda, tik sukryžminajau žinomus romantiško vampyro ir negailestingo ateivio personažus ir iškepa romantišką ateivį. Anas blaškosi tarp gerokai menkiau romantiškai nusiteikusių gentainių ir vienišos žmonių mergaitės, kuri po nusiaubtą ir lavonais užtvindytą pasaulį keliauja turėdama vienintelį tikslą — rasti kažkur pamestą broliuką. Beje, R. Yancey pasimoko iš ankstesnių persūdžiusių žanro kūrėjų ir visai padoriomis dozėmis miksuoja saldžią romantiką, veikėjų savigailą ir kovinius veiksmus. Tik su ateivių kuriama vaikų kariauna kiek persistengia, betgi juk negali žmogus iš karto viską idealiai subalansuoti... Istorija tikrai skaitytina, protarpiais netgi žadinanti smalsumą.
Minėtieji vaikigaliai yra antrasis romano gerumą nusakantis veiksnys, kitaip tariant, knyga taikyta į paauglių (kaip visada — amžiumi ir/arba širdimi) auditoriją. Kaip ir „Saulėlydžio“, „Labirinto“, „Bado žaidynių“, „Dvylikos“ ir pan. sagose, taip ir „Penktojoje bangoje“ pagrindiniai veikėjai yra jaunuoliai, vaikai. Suaugusieji čia atlieka pagalbininkų arba tiesiog tėvųvaidmenį. Negana to, istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja mergina. Panelė Keisė pasaulį ištikusių baisybių akivaizdoje nestokoja ne tik tokioms istorijoms privalomo ciniško ir skeptiško požiūrio į aplinką, bet ir sėkmingai išlaiko infantilumo egzaminą: argi svarbu, kas ir kodėl išplėšia Tave iš mirties nagų?, juk daug aktualiau, kad tas kažkas prieš guldydamas į lovą Tave nurengė ir matė NUOGĄ!
Žodžiu, kaip bežiūrėtum, „Penktoji banga“ nėra tas kūrinys, kuriame vertėtų ieškoti logikos užuomazgų. Tačiau anoks čia trūkumas, išbandymą logika juk apskritai reta kuri fantastinė knyga išlaikytų. O į paaugliško romano rėmus kūrinys tikrai sėkmingai telpa.
„Kartais tiesa yra ne tik nuogi faktai, bet ir apsisprendimas, kieno tu pusėje.“
Amerikiečių autorė Susanne Rindell, parašiusi debiutinį romaną „Nusikaltimų metraštininkė“, padėkoje prisipažino, kad šiuo ...
Tess Gerritsen “Užkratas” Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Mėgstu aš Gerritsen ir skaitau visas jos knygas, kai tik pasitaiko. O bet gi ši buvo labai nuobodi. Na visiškai. Ir net nežinau kuo, nes beveik tas pats, kas […]
Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą. J.K. Rowling "Netikėta Vakansija" (The Casual Vacancy; ISBN 978-0-7515-5286-7; "Sphere" 2013; 568p.) pas mane žinoma angliška ir turbūt dar niekad taip nesidžiaugiau, jog skaičiau originalą. Anglų kalbos niuansai tokie jau, būtų pravertę pirmą sykį ten vykstant. Dabar, pakentėkit, kol pamėginsiu be spoilerių paaiškinti apie ką knyga ir gal suviliot ją
Ko reikia knygai, kad ji vėl taptų be galo populiari, net ir praėjus kelioms dešimtims metų po jos išleidimo? Ogi vieno kito pagiriamojo garsenybės žodžio, rašo „The Guardian“. Taip nutiko su Johno Brookso knyga „Business Adventures“. Ši knyga buvo išleista...
Joanna Chmielevska Auksinė musė. Dieve, mane nori nužudyti Иоанна Хмелевская Золотая муха. Боже, меня хотят убить Kaina: 27, 5 Lt
Retam (o gal ir jokiam) Joannos Chmielewskos (tikras vardas – Irena Barbara Kühn) romane kas nors ko nors nenori nužudyti. Kaip ir galėtų būti kitaip – juk tai ironiškojo detektyvo meistrė ir populiariausia lenkų autorė (pasaulyje jau parduota apie 60 mln. jos knygų egzempliorių). „Auksinėje musėje“ rašytojos gerbėjams puikiai pažįstama herojė Joana Baltijos jūros pakrantėje ieškos gintaro, o ras vyrą ir aferistus, pardavinėjančius retus gintarus užsieniečiams. Apysakoje „Dieve, mane nori nužudyti“ herojės nuotykiai dar kraupesni: automobilių stovėjimo aikštelėje ji susitiks žmogžudį, kuris pradės persekioti pačią Joaną po visą Olandiją, Lenkiją bei Prancūziją.
— O tavo draugai bei kaimynai? Jie liežuvaus? — Tai prakeikta jų teisė liežuvauti. Tokioje vietoje, kaip Willow Bendas, ir pašnekėti nėra apie ką, štai jei ir griebiasi menkiausių progų. — Rodos, tau tas nerūpi? — O kodėl turėtų? Čia aš — tas pats dabita Steelo sūnelis, kuris sugrįžo į gimtąjį miestą. Jie įtaria mane, […]
— O tavo draugai bei kaimynai? Jie liežuvaus? — Tai prakeikta jų teisė liežuvauti. Tokioje vietoje, kaip Willow Bendas, ir pašnekėti nėra apie ką, štai jei ir griebiasi menkiausių progų. — Rodos, tau tas nerūpi? — O kodėl turėtų? Čia aš — tas pats dabita Steelo sūnelis, kuris sugrįžo į gimtąjį miestą. Jie įtaria mane, […]
— O tavo draugai bei kaimynai? Jie liežuvaus? — Tai prakeikta jų teisė liežuvauti. Tokioje vietoje, kaip Willow Bendas, ir pašnekėti nėra apie ką, štai jei ir griebiasi menkiausių progų. — Rodos, tau tas nerūpi? — O kodėl turėtų? Čia aš — tas pats dabita Steelo sūnelis, kuris sugrįžo į gimtąjį miestą. Jie įtaria mane, […]
Jei nebūtų buvę J. J. Grandville (Jean Ignace Isidore Gérard, 1803-1847), turbūt nebūtų John Tenniel iliustracijų "Alisai stebuklų šalyje" (ką čia šneku, nebūtų ir pačios "Alisos stebuklų šalyje"), nebūtų Beatrix Potter pasakų, Edward Lear nonsensų, o ir animaciniai Disnėjaus filmukai būtų visai kitokie.