František Behounek. Kosmoso robinzonai
betelgeuse
František Behounek, Kosmoso robinzonai. Vaga: Vilnius, 1966.
Knygos siužetas — klasikinė mokslinė fantastika. Po pirmųjų puslapių spėliojau, ar tik ne „Armakedono“ (Armageddon, 1998) scenarijų skaitau. Į Žemę lekia kometa, susidūrimas neišvengiamas, siunčiama misija, kurios užduotis — padėti branduolinius sprogmenis ir taip eliminuoti grėsmę. Tiesa, autoriui atrodo, kad kiek daugiau nei dviejų šimtų puslapių apimties romanui tokio nuotykio maža. Astronautai patiria nesėkmę, įstringa kosmose, paskraido nuo vienos kometos ant kitos ir grįžta namo praradę vos du komandos narius. Vieną dėl šiaip nedraugiško būdo, antrajam gi neliko kitos išeities kaip tik nusigaluoti dėl didvyriškumo pertekliaus. Taip, veikėjų charakteriai romane
Atrodytų nekaltas senstelėjęs romanas, bet visgi...
Paradoksalu — klasikinė kosminė sci-fi mano pirmoji meilė, tema, prie kurios kaskart grįžtu po visokių apokaliptinių paklydimų ir maginių virsmų. Betgi kuo toliau skaičiau „Kosmoso robinzonus“, tuo didėjo nusivylimas. Raketos, kosmodromas, atominis kuras ir panašūs sci–fi leksiniai anachronizmai, žinoma, kelia šypsnį, betgi ir pas Rėjų Bredberį skraidė raketos, tik šios naftalinu nedvelkė. Anaiptol, alsavo amžinybe... Bėda, kad visas romanas yra perdėm ryškus epochos „Į Mėnulį paleista greit nuskrido raketa“ atspindys: nusausinti vandenynai ir naujai iškilęs Atlantidos žemynas, apgyvendintas ir „oru“ aprūpintas Mėnulis, kolonizuotas Marsas, ekspedicijos į Venerą, problemas žaibiškai sprendžiantis Suvienytojo Pasaulio Komitetas, uolose kalami didvyrių profiliai, iki 150 metų pailgėjusi vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė — „Kosmoso robinzonų“ autorius kuria utopiją. Ar utopija gali būti nejuokinga? Tikriausiai taip — jei ji yra komedija. Deja, F. Behounekas nejuokauja. Du pasaulinius karus pergyvenęs čekas neabejotinai demonstruoja simpatijas kairiosioms pažiūroms (beje, priešingu atveju, vargu, ar būtų publikuotas sovietinio bloko šalyse) ir Šaltojo Karo įkarštyje bei Prahos pavasario išvakarėse svajoja apie Suvienytąjį Pasaulį. Naivu? Optimistiška? Šiandienos chaotiškame besiskerdžiančiame pasaulyje man tai atrodo stačiai ciniška! Prieš akis iškyla popierinės paukščių iškarpos, lydimos vaikų choro traukiamos „skriskit, taikos balandžiai!“ melodijos — absoliutus farsas tiek XX, tiek XXI amžiuje.
Peiktina
Naikintina
NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, kovas - liepa]
Ovidijus R.
![NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, kovas - liepa]](http://www.g-taskas.lt/wp-content/themes/arthemia-premium/functions/timthumb.php?src=https://farm6.staticflickr.com/5555/14776919276_dc5ab4f675.jpg&w=175&h=&zc=1&q=90)
Dar mėnuo karščio, per kurį daugiau nieko ir nesinori tik skaityti skaityti skaityti. Pavyzdžiui, kad ir tokius gėrius:
Storą ir keblų Davido Mitchello kūrinį “Debesų atlasas”, ...
Rusija+žodžio laisvė=?
Rima
Rusija rado būdą pažaboti tinklaraštininkus. Nuo rugpjūčio 1 d. įsigalioja įstatymas, pagal kurį 3000 lankytojų ribą peržengęs tinklaraštis yra prilyginamas žiniasklaidai. Ir jo kūrėjai turi atsiskaityti kaip žiniasklaidos atstovai: t.y. iš savo postų ir lankytojų komentarų pašalinti keiksmažodžius, ekstremistinius, rasistinius ir pan. posakius, neviešinti gyventojų asmeninės informacijos, patikrinti informacijos patikimumą ir t.t.
Rodos, iš dalies teisinga. Tačiau...
Užsidaro vienas mano skaitomas tinklaraštis, kuriamas humoristo, scenaristo ir šiaip aštraus proto žmogaus. Tai tinklaraštis apie humorą, kartais pasirodo vienas kitas postas kitokia, aktualia tema, tačiau kūrėjas praneša, kad nuo rugpjūčio 1 d. jo tinklaraštis užsidaro. Cituoju: "Nenoriu rizikuoti".
Neva, jis tingi peržiūrinėti milžinišką postų kiekį ir po jais esančius komentarus: gal jis pats ar lankytojai kažkur yra nusikeikę. Tačiau pagrindinė priežastis - politiniai juokeliai, kurie gali būti palaikyti ekstremistiniais, ardančiais teritorijos vientisumą ir pan., prie kurių, pasak kūrėjo, gali būti priskirtas ir klausimas "O kam mums tas Krymas reikalingas?" arba žodis "Putinas". Kaip jis pats sako, žinome istorijų, kai žmonės buvo nuteisti už tai, kad laikė plakatą, o čia...
Užeinu, atsiprašau, užeidavau ir į rašytojo Boriso Akunino rašomą tinklaraštį, maniau, šitas tinklaraštis turbūt sėkmingai gyvuos. Tačiau patikrinusi gavau lyg su šlapiu skuduru per veidą - mane pasitiko štai ši nieko gero nelemianti lentelė:
Tai, kad masiškai užsidaro Rusijos tinklaraščiai, liudija tam tikrą baimės ir netikrumo atmosferą. KAs ten, po galais, dedasi toje imperijoje?..
Dabar gaila, pikta, liūdna, kad užsidaro mėgiami tinklaraščiai. Lyg kas būtų išplėšęs puslapius iš įdomios knygos. Ir vis ar verda košė galvoje apie nedemokratinius demokratinio (gal turėčiau rašyti kabutėse?) pasaulio akibrokštus...
Rodos, iš dalies teisinga. Tačiau...
Užsidaro vienas mano skaitomas tinklaraštis, kuriamas humoristo, scenaristo ir šiaip aštraus proto žmogaus. Tai tinklaraštis apie humorą, kartais pasirodo vienas kitas postas kitokia, aktualia tema, tačiau kūrėjas praneša, kad nuo rugpjūčio 1 d. jo tinklaraštis užsidaro. Cituoju: "Nenoriu rizikuoti".
Neva, jis tingi peržiūrinėti milžinišką postų kiekį ir po jais esančius komentarus: gal jis pats ar lankytojai kažkur yra nusikeikę. Tačiau pagrindinė priežastis - politiniai juokeliai, kurie gali būti palaikyti ekstremistiniais, ardančiais teritorijos vientisumą ir pan., prie kurių, pasak kūrėjo, gali būti priskirtas ir klausimas "O kam mums tas Krymas reikalingas?" arba žodis "Putinas". Kaip jis pats sako, žinome istorijų, kai žmonės buvo nuteisti už tai, kad laikė plakatą, o čia...
Užeinu, atsiprašau, užeidavau ir į rašytojo Boriso Akunino rašomą tinklaraštį, maniau, šitas tinklaraštis turbūt sėkmingai gyvuos. Tačiau patikrinusi gavau lyg su šlapiu skuduru per veidą - mane pasitiko štai ši nieko gero nelemianti lentelė:
Tai, kad masiškai užsidaro Rusijos tinklaraščiai, liudija tam tikrą baimės ir netikrumo atmosferą. KAs ten, po galais, dedasi toje imperijoje?..
Dabar gaila, pikta, liūdna, kad užsidaro mėgiami tinklaraščiai. Lyg kas būtų išplėšęs puslapius iš įdomios knygos. Ir vis ar verda košė galvoje apie nedemokratinius demokratinio (gal turėčiau rašyti kabutėse?) pasaulio akibrokštus...
5 knygos privertusios mane… perskaityti visą seriją
knygulentyna
Planuoju ketvirtadieniais rašyti TOP 5 knygas privertusias mane susimastyti, kažką pajausti ir pan. Šiandienos tema 5 knygos privertusios mane perskaityti visą knygų seriją. t.y. perskaičiau pirmą ir negalėjau sustoti kol nepabaigiau paskutinės knygos. Mano TOP’as: 1) J.K Rowling “Haris Poteris ir išminties akmuo” tikriausiai niekam nereikia pristatinėti knygos apie mažąjį burtininką Harį Poterį. Ši knyga […]
5.26. Alyssa Shelasky ,,Prijaukinti prijuostę. Nuotykiai virtuvėje ir ne tik”
Perskaičiau
Šioje knygoje autorė pasakoja apie save. Apie savo gyvenimą, virtuvės vengimą, o galiausiai – jos prisijaukinimą. O šiame kelyje ją lydėjo ir tinklaraštis, kuris paskutiniu metu kiek apleistas Prieš tai skaičiau nemažai gerų ir sudominusių komentarų apie šią knygą, tad … Skaityti toliau
OpenIntro Statistics
daliusd
Nusprendžiau šiek tiek pagilinti statistikos žinias ir radau rekomendaciją, kad OpenIntro Statistics yra tikrai gera knyga. Knyga nemokama ir ją galima parsisiųsti iš http://www.openintro.org/ - galima ją atsispausdinti, o jei norite galite nusipirkti atspausdintą iš Amazon'o (mokėsite tik už spausdinimo kainą).
645(65) Jojo Moyes “Paskutinis mylimojo laiškas”
Salomėja
Jojo Moyes “Paskutinis mylimojo laiškas” Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Tai dar viena miela Moyes knyga su meilės istorija. Kaip ten bebūtų “Aš prieš tave” pati geriausiai ir daugiausiai ašarų kainavusi. Kitos gi Moyes knygos ne tokios […]
Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988-1992)
Indrė Audenytė
Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuriam (ant kurio?) galėčiau atsidėti, tu ...
Be pavadinimo
naujosknygos
Viktoras Pelevinas
S.N.U.F.F
Виктор Пелевин
S.N.U.F.F
Leidykla: Eksmo, 2014
Kaina: 25Lt
Paties autoriaus anotacijoje sakoma, kad tai romanas-utopija apie giliausias moters širdies paslaptis ir apie aukščiausias skraidymo meno paslaptis.
Romano siužetas vystosi postapokaliptiniame pasaulyje. Jo ašis – santykiai tarp dviejų šalių: Urkainos (Urkainos Urkaganato), kuriame gyvena „orkai“, ir viršum šio kabančio gigantiško dirbtinio Bizantiumo (Big Byz) rutulio, kuriame gyvena „žmonės“.
Urkaina – technologiniu požiūriu atsilikusi šalis, Bizantiumas – pažengusių technologijų valstybė. Urkaina gyvena skurde ir korupcijoje, jos gyventojų nuomone manipuliuoja snafai – Big Bizo diskursmongerių surežisuoti šiurpūs vaizdai, rodomi per vietinę televiziją. Tuo tarpu bizantiumiečiai kenčia dėl fizinės erdvės trūkumo ir dėl įstatymų, draudžiančių viešą seksualinį kontaktą žmonėms, nesulaukusiems 46 metų. Daug bizantiumiečių gyvena su lėlėmis-robotais, „Suromis“, kurių jausmus ir intelektą galima programuoti pagal savininko norus.
Lėles myli ir pagrindinis knygos veikėjas, žmogus iš Big Byzo Demjanas-Landulfas Damilola Karpovas. Tiksliau, vieną lėlę, surą Kają. Demjanas dirba skraidančios ginkluotos bepilotės kino kameros operatoriumi, o Kaja įtraukia jį ir du orkus, Grymą ir Chloją į intrigą, siekdama asmeninių savo interesų.
2011 m. išleistame romane daug satyrinių užuominų apie to meto Rusijos ir Vakarų socialinę ir politinę padėtį bei jų santykius. Gausu „naujakalbės“, sudarytos iš angliškų ir rusiškų žodžių, kurių reikšmės aprašomame ateities pasaulyje visai kitokios.
Ištrauka iš knygos:
„Taip galima priversti žmogų matyti bet kokį pasaulį, tikrą ar išgalvotą. Bet yra riba, skirianti tikrovę nuo fantazijos. Ta pati riba atskiria kiną ir naujienas. Jei kalbam grubiai ir supaprastintai, naujienos rodo tai, kas yra iš tikrųjų. Kinas rodo, ko iš tikrųjų nėra. Drauge jie daugybę kartų sukėlė pasaulyje karus.
- Kodėl? – paklausė Grymas.
- Todėl, kad senovės magai valdė tikrovę manipuliuodami šiais menais. Dažnai sumaišydavo juos arba sukeisdavo vietomis, kiną iškišdavo kaip naujienas, o naujienas – kaip kiną. Tai įmanoma, nes pašalintos galvos stebuklas abiem atvejais veikia vienodai.
- Tu supranti, ką jis kalba? – paklausė Chloja.
- Aš suprantu, kad kiną galima iškišti kaip naujienas, – atsakė Grymas. – kai naujienose paodo tai, ko nebuvo. Arba… – jis prisiminė bėgantį per mūšio lauką vaikiškų žarnų mėgėją, – tarsi ir buvo, bet netiesa… bet kaip naujienas galima iškišti vietoje kino?
Chloja grįžtelėjo į žmogų ir šiek tiek kilstelėjo lazdą.
- Tas pats, tik atvirkščiai, – atsakė šis ir staiga supyko. – nereikia manęs mušti, gerai? Aš juk nekaltas, kad šito neįmanoma paaiškinti pirštais!
- Šnekėk paprasčiau, – paliepė Chloja, bet lazdą vis dėlto nuleido.
- Na, tai iš tikrųjų beveik tas pats, – tęsė diskursmongeris. – žmonės senovėje daug dirbdavo ir turėjo tik kelias valandas per savaitę, kai galėdavo atsipūsti priešais ekraną. Kinas jiems buvo gyvenimo enciklopedija. Iš kino žmonės sėmėsi visas savo žinias. Kinas dažniausiai būdavo vienintelis jų informacijos apie pasaulį šaltinis. Todėl, jeigu kine kurią nors tautą nuolatos rodydavo kaip žudikų ir išsigimėlių gaują, iš tikrųjų tai būdavo naujienos. Bet jas iškišdavo kaip kiną.
- Aišku, – pasakė Grymas. – Kas toliau?
- Senovės magų meistriškumas kėlė siaubą. Ypač naujienų srityje. Ir ne šiaip sau – pasaulis buvo pasidalijęs į klanus, ir kiekvienas klanas, padedamas savo magų, mėgino sukurti savo tikrovės versiją.
- O kodėl niekas nerodė tiesos? Argi visi senovės magai buvo tokie niekšingi ir pikti?
- Ne apie tai kalbame, – papurtė galvą žmogus. – Jie galėjo būti geri ir teisingi. Bet jie nuo vaikystės gyveno tikrovėje, kurią sugalvojo jų klano magai. O žmogus, net jei jis informacinis magas, pirmiausia kovoja dėl išlikimo. Kaip manai, kas turėjo daugiau galimybių išlikti – tas, kuris stengėsi įtvirtinti tradicinę tikrovės versiją, ar tas, kuris norėjo ją pakeisti? Tegul tik truputėlį?
- Turbūt tas, kuris stengėsi įtvirtinti, – atsakė Grymas.
- Jie prasidėdavo tada, kai vieno kurio klano magai kito klano tikrovę paskelbdavo blogiu. Jie patys sau rodydavo kiną, tada apsimesdavo, kad tai buvo naujienos, įsiaudrindavo ir pradėdavo tuos kitus bombarduoti.
- O naujienomis tikėjo?
- Tikėjimas čia niekuo dėtas. Magų kuriamas vaizdas tapdavo tikrove ne todėl, kad ja tikėjo, o todėl, kad galvoti kitaip būdavo pavojinga.“
„S.N.U.F.F.“, kaip ir daugelį kitų V. Pelevino ir ne tik jo knygų, galima rasti „Homo Sapiens“ knygyne.
Statybininkai ir karštis
Kristina
Bandau nereaguoti į kiek rytietišką šauksmą, kviečiantį susilieti su mane atakuojančia karščio banga. Visa yra vienis. Kosmosas yra šis beprotiškas karštis. Ledynai ir baltosios meškos yra šis deginantis karštis. Gal iš tiesų pargriūti ant žolės ir laukti konvergencijos. Jei žiūrėtume atomų lygmenyje - jokios didelės dramos nė nebūtų.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .