683(16) Jo Nesbø “Vaiduoklis”
Salomėja
Jo Nesbø „Vaiduoklis“ Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Tadam! Dar viena knyga apie Harį Hūlę. Joje buvo visko: žmogžudysčių, narkomafijos, apgaulės, svajonių apie meilę, bėgimo, skendimo, skundimo. Šiaip jau neskaitykit, nes toliau bus spoileriai. Įspėju dar […]
VALDAS PAPIEVIS „Vienos vasaros emigrantai“
Indrė Audenytė
Yra miestų, kuriuose gimstame, yra miestų, į kuriuos studijuot išvažiuojame, yra miestų, iš kurių išsikraustome ir į kuriuos įsikraustome, yra miestų, kuriuose gyvena mūsų draugai, ...
Camilla Lackberg “Ledo princesė”
Laura
Neribotam laikui užmečiau vieną be galo nuobodžią klasikinę knygą, tai iškart atsirado ir laiko, ir noro kitoms, gal ne tokioms protingoms, bet įdomioms knygoms :) “Ledo princesė” manęs laukė jau seniai. Ir atsiliepimų gerų girdėjau, ir anotacija suintrigavo. Norėjau tiesiog gero detektyvo, gerą detektyvą ir gavau. Camilla Lackberg “Ledo princesė” Švedija. O jums taip nebūna, [...]
Yann Martel “Pi gyvenimas”
Laura
Labai bijojau šitos knygos. Nepaisant visų apdovanojimų, filmas iš anonso pasirodė be galo nuobodus. O knyga iš aprašymo – dar nuobodesnė. Bet ilgai laukusi manęs skaityklėje (pateko ten vien dėl “reikėtų perskaityti dėl bendro išprusimo”) vieną vakarą buvo atversta. Skaičiau ir stebėjausi, kad patinka :) Yann Martel “Pi gyvenimas” Dievas. Anotacijoje parašyta, neva šita knyga [...]
6.1. Patricia McCormick ,,Pjūvis”
Perskaičiau
Na ką, skaičiuojame iš naujo. :) Pirmoji šių metų knyga, kurią pradėjau dar anais metais, o užbaigiau šiandien, yra itin panaši į ,,Kalbėk”, kurią skaičiau prieš tai. Tiesa, ,,Pjūvis” man pasirodė įdomesnė. Pagrindinė veikėja Kali – paauglė, patekusi į ,,Pajūrio … Skaityti toliau
2014-ųjų metų ataskaita
Perskaičiau
Kaip ir dažniausiai, prieš rašydama naujausią ataskaitą, peržiūriu senąsias. O ką, jei kartais visai netyčia buvo įvykdytas koks nors tikslas, apie kurį visai pamiršau? Juk paminėti reikėtų. Ir kažkaip pastebėjau, kad labai džiugiai savo ataskaitas pradėdavau, o dabar kažkaip kirba … Skaityti toliau
Patrick Rothfuss. Vėjo vardas / Išminčiaus baimė (I, II d.)
betelgeuse
Vėjo vardas: romanas / Patrick Rothfuss. - Vilnius: Tyto alba, 2011. - 630, [2] p. - ISBN 978-9986-16-828-7.
Išminčiaus baimė: karaliaus žudiko kronikos I D. / Patrick Rothfuss. - Vilnius: Tyto alba, 2013. 519, [1] p. - ISBN 978-9986-16-965-9
Išminčiaus baimė: karaliaus žudiko kronikos II D. / Patrick Rothfuss. - Vilnius: Tyto alba, 2013. 493, [2] p. - ISBN 978-9986-16-978-9.
Metus baigiau su magine fantastika – Patricko Rothfusso „Karaliaus žudiko kronikomis“ („Vėjo vardas“ (2011), „Išminčiaus baimė“ (I, II d., 2013). Jos jau keletą mėnesių skaityklėje laukė savo eilės, kol galiausiai pajutau, kad tamsus, tingus ir, sutikite, kiek slaptingas žiemos tarpšventinis laikotarpis yra pats tas metas skaityti magiškas knygas. Arba knygas apie magiją. Čia jau kaip pasiseks įsijauti.
Knygų apimtis įspūdinga, istorija spalvinga, todėl, tikėtina, geriau būtų leisti jai susigulėti iki rasis nuosėdos — išryškės esminiai, raktiniai pasakojimo momentai. Šviežias įspūdis ne visada yra pats tikriausias ir teisingiausias. Antra vertus, man ši istorija pasirodė visgi labiau apie magiją nei magiška, taigi nujaučiu, kad už nuosėdas greitesnė būtų užmarštis.
P. Rothfussas, kuria istoriją apie istoriją, t.y. atskleidžia mito kilmę – tikruosius paslaptingo raudonplaukio didvyrio Kvouto, apie kurio žygius sklinda neįtikėtinos legendos, nuotykius, pasakoja jo gyvenimo kelią. Rašytojas savo herojaus lūpomis nepavargdamas vėl ir vėl kartoja: tarp tikrosios istorijos ir ją aidu atkartojančios šlovingos legendos nieku gyvu negalima dėti lygybės ženklo. Mat tiesa, deja, kur kas proziškesnė. Paradoksalu, nes iš esmės tuo pačiu teiginiu galima apibūdinti ir paties P. Rothfusso „Kronikas“ – garsas apie jas atsiliepimų ir rekomendacijų pavidalu gerokai pralenkė tikrovę. O gal čia ir slypi dalis geros istorijos paslapties? Bet tik dalis.
Skaičiau „Kronikas“ ir vis bandžiau rasti atsakymą, kur tas anotacijoje pabrėžtas jų panašumas į J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“? Linkstu manyti, kad anotacijos autorius (-ė) kalbėjo ne apie lyginamų kūrinių turinį. Juk turinio prasme „Kronikos“ kur kas (netgi pernelyg) artimesnės J. K. Rowling „Hariui Poteriui“. Ir čia, manyčiau, viena didžiausių „nelaimių“. Mat P. Rothfussas, atrodytų, lyg ir pajėgus priartėti prie Tolkieno, bet… Bet. „Žiedų valdovas“ – viena sunkiausių mano skaitytų knygų ir nieku gyvu pirmiausia jos neapibūdinčiau kaip įdomios. Tik įveikęs šį iššūkį supranti, kokia didinga, įtraukianti, užvaldanti ši istorija. O P. Rothfussui kažkas pakiša koją – gal skuba, pataikavimas skaitytojui, tuštybė, pelnas... Taip, jis kuria gerą istoriją, bet nepakankamai gerą, kad ši galėtų būti pavadinta išskirtine. Kodėl žodį „nelaimė“ rašau kabutėse? Nes, įtariu, jei P. Rothfussas būtų atsisakęs visų greitą šlovę žadančių blizgučių ir turinio kartočių, jo kūrinys būtų išskirtinis, taip, tačiau... Nepakankamai geras, kad pelnytų sėkmę čia ir dabar.
Neteigiu, kad spręsdamas populiarumo ir išskirtinumo dilemą (jei anoji apskritai rašytojui sąmoningai kilo) P. Rothfussas pasirenka klaidingai, tačiau viliuosi, kad „Kronikos“ – tik plunksnos pramankštinimas prieš ateities iššūkius. Ir žvelgiant iš šios pozicijos, turime labai neblogą rezultatą. Taip, romaną smukdo sekimas „Hario Poterio“ pėdomis (nesiginčiju, skirtumų tarp Kvouto ir Hario daugiau nei panašumų, bet pastarųjų, deja, irgi daugoka), esama ir silpnokų, pernelyg ištęstų epizodų, migdančių beverčių dialogų. Bene labiausiai kliuvo pagrindinio veikėjo Kvouto charakterio nenuoseklumas, jo patirti išgyvenimai, turėję suformuoti asmenybę, mano akimis, neretai prasilenkia su dominuojančiu tiesmukumu, karštakošiškumu, o kartais – netgi nuovokos stoka. Šitai kiek kompensuoja subtili meilės linija, tačiau „Išminčiaus baimei“ artėjant pabaigos link, subtilumo vis mažiau, o nenuovokumo ir dirbtinio dramatizmo vis daugiau.
Tačiau yra ir naujų, smalsumą uždegančių maginės fantastikos idėjų, virtinė dėmesį išlaikančių nuotykių, o rašymo stilius nereikalauja iš skaitytojo didesnio susikaupimo. Šįkart tai privalumas, mat leidžia vertinti knygą kaip nors ir ilgą, tačiau nesudėtingą ir smagų skaitinį. Manau, pretenzijos į kažką daugiau šiuo atveju būtų nepagrįstos.
Skaitytina
2015 Ožka
Nosferatu
Visus skaitančius, rašančius apie tai ką skaitė ir taip toliau, sveikinu su naujais, 2015, Medinės Ožkos metais. Kad jau jos spalvos žalios ir mėlynos, tokios panašios į tą vieną viršelį, kuriame minima avis, o ir ožkos kažkuo visgi tas avytes, tiek skaitomas, tiek ganomas, tiek medžiojamas, panašios, tad ir palinkėsiu, kad šie metai būtų Murakamiškai magiški, pilni naujų, netikėtų atradimų.
5.46. Lauries Halse Anderson ,,Kalbėk”
Perskaičiau
Paskutine metų perskaityta knyga tapo paaugliams skirta ,,Kalbėk”, kuri yra itin populiari visame pasaulyje, autorė sulaukė daug padėkų iš skaitytojų, kuriuos ši knyga paskatino prabilti. Melinda – devintokė. Su ja niekas nebendrauja, nevengia pasišaipyti ar pastumti. Tačiau ji prisimena, kokia … Skaityti toliau
Ką skaityti 2014 metais…
Ką skaityti?
Metai buvo gražūs, tikiusi, tokie bus ir kiti :) Ir labai džiaugiuosi, kad dieną, kai tinklaraštį aplankė didžiausias būrys lankytojų, populiariausias įrašas buvo lietuvių autoriaus knyga: Justinas Žilinskas. KGB vaikai.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .