MARGUERITE DURAS „Užtvara nuo vandenyno“
Jurga Mandrijauskaitė
Praėjusiais metais Marguerite Duras (1914-1996) šventė gimimo šimtmetį, kuris įtrauktas į UNESCO atmintinų sukakčių sąrašą. Ta proga ir nusprendžiau pabandyti šviežiai išleistą, iš prancūzų kalbos mylimos ...
Kita Žemė / Another Earth (2011)
betelgeuse
Miko Cahillo „Kita (kitokia, antra) Žemė“ (Another Earth, 2011) visiškai atsitiktinai pateko į mano akiratį, prieš peržiūrą nemačiau net treilerio, nežinojau nė vienos siužeto detalės. Ir tik į naudą, priešingu atveju, matyt, atmesčiau šį filmą kaip nežiūrėtiną — tie stereotipiniai mažabiudžetį projektą signalizuojantys kameros virpesiai man savaime atgrasūs, o treilerį, reklaminius plakatus mažų mažiausiai galima palaikyti nevykusia „Melancholijos“ kopija. Tiesa, jau vėliau, kai smalsavau, iš kur šitas gėris atsirado, paaiškėjo, kad filmas laimėjo kažkokį prizą bent jau mano ausiai nouneiminiamefestivalyje. Betgi anoks čia kokybės garantas. Lietuviško kino kliedesėlis „Aurora“, kaip skelbia jo reklama, „susišlavė 11 įvairių apdovanojimų visame pasaulyje”, o toks ponas Larry Niven su „Žiediniu pasauliu“ yra laimėjęs Hugo, Locus, Ditmar, Nebula premijas. Ir ką? Ir nieko.
Žodžiu, nors visos išorinės aplinkybės liudija priešingai, filmas, didžiai mano nuostabai, pasirodė besąs vertas dėmesio. Nesukrėtė, nepribloškė, nepersmelkė, bet — įtikino. O tai jau daug. Tokios subalansuotos dramos ir sci–fi žanrų dermės iki šiol gal dar nė nepatyriau. Vyraujančios pozicijos tenka dramai: užsižiopsojusi studentė įvažiuoja į ties perėja sustojusį automobilį, du trečdalius jo keleivių užmuša ir ... Ir kažkaip turi gyventi toliau. Ką filme veikia sci–fi elementai? Geras klausimas. Sakyčiau, pirmiausia — kuria estetiką. Vėlgi, ne įkyrią, subtilią, tarsi foninis garso takelis. Pastarasis, beje, filme tikrai patrauklus. Kartu su fantastiniu kitos planetos vaizdu jis kuria, sakyčiau, meditatyvią nuotaiką, smilgčiojimą pirštų galiukuose. Apie galimybes, alternatyvas, tikimybę...
Viename komentare skaičiau, esą šis filmas pasirodė labai moteriškas. Nepajutau to. Netgi priešingai: nors pagrindinė veikėja yra moteris, tačiau jos kaltė, savigrauža, neviltis išgyvenami be jokio hiperbolizavimo, vyriškai santūriai. Tas santūrumas pavergia ir, kaip sakiau, įtikina, įtraukia į patiriamą išgyvenimą.
Summa summarum, „Kita Žemė“ mane nustebino visa ko saiku ir derme. Net kalbant apie šį filmą baisoka pasakyti per daug, per stipriai, per....
Tarp lentynų #7
Greta Macionytė
Tomas Kavaliauskas „Verslas, krikščionybė ir vartotojiška kultūra” Tomo Kavaliausko eseistikos rinkinys, sudėtas iš tekstų publikuotų įvairiuose leidiniuose – Verslo žinios, Miesto IQ, Kultūros barai, – knygų lentynose atsidūrė 2009 metais. Skaitant praėjus jau 5 metams dalis jų atrodo tikrai pasenę, o aprašomi įvykiai jau spėjo prisimiršti. Vis dėlto, puslapis po puslapio Tomas Kavaliauskas nagrinėja lietuviško […]
Geriausios ’14
knygulentyna
Taigi prabėgo dar vieni metai per kuriuos aš perskaičiau 56 knygas, kaip sako mano Goodreads 2014m lentyna. Manyčiau, tai visai padorus skaičius, visą darbo dieną dirbančiam žmogui. Šiais metais nusprendžiau pateikti kitokio tipo ataskaitą. Neminėsiu tų knygų, kurios man visai nepatiko ar patiko, tačiau nepaliko gilaus įspūdžio. Paminėsiu 14 knygų, kurios man patiko labiausiai. Jos išrikiuotos […]
Mums nieko kito nelieka, tik būti optimistais
Sigita Makarevičiūtė
Kiekvienas žmogus susiduria su tam tikrais sunkumais. Kai kuriems jie būna itin smulkūs ir vos juntami, kitiems – skaudūs ir žeidžiantys. Visiems anksčiau ar vėliau vis tiek tenka pajusti skausmo, ašarų, netekčių skonį ir, kai atrodo, kad visko netekai ir nebėra dėl ko džiaugtis, belieka tik bandyti įžvelgti kažką gražaus, nes neturi jokio pasirinkimo, o tik […]
George R. R. Martin. Karalių kova.
Ką skaityti?
MARTIN, George R. R. Varnų puota [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2014. 728 p. Dievas visiems mums krečia žiaurius pokštus, bet žmonės dar žiauresni (psl. 157). Va tai džiaugsmas! Visai atsitiktinai bibliotekoje radau šią labai lauktą knygą. Net du egzempliorius! Naujut naujutėlius! Ir? Nežinau, girdėjau nuomonių, kad kuo toliau, tuo […]
George R.R. Martin. Karalių kova / Kardų audra / Varnų puota
betelgeuse
Karalių kova: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2013. - 756, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 2). - ISBN 978-609-01-1093-5
Kardų audra: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 987, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 3). - ISBN 978-609-01-1329-5
Varnų puota: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 723, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 4). - ISBN 978-609-01-1607-4
Tarpšventiniu laikotarpiu P. Rothfusso „Karaliaus žudiko kronikos“ įtraukė į intensyvaus skaitymo maratoną, todėl ryžausi tam, ko žadėjau nieku gyvu nedaryti – vienu ypu perskaičiau II–IV G. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis. Pavieniui apie kiekvieną knygą kalbėti nematau tikslo: nė viena iš jų nėra kažkuo itin išskirtinė, be to, jau neabeatrenku, kur baigėsi antra dalis, prasidėjo trečia, kaip ją tęsė ketvirta... Galų gale, pati istorija neinspiruoja kokių nors detalesnių jos analizių. Tiesa sakant, drįstu manyti, kad G. Martinas tiek prituščiažodžiavo, kad sukūrė tikrą juodąją žodingumo skylę, kurioje prasmenga visi esami, būsimi ir netgi hipotetiniai jo kūrybos (a)prašinėtojai. Taigi pasidalinsiu vos pora asmeninių pastebėjimų.
Kai pirmąją n-logijos dalį „Sostų žaidimas“ apibendrinau išvada „o šiaip jau epas kaip epas, nieko pernelyg išskirtinio“, vienas anoniminis komentatorius skeptiškai replikavo: „tikiuosi, gali pateikti dar bent vieną pavyzdį palyginimui“. Tąkart šią pastabą praleidau pro ausis kaip įžeidaus G. Martino gerbėjo nirtulį, tačiau šiandien tenka pripažinti – „epo kaip epo“ diagnozė tikrai nebuvo vykusi. Ne, manęs neištiko staigi meilė sosto žaidimams, nenutvieskė G. Martino genialumo liepsnos, bet žanro specifika iš tiesų nušvito kitomis spalvomis – suskaitytas įdirbis duoda rezultatų.
Pirmiausia, neįvertinau rašytojo užmojų, jie – grandioziniai, o taip. Stulbinantys. Didingi užmojai ir įkyrus smulkmeniškumas – keistoki kompanionai, įtariu, neišvengiamai vedantys pamišimo ar bent jau neurozės link. Tiesa, ką ši (ne)galia ištiks pirmiau – rašytoją ar skaitytojus – kitas klausimas. Bet ištiks. Nes didingų užmojų fone visokios antrarūšės smulkmenos paskęsta dar jų neįsiminus, kitąsyk, žiū, nespėji taisyklingai veikėjo vardo perskaityti, o anam jau galva nuo pečių ritasi. Dar keblesni atvejai, kai, visumos požiūriu, veikėjas/įvykis taip pat yra menkavertis ar net bevertis, betgi jo aprašinėjimui skirta ne mažiau kaip šimtas puslapių. Duoklė intrigai? Arba vienas iš ankstyvųjų neurozės simptomų. Arba – „Ledo ir ugnies giesmė“. Mano anoniminis kritikas buvo visiškai teisus. R. Martino pasakojimui būdinga polifonija polifonijoje, kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai... Kitaip tariant, atgaiva idėjinio alpinisto dūšiai, vargelis menkiau treniruotam kopikui ir iššūkis skeptikui, gvildenančiam reljefo optimalumo klausimus.
Iš principo šią „kalnelių problemą“ gana sėkmingai išsprendė serialo kūrėjai. Pirminis mano skepsis jų atžvilgiu gerokai išblėso. Nors, pavyzdžiui, Arijos, Jono Snow, ypač – Stannio Baratheono siužetinės linijos romane man buvo gerokai įdomesnės, bet štai seriale kur kas patrauklesnės Tiriono, Sansos linijos. Tiesa sakant, manau, kad rašytinė istorija ir vizualizuotas pasakojimas daugeliu atveju labai sėkmingai vienas kitą papildo. Išskyrus pasakojimą apie Daineris. Teatleidžia man šios būtybės gerbėjai, ji neįdomi visur – tiek knygoje, tiek seriale.
Užsiminiau, kad, žvelgiant į pasakojimą kaip visumą, nei viena iš keturių skaitytų dalių nėra pernelyg išskirtinė. Taip, vienoje kiek daugiau lavonų, kitoje mažiau, bet iš esmės rašytojas išlaiko nuoseklų stilių. Tačiau vienu atžvilgiu išskirčiau trečiąją dalį – ji buvo komiška. Kalta čia ne „Kardų audra“, kaltas „Pietų parkas“. Žodžiu, vienoje „Pietų parko“ (A Song of Ass and Fire) serijoje, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Erikas išsiunčia Batorsą ir Skotą pas G. Martiną, kad šie sužinotų, kaip baigsis „Sosto žaidimai“. Batorsas G. Martino ir klausia: klausykit, o kodėl seriale nieko nevyksta, tik visi mojuoja peniais? Užuot sulaukęs atsakymo, vaikis gavo progą išvysti ir paties rašytojo pasididžiavimą. Serija smagi, bet iki kol neperskaičiau „Kardų audros“, tol nesupratau, kuo tie peniai „Pietų parko“ kūrėjams užkliuvo. Tiesa, knygos vertėja juos pavadino „kotais“. Ir – taip, jie tikrai verti minėtos parodijos.
Startuoja jaunimo kuriamų dainų apie Vilnių konkursas!
Nida
Siekiant paskatinti jaunų kūrėjų saviraišką, įkvėpti pasitikėjimo, ugdyti bendruomeniškumą ir pilietiškumą skelbiamas autorinės dainos konkursas „Mano Vilnius mano“, kurį organizuoja leidykla „Aukso žuvys“ . Dainą konkurso organizatoriams reikia pateikti iki š. m. vasario 9 dienos, o laimėtojų paskelbimas ir apdovanojimai vyks bei nugalėtojų kūriniai gyvai skambės Vilniaus knygų mugės metu vasario pabaigoje. Konkurso nuostatuose neribojama […]
Thomas Mann. Budenbrokai.
Ką skaityti?
MANN, Thomas. Budenbrokai [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Jonas Vaznelis. Kaunas: Jotema, 2014. 608 p. „Kas gi yra jis, Tomas Budenbrokas, – komersantas, verslo žmogus, ar abejonių kupinas svajotojas?“ (psl. 379). Ši mano viena mėgstamiausių knygų – apie komersantų ir konsulų Budenbrokų šeimą, jos džiaugsmus, laimes, ir kad ir kaip bebūtų gaila, nuosmukį. Tai viena […]
684(17) George R. R. Martin “Varnų puota. Ledo ir ugnies giesmė. 4 knyga”
Salomėja
George R. R. Martin „Varnų puota. Ledo ir ugnies giesmė. 4 knyga“ Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Sakyčiau, kad ši knyga yra pati nuobodžiausia iš visų keturių, kurias aš skaičiau. Įpusėjusi net pasiskundžiau: nei gerų skerdynių, […]
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .