veikiantis
Knyga lengva ir plaukianti. Skaitant jauti kaip ji užgula tave tarsi iš debesų nuausta pūkinė antklodė. Tekstas valdomas, atrodytų, be didesnių pastangų, metaforos taiklios, neperkrautos, įdomios, viskas savo vietose, lyg Akvilės ranka drumstų vandenį, lengvais mostais tikrindama jo temperatūrą. Įdomu tai, kad “Jausmai“ parašyti iš vaikino perspektyvos. Pati autorė iš savęs yra labai vizuali, todėl …
Anonymous
Ši stora Orlando Figes knyga apie Rusijos kultūros istoriją buvo verta viso jai skirto laiko – o kadangi puslapių ir joje minimų detalių labai daug, tai ir laiko prie jos praleidau nemažai. Iš karto galiu teigti, kad visgi tokios apimties knygoje ne visur autoriui pavyko išvengti netikslumų ir susipainiojimų, bet bendras nupieštas paveikslas labai naudingas.
Rusija nuo pat Petro Pirmojo laikų kultūriškai yra dvilypė: joje vis kovoja Europietiškos srovės su senesne, Azijos kultūra (tiek vietinių slavų, dar iš pagonių laikų atneštais kultūros elementais, tiek mongolų, tiek įvairiausių Rusijos tautų papročiais). Priklausomai nuo valdovo bei vyraujančios mados nuolat blaškomasi tarp begalinio noro visiems įteigti, kad jie tokie patys europiečiai, iki grįžimo į tam tikrą primityvizmą, bandant įrodyti, kad mus Europos nereikia, mes geresni ir dvasingesni. Knygos pavadinimas - Natašos šokis - referuoja į Tolstojaus „Karo ir Taikos“ epizodą, kai Nataša, pamiršusi savo vakarietišką auklėjimą, kaime ima šokti slaviškus kaimo šokius: bet tai atsitinka tik tokiu metu, kai Napoleono karo pasekoje tapo nebemadinga papūgauti prancūziškoms manieroms. Iki Napoleono karo visa aukštuomenė lygiavosi į Paryžių, kalbėjo prancūziškai, o rusų kalbą žinojo tik iš vaikystės, tik iš auklėmis dirbusių baudžiauninkių.
Rusų kultūra daugiausiai vystėsi aukštuomenės, kuri lygiavosi į vakarus, bet nuolat buvo jaučiamas tam tikras nerimas, kad visgi giliau pakrapščius kultūrinį sluoksnį rasi kažką šiek tiek laukinio. Ta „laukinė“ kultūra nėra bloga, tiesiog ji kitokia nei vakarietiška – ir iki XIX amžiaus pabaigos jos labiau buvo gėdijamasi nei ja didžiuojamasi. Maždaug 1900-aisiais Rusija vakariečių pasąmonėje tapo egzotiška, bet stipriai besivystančia šalimi – su Rusija susiję dalykai tapo labai populiarūs. To meto Rusija buvo tikras „emerging market“ atvira investicijoms ir su sparčios industrializacijos užuomazgomis (užtenka prisiminti Henry Norman „All the Russias“). Šalis, kuri beveik Europa, bet vis dar egzotika; šalis su keistais garsais, papročiais. Rusų kompozitoriai, baleto meistrai paėmė vakarietiškas meno formas ir į jas įdėjo rusiškos egzotikos: taip atsirado „pasaulinio lygio rusų kultūra“. Vakarų ir rusiškos egzotikos sintezė. Tiesa, spalio revoliucijos metu, daug laisviausiai mąstančių rusų kūrėjų tapo emigrantais vakaruose, kur rusų kultūrą teko atstovauti emigracijoje. Aukštoji rusų kultūra prisiminta jau tik po sovietinio laikotarpio.
Beje, knygoje buvo keletas įdomių faktų, kurie liečia ir mus: rašoma, kad prietaras nesisveikinti per slenkstį sutinkamas Vidurio Azijos ir mongolų tautose, tad matyt atneštas užkariavimų metu. Vakarų kultūroms toks prietaras nebūdingas.
Nosferatu
Perskaičiau labai gražią knygą, Caro De Robertis „So Many Stars“ (Tiek Daug Žvaigždžių), kolekciją įvairių kultūrų queer istorijų. Pasaulio be LGBTQ, kaip bebūtų buvę vadinti, niekad nebuvo. Ir niekad nebus.
kaskaityti.lt
CHAMBERLAIN, Diane. Drąsos medis [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 391 p. – Bet mes … Skaityti toliau
veikiantis
Užrakintos durys – tai dar viena katė maiše, kai nieko apie knygą ar jos autorę nežinau prieš pradėdamas skaityti. Tokios knygos sukuria daugiausiai azarto, nes niekada nežinai, pataikysi ar ne. Bus įdomu ar nuobodu. Bet su azartu, tokios knygos nešasi ir didžiausią riziką, nes sėkmės procentas visada būna labai minimalus. Šios knygos pradžia nuteikė pozityviai, …
Nosferatu
Nežinau ar Eliot Duncan knyga „Ponyboy“ yra biografinė, bet, kaip ten bebūtų, ji nuostabi. Pasakoja apie savęs, kaip translyčio, priėmimą pasaulyje, kuris tau teigia, kad turi daryti atvirkščiai.
kaskaityti.lt
MALŪKAS, Edmundas. Karalienė Barbora [istorinis romanas]. Panevėžys: Magilė, 2017. 416 p. – Visą naktį akis pravėrus žiūrėjau į tamsą, į … Skaityti toliau
Virginija S.
„Gerų knygų“ rubrikoje „Knygų klubai Lietuvoje ir užsienyje“ kalbamės su Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Užpalių bibliotekos „Gero skonio” klubo vadove Vida Juškiene. Kaip atsirado „Gero skonio” klubas? Kieno tai buvo idėja? Iš kur šis gražus klubo pavadinimas? Ar seniai klubas veikia? Dirbant bibliotekoje, kalba visada pasisuka apie perskaitytas ar norimas perskaityti knygas. […]
The post Bibliotekininkė Vida: „Skirtingumus suvienija noras pažinti sritį, kuri nėra tavo” first appeared on Geros knygos.Nosferatu
Perskaičiau labai trumpą, bet labai stiprią knygą, Merle Miller „On Being Different“ (Apie Buvimą Kitokiu). Tai toks tarsi trumpas apibendrinimas gyvenimo, esant homoseksualiu, 60-aisiais – 70-aisiais (Amerikoje). Su įvadiniu žodžiu, kuris padės suprasti, kaip viskas buvo, kur viskas pakrypo ir kiek dar daug darbo laukia.
Virginija S.
Detektyvų mėgėjų klubas užbaigė savo antrąjį sezoną. Birželio 30 d. vykęs susitikimas pradėtas paskutinės perskaitytos knygos –J. Katzenbacho romano „Trys raudonos“ aptarimu, reziumuojant, jog šis visiems puikiai žinomos pasakos apie Raudonkepuraitę panaudojimas šiuolaikinio psichologinio teroro pavaizdavimui meta iššūkį tradiciniams lyčių vaidmenims trileriuose ir kriminalinėje literatūroje. Ne vieną skaitytoją romano siužetas paskatino susimąstyti apie teisingumą – […]
The post Detektyvų mėgėjų klubas užbaigė antrąjį sezoną first appeared on Geros knygos.Skaityta.lt (©) 2001-2025. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.