Pasirodo šiais laikais dar būna ir taip: nudilinau daugelio Vilniaus knygynų slenksčius (gerai, gerai – nemeluosiu –veikiau jau nuzulinau telefono ragelį), klausinėdamas ar turi jie dar pernai išleistus „Senuosius Šiaulių atvirukus“, bet paaiškėjo, jog sostinėje šios knygos įsigyti tiesiog neįmanoma. Neatvežė. Niekam neįdomu. Tikriausiai.

Iš tikrųjų kokiems keistuoliams gali būti įdomus 858 senovinių atvirukų albumas, su unikaliais XIX-XX a. pr. Šiaulių, jų apylinkių, ten gyvenusių žmonių, to meto technikos ir pan. atvaizdais?..

Kam gali būti įdomi 1912-aisiais Šiauliuose nusileidusio žymaus rusų aviatoriaus V. Abramovičiaus ir jo lėktuvo fotografija? Ką sudomins vokiečių kareivių, abejingai stebinčių ugnyje pleškantį miestą, smalsių turgaus pardavėjų, virš Šiaulių skriejančio dirižablio, turkų princo viešnagės, per gatves varomų barzdočių rusų belaisvių, miesto elgetų, cirko „stiprolių“, kurioziškų Lietuvos žemėlapių ir kt. atvaizdai?..

Matyt nedaugelį – todėl ir šį 1000 egz. tiražu išleistą albumą įsigyti galima tik nuvykus į Šiaulius.

Na, bet kalba juk apie albumą, o ne aptingusius sostinės knygynus, kuriuose, tiesa, kai kur tebesipuikuoja aprašomo leidinio „dvasiniai broliai“ (Lietuvos Nacionalinio muziejaus parengti Kauno atvirukai 1918-1940 ir Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915 ).* „Senuosius Šiaulių atvirukus“, beje, išleido jau kitas – Šiaulių „Aušros“ muziejus, albumo sudarytojai: A. Šlivinskas, P. Kaminskas ir R. Barisaitė.

Ką reiškė tais laikais atvirukas sugeba įsivaizduoti nedaugelis, nedaugelis įsivaizduoja ir kokia jų gausybė buvo išleista I-ojo pasaulinio karo metais. O šio karo pėdsakai – tai ne tik nuniokoti Lietuvos miestai ir kaimai, bet ir landūs vokiečių karo fotografai, fiksavę (o leidėjai – publikavę) šimtus (kol kas surasta apie 500 tokių atvirukų) įvairių Lietuvos vietovių atvaizdų.

Jei ne minėti fotografai, apie tai, kaip tuomet atrodė smulkesnės Lietuvos gyvenvietės** (pvz., Skaudvilė) ir jų gyventojai, matyt, galėtume tik paspėlioti. Šiandien tas unikalias fotografijas, išleistas atvirukų pavidalu, aktyviai medžioja kolekcionieriai (toks kolekcionavimas vadinamas filokartija). Daugiausia tuomet fotografuoti, aišku, Vilnius ir Kaunas, bet Šiauliai (tiksliau – tai, kas iš jų liko, o liko nedaug) užima garbingą III-iąją vietą.

Kaip teigia vienas albumo sudarytojų, A. Šlivinskas, 1900-1918 metai vadinami atvirukų leidybos „aukso amžiumi“, carinėje Rusijoje nespalvoti atvirukai kainuodavo vos 3-5 kapeikas, o nelegalūs (taip, buvo ir tokių) – tik 1 kap.

Kaip nebūtų keista – labiausiai atvirukai išpopuliarėjo I pasaulinio karo metu, anot A. Šlivinsko, tokia jų paklausą „...lėmė nemokamas karo lauko paštas ir paprastesnė nei laiškų cenzūra, gerokai sugaišindavusi jų persiuntimą.“

Na, bet žvilgtelkime pagaliau ir į patį albumą. Santūrokas rusvas viršelis, labai gera poligrafinė kokybė, be to, leidėjai nenuskriaudė skaitytojų ir vaizdais: dauguma atvirukų albume vaizduojami natūralaus dydžio ar sumažinti iki 82 proc. (ne paslaptis, kad kai kurie albumų leidėjai unikalesnius atvaizdus „saugo“, juos gerokai sumažindami ar dėdami į atverstinius puslapius). Kaina (apie 80 Lt.) tokio pobūdžio, masto ir unikalumo leidiniui labai nuosaiki.

Visi atvirukai suskirstyti į 4 periodus: carinės Rusijos (1902-1914), I-ojo pasaulinio karo (1915-1918), Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) ir II pas. karo (1941-1944).

Carinė Rusija. Aibė nepaprastai įdomių atvirukų, kad ir Gabrieliaus Landsbergio, 1909-1916 m. gyvenusio Šiauliuose ir dirbusio draudimo kompanijos „Rossija“ inspektoriumi. Miesto vaizdai, žemės ūkio paroda, gimnazijų, akių gydyklų, garinio Kaganovo šokolado fabriko atvirukai, Borodino mūšio 100-ųjų metinių minėjimo iškilmės. Jau minėtas lakūno Abramovičiaus, 1912 m. vasarą per 23 dienas nuskridusio iš Berlyno į Peterburgą ir stabtelėjusio Šiauliuose, atvirukas.

Šiauliai, kaip rašo A. Šlivinskas, tuo metu buvo antras pagal dydį Kauno gubernijos miestas, jame gyveno apie 23 tūkst. (be kariuomenės) gyventojų, tad natūralu, jog ir atvirukai atspindi spalvingą ir įvairiapusį miesto gyvenimą.

Pirmasis pasaulinis karas. Įspūdingiausia ir turtingiausia atvirukais albumo dalis. Jau tituliniame skyriaus lape pateiktas reto grožio ir kokybės atvaizdas, kuriame Ch. Frenkelio odų fabriko fone bravūriškai pozuoja vokiečių kareiviai, saugantys niūrius barzdočius rusų belaisvius.

Dauguma kitų atvirukų – žymiojo Šiaulių gaisro 1915-ųjų pavasarį, kai miestas beveik visiškai sudegė,*** vaizdai.

Juose matyti tiek besiblaškantys, mantą iš namų velkantys gyventojai (daugiausia žydai), tiek abejingai liepsnas ir dūmus stebintys vokiečių kareiviai ir karininkai. Po griuvėsius ir degėsius besikapstantys padegėliai, gatves tvarkantys rusų belaisviai, neįprastai daug Šiaulių elgetų atvirukų, yra ir labai spalvingas atvirukas, vaizduojantis to meto „šiauliečių tipus“. Ir daugumoje šių atvirukų dominuoja virš griuvėsių stūksanti baltabokštė Šiaulių bažnyčia, kone vienintelis sveikas išlikęs miesto pastatas. Ant kurio stogo matyti uždažytas (ar išdėliotas) baltas kryžius, matyt tik šitaip ir apsaugojęs bažnyčią nuo negailestingo artilerijos apšaudymo. Tiesa, kai kuriuose atvirukuose matomos skeveldrų suvarpytos bažnyčios sienos leidžia manyti, jog pastatas išliko tik laimingo atsitiktinumo dėka.

Miesto gaisro vaizdai kai kur „paryškinti“ spalvotomis liepsnomis – matyti, kad vokiečių leidėjams rūkstantys griuvėsiai pasirodė nepakankamai įspūdingi, tad pastatai kai kur „nuspalvinti“ liepsnos liežuviais... Daug turgaus, pirkėjų, pardavėjų, arbatinės padavėjų vaizdų, tačiau beveik visur – griuvėsių fone.

Nemažai vokiečių kariuomenės, įžengiančios į miestą, patruliuojančios jo gatvėmis, vaizdų. Taip pat yra ir ne tiek Šiaulių, kiek jų apylinkių –, pvz., Bubių atvaizdų. Galima rasti ir įvairių bažnytinių procesijų, laidotuvių atvirukų.

Yra ir visai unikalių vaizdelių – pvz., vokiečių raitelių vedamas sušaudyti „šnipas“, gali būti – lietuvių valstietis (daugelis kurių karo metu šitaip tapo tiek vokiečių, tiek rusų įtarumo aukomis).

Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) atvirukų skyrius gerokai skurdesnis, tačiau ir čia nemažai įdomybių: pvz, ar jums įdomu, kaip 1919 m. atrodė telegrafo ir telefono ryšių mazgas? Man – įdomu.

Gausu dar neatstatyto, apgriuvusio miesto atvaizdų, yra įvairių įdomių reklaminių atvirukų: cirko „stiprolio“ atvaizdas, emigrantams skirti atvirukai-lapeliai, grūdų elevatoriaus reklama ir t.t. Ypač įdomus žemėlapių skyrius, tarp kurių – ir unikalus propagandinis lenkų atvirukas, pavadinimu „Tokia turi būti mūsų Respublika“.

Na ir negausiausias skyrius – II-ojo pasaulinio karo laikų atvirukai, kurių tėra vos du.

Reziumuojant – labai vertinga ir įdomi knyga. Tiems, kurie nori istoriją ne tik perskaityti, bet ir „pamatyti“, kiek tai, aišku, įmanoma.

Iliustracijos

01 - Garsus rusų lakūnas Vsevolodas Abramovičius, atskridę į Šiaulius 1912 m. vasarą. Žuvo 1913 m., mokydamas Rusijos aviatorę J. Šachovskają.

02 - kareiviai, saugantys rusų belaisvius prie Ch. Frenkelio odų fabriko Šiauliuose. A. Kiulevindto fotografija.

03 - miesto gyventojai. 1915-1916 m. atvirukas.

04 - griuvėsiai 1915 m. O. Burmeisterio fotoatvirukas.

05 - Degantys Šiauliai. Gaisrą stebintys vokiečių kariai laukia įsakymo.

06 - Propagandinis lenkų organizacijos Polska organizacja wojskowa (P.O.W.) atvirukas, parodantis jų požiūrį į Lenkijos teritorijos ribas. Išleistas 1939 m., Lvove.

---

* Paskubėsiu pranešti, kad „Kauno atvirukai“ man nelabai patiko: minkštais (!) viršeliais, atvaizdai ten mažiukai (jų galėjo būti gerokai mažiau, bet didesni), visai neatspindėtas audringas 1915-1917 m. periodas, kai miestą užėmę vokiečiai išleido ypač daug Kauno atvirukų.

„Vilniaus vaizdų atvirukai“ – visai kita kalba – monumentalus sunkiasvoris monstras (taip, jį net fiziškai nešioti sunku), su daugyyyybe (3,5 tūkst.), geros kokybės atvaizdų. Labai geras ir labai brangus (kaina apie pustrečio šimto litų), bet turėdamas jį, supranti, kad turi kažką tikrai labai vertingo. Net jei nesidomi Vilnium ir jo atvaizdais – po n metų ši knygelė kainuos ojoj kiek. Puiki smulki investicija.

** Tiesa, daugeliu atvejų (pvz., Tauragės, Šiaulių) vokiečių fotografams telikdavo užfiksuoti jų griuvėsius. Ką jie, panašu, darydavo su šiokiu tokiu keršto jausmu – mat po Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Rytprūsius ar Klaipėdos kraštą griuvėsiais virto ir nemažai vokiečių gyvenviečių.

*** Vokiečių teigimu, taip pat vietos gyventojų liudijimais miestą atsitraukdami padegė rusai. Taip pat minima, jog miestas užsidegė ir nuo vokiečių artilerijos ugnies. Tačiau labiausiai ugnis įsisiautėjo dėl vėjuotos dienos ir dėl to, jog daugelis gyventojų paliko miestą, ar, bijodami vokiečių, ilgai nedrįso gesinti pastatų. Vokiečiai irgi ilgą laiką tik abejingai stebėjo liepsnas ir nesiėmė miesto gesinti.

Norintiems „pamatyti“ XIX-XX a. Šiaulių ir Lietuvos istoriją