Aidas Marčėnas - vienas iš dar likusių retų Lietuvos poetų, kurie labai daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui, ritmui, bet anaiptol negalima pasakyti, kad dėl to nukentėtų eilėraščio turinys. Ir labai nustebęs neseniai "Šiaurės Atėnuose" skaičiau Aido eilėraščius, kur nebeliko rimo, to, kurį jis valdė su tokiu virtuoziškumu, kad belikdavo skaityti, žavėtis ir pavydėti. Man būtų liūdna, jeigu šis sonetų ir skambumo meistras pradėtų kitokį stilių...

"Vargšas Jorikas" - pagal chronologiją penktoji, paskutinė Aido Marčėno lyrikos knyga ("100 eilėraščių", kartu su Sigitu Parulskiu yra rinkinys, o ne naujos eilės), ją iki šiol galima rasti knygynuose. Jorikas - jeigu pamenate, Danijos karaliaus dvaro juokdarys, kurio kaukolę rankose laikė Hamletas, tikriausiai laikinumo simbolis. Ir, man rodos, šios rinktinės pagrindinė tema - akimirka ir laikinumas. Nuotaika gal šiek tiek ir liūdnoka, bet kartu ir natūrali - niekas nesipriešina, niekas nekariauja, tiesiog teka gyvybė tol, kol yra. Susitaikymas, būties viršenybės pripažinimas. Ir viskas vyksta čia pat - Gorkyne, ligoninių parkuose, daugiaaukščių balkonuose, knaipėse, užrašant ant cigarečių pakelių, deklaruojant turtą, seilėjantis kregždėms...

Nesu literatūros kritikas, nemoku analizuoti eilėraščių, todėl "nepilstysiu" apie menines priemones, lyrinio herojaus kančias. Tiesiog pasiūlysiu tiems, kas mėgsta eiliuotą poeziją, pasiskaityti.

Ir krykteli paukštis ir siela pagyja
Diena su naktim susitaiko lapijoj
Ir vakaras temsta ir vasara baigias

Tankmėn, kur pradėjo šaltinis dainuoti
Iš sapno į sapną keliaujančios sraigės
Nusineša skilusį kūno ąsotį

...