Hm, vis dar senoji geroji Anglija? Troliai, barsukai, laukiniai sūriai ir neregėti išradimai. Pikti dėdės ir kvailos poniutės. Ir, aišku, geri draugai ir nuotykiai, kitaip nebūna. Ši knyga, kaip mėgstama anotacijose, išgirta tiek, kad jau, rodos, ne tik pretenduoja, bet ir tapo vaikų literatūros klasika, o jei dar Holivudas pastatys fiiilmą… Ar girdėjote apie ją? Aš - kol nenusipirkau, negirdėjau. Žinoma, visa britų maginė fantastika vaikams nebūtinai turi būti išreklamuota taip kaip patys žinote kokiu atveju. Todėl, tarkime, kad galim nesugadintu išankstinės reklamos žvilgsniu pažiūrėti į šį kūrinį.

Pirma, kas kris į akis - tai iliustracijos. Autorius kiek karikatūriškai vaizduoja personažus ir miestą, kuriame vyksta veiksmas - Retbridžą. Jis nėra vien vaikų rašytojas, bet dar ir profesionalus dailininkas; ypač tai matosi damų-mados aukų paveiksluose: viskas jų figūrose ir apdaruose hipertrofuota, jei aukštakulniai - tai kaip koturnai, jei šukuosenos - tai metro aukščio, o jau klubai, o jau rankinukai… Šiaip ar taip, paveiksliukus vis dėlto norisi pavadinti "senais gerais", jei smalsu, galite paieškoti jų čia. Antra, ką pastebėsim jau ne vartydami, o skaitydami - po truputį atsiskleidžiantį "stebuklingą pasaulį šalia", po kurį mus vedžioja autorius. Ne, tas pasaulis visai ne meiliai, romantiškai stebuklingas, sparneliais mosuojančių ir pudrą barstančių fėjų ar burtininko su nemokamais eskimo mėlyname sraigtasparnyje nerasime. Tiesiog ribos tarp maginės fantastikos ir įprasto pasaulio čia nėra. Tarkim, troliai, veikiantys romane, nors žmonėms nėra įprasti (nes slapstosi iš drovumo, dėl to net vaikšto "apsirengę" kartoninėmis dėžėmis), tačiau visai natūralūs gyventojai. Geriečiai į juos žiūri palankiai, paprasti žmonės beveik nepastebi, blogiečiai vadina neūžaugomis ir nori sunaikinti. Žiurkė čia gali būti laivo kapitonu (ak, tas angliškas humoras), o sūriai turi kojeles, moka bliauti ir laksto pievomis bei miškais.

Nuo sūrių viskas ir prasidėjo. Kadaise Retbridže veikė sūrių gamykla, kuri ne vien teršė orą, bet ir nuodijo žmones savo produkcija. Galų gale miesto valdžios kantrybė trūko ir gamykla buvo uždaryta, taigi, fabrikantai liko be pasipelnymo šaltinio. Ar gali įpratęs prabangoje vartytis tokio turčiaus sūnelis atleisti miestui už pažeminimą? Ne! Uždrausta Sūrininkų gildija nenutraukė savo veiklos. Jos nariai gaudo po sūrinės uždarymo išsilaksčiusius po miškus (ir turbūt kažkaip besiveisiančius) sūrius, aukoja juos kažkokiam paslaptingam monstrui apleistoje salėje ir rengiasi keršto akcijai. Taigi, kad ir karikatūriškas savo užsiėmimais, bet visai grėsmingas sumanymais blogis yra. Dabar apie kitą pusę.

Pagrindinis herojus, berniukas Artūras, gyvena po žeme. Ką jis ten veikia? Tiesiog gyvena. Nes ten įsikūręs jo senelis, netikras, bet labai mylimas ir geras. Kodėl įsikūręs, sužinosime jau antroje knygos pusėje. O kad pasiligojęs senelis turėtų ką valgyti pirmoje knygos pusėje, Artūras kartais naktimis išlenda į paviršių nušvilpti kokios daržovės ar vaisiaus iš miestiečių sodų. Visokiais išradimais besidomintis senelis jam pagamino ne tik sparnus, bet ir pasikalbėjimų įrenginį, paslėptą lėlėje. Tačiau Artūras sugeba įkliūti į bėdą, pasipainiojęs ant kelio sūrininkams. Gerai, kad jam pavyksta sutikti buvusį advokatą, seną poną Vilberį, kuris ne vien pagirdo karšta kakava ir pamaitina bandelėmis išsigandusį berniuką, bet ir imasi gelbėjimo operacijos. O tada prasideda. Iš pradžių reikia gelbėti senelį, sūrius, paskui jau ir gėlavandenę jūrų karvutę, trolius, kopūstgalvį, žiurkes, Artūrą, įvairius požemio gyventojus, galų gale visą miestą (ačiū dievui, ne visą Žemę, nors Holivudas gal pataisys šį neapsižiūrėjimą). Ne, viskas ne taip jau ir paprasta, nes teisėsaugos atstovai šiame mieste korumpuoti, o išradimus pasisavinti ir piktam panaudoti gali ir patentų biuro atstovai.

Knygoje pribarstyta keistų ir neįtikėtinų detalių. Pvz., savanorių policininkų dviračių ratai - aštuonkampio formos… Dėl to jie labai nervingi, nes ne kiekvienas gali užsidirbti pagalvei po užpakaliu. Požemiuose gyvena ne vien troliai, bet dar ir kopūstgalviai, nedideli žmogeliai, kažkokiu būdu auginantys ten jų dievinamus kopūstus ir nešiojantys pririštą kopūsto galvą virš savo nuosavos, taip pat paslaptingi triušiai ir triušienės - tarsi tikri, tarsi gyvūnų užauginti pamestinukai vaikai, o dar pikti kaip velniai ir besikandžiojantys greitaeigiai barsukai. Atrodo, terpė - fantastiška, suk istoriją po istorijos, klok klodą ant klodo. A.Snou pasirenka kitą kelią, jis pabarsto parodijų, aliuzijų suaugusiam skaitytojui, žodžiu, tokių nedidelių inkliuzų, kartais net nesirūpindamas priderinti prie pagrindinės veiksmo linijos: įmantri kopūstgalvių karalienės kalba, draugiškas triušių pasaulis su garsiai skaitomomis pasakomis, madingų aksesuarų "kaip Paryžiuje" troškulys turguje, išradimų patentavimo problemos… Ten pakikeni, šen pakikeni, ir tas teisinga, ir anas - bet?

Šiai knygai trūko visai nedaug, kad ji ne vien įtrauktų į veiksmą, prablaškytų smagiais piešiniais, bet ir užkabintų kažką giliau, sukurtų savitą pasaulį ne vien keletui skaitymo dienų, bet išaugintų to pasaulio šaknis. Kad siužetas ne vien "stovėtų ant žemės", bet ir turėtų potencialą augti skaitytojo vaizduotėje. Galbūt rašytojas dar ir sunkiai įsigyveno į Artūro vaidmenį: istorija, iš pradžių pasakojama jo akimis, paskui atitrūksta, autorius atsistoja visu savo ūgiu ir iš aukštai apžvelgdamas Retbridžą, vedžioja mus po savo sukurtą pasaulį - kaip po judančių karikatūriškų paveikslėlių ir lėlių miestą. Sekti istoriją įdomu ir smagu, bet ar patikėti ja - va čia jau klausimas.

Laisvę sūriams!