1979-ųjų pavasaris. Brendinso universiteto (Valthemas, Masačiusetso valstija) absolventams įteikiami diplomai. Mitch‘as Albom‘as – vienas iš šių absolventų. Linksmame pabaigtuvių šurmulyje jis susiranda mylimiausią savo dėstytoją Morį Švarcą, kad atsisveikintų prieš žengdamas į kitą gyvenimo etapą. Nereikšmingi žodžiai, gražūs palinkėjimai bei pažadas ir toliau palaikyti ryšius.

1994-ųjų rugpjūtis. M. Švarcui neurologas praneša diagnozę – šoninė amiotrofinė sklerozė (SAL – lot. sclerosis amyotrophica lateralis). Nepagydoma galvos ir nugaros liga, pažeidžianti smegenų motorinius laidus ir neuronus: paralyžiuojamos kojos, ima trūkčioti liemens raumenys, nyksta raumenų skaidulos. Kai pasiekiamas smegenų kamienas, ligonis dūsta, springsta, užkimsta, nyksta liežuvio raumenys. Iš pradžių žmogui sunku judėti, vėliau kojos visai atsisako klausyti. Liga kyla kūno vertikale: sunku šlapintis, valdyti rankas, valgyti, kvėpuoti. Po vieno iš priepuolių ateina Jos Didenybė Mirtis.

Tačiau profesorius atsisako smilkti kaip žvakė, todėl nesutinka gėdytis mirties: „Ne, jis nutarė paversti mirtį savo paskutiniu moksliniu projektu, svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu. Jei jau visiems teks mirti, tai jo mirtis gali turėti nemenką vertę kitiems, tiesa? Jis galėtų būti tyrimo objektas. Tarsi žmogus-vadovėlis.“ (17 p.). Knygoje „Antradieniai su Moriu“ dėmesys skiriamas ne nagrinėti tokio elgesio etiškumą, o atskleisti požiūrį į gyvenimą žmogaus, žinančio, kad po poros mėnesių mirs.

Be abejo, tokia laikysena susilaukia didelio susidomėjimo: studentai, kolegos, draugai, spauda, radijas, TV. Vieną tokių interviu pamato M. Albom‘as ir po šešiolikos metų prisimena duotą pažadą lankyti Mokytoją, trenerį, dvasinį vadovą. Kartu tai proga prisiminti „universiteto laikus, kai laikiau turtą blogiu, baltus marškinius su kaklaraiščiu – kalėjimo drabužiais, o gyvenimą – nevertą gyventi, jei netenki laisvės kurį rytą atsikėlęs apžergti motociklą ir, atstatęs vėjui veidą, išlėkti kur akys veda – į Paryžiaus gatves ar Tibeto viršukalnes“ (40 p.) bei pasižiūrėti realybei į akis: „Vietoj to, jau dešimt metų gyvenu Detroite, einu į tą patį darbą, lankausi tame pačiame banke ir pas tą patį kirpėją. Man trisdešimt septyneri, aš apsikarstęs kompiuteriais, modemais, mobiliaisiais telefonais ir esu kur kas produktyvesnis, nei koledžo laikais. Kurpiu straipsnius apie išturtėjusius atletus, kurių daugumai tik nusispjaut į tokius kaip aš. Nebesijaučiu jaunesnis už savo kolegas, nebedėviu pilkų sportinių nertinių ir nebevaikštau su neuždegta cigarete dantyse. Nebesiginčiju, prisikimšęs burną mišrainės su kiaušiniu, apie gyvenimo prasmę.“ (41 p.).

Buvęs studentas skrenda pas Mokytoją (mokytojai niekada nebūna buvę), kad pabandytų susigrąžinti prarastą laiką. Jie susitinka kiekvieną antradienį ir aptaria vis kitą temą. Klausimų M. Albom‘as turi daug: mirtis, baimė, senatvė, godumas, vedybos, šeima, visuomenė, atlaidumas, prasmingas gyvenimas. O antradienių bus belikę tik keturiolika...

Knygos struktūra paprasta: kiekvienas susitikimas skirtas aptarti vienai iš temų ir parodyti, kaip gęsta profesorius. Antradienių aprašymai kaitomi su M. Albom‘o prisiminimais apie studijų laikus ir M. Švarco paskaitas, prisiminimais iš vaikystės ir istorijomis iš profesoriaus gyvenimo. Deja, šie aprašymai yra stiprioji knygos dalis, nes išmintis, kurią Mokytojas perduoda mokiniui (ir kuria M. Albom‘as siekia pasidalinti su kitais), pateikta silpnokai. Ne, ne todėl, kad ji neteisinga ar atrodo paprasta. Pirmiausia, knygelė per plona, kad būtų galima išsamiai išnagrinėti visas užsibrėžtas temas. Antra, visi atsakymai yra žinomi ir, dar blogiau, dėstomi nuvalkiotai: „Mūsų šalyje veikia savotiška smegenų plovimo sistema, – atsiduso jis. – Ar žinai, kaip plaunamos smegenys? Reikia vis ką nors kartoti. Būtent taip pas mus ir daroma. Nuosavybė – tai gerai. Daug pinigų – gerai. Daugiau nuosavybės – gerai. Daugiau pelno – gerai. Daugiau – gerai. Daugiau – gerai. Mes kartojame šias frazes ir mums jas kartoja tol, kol niekam net nebekyla jokia kita mintis. Eiliniam žmogui jos taip apdumia akis, kad jis visiškai nebemato, kas iš tiesų svarbu.“ (130 p.).

Visa tai dar galima būtų pateisinti (kartojimas žinojimo motina, pakartota teisinga mintis netaps neteisinga, geriau kartoti, ką sako profesorius, o ne jo minimi „smegenų plovėjai“ ir pan.), tačiau neatleistinas trečias, svarbiausias, M. Albom‘o trūkumas – didaktika. Net neperskaičius trečdalio knygos, nuolatinis bukas baksnojimas pradeda kelti alergiją. Tartum ir gerai, kad mintis nevyniojama į vatą, t. y. į kokią pamokomą istoriją, tačiau to paties autoriaus romanas „Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje“ skaitėsi daug įdomiau.

Knygos nuotaika slogi, nes pabaiga žinoma iš anksto: progresuojanti liga ir neišvengiama mirtis. Dėl to jautresniems skaitytojams „Antradieniai su Moriu“ suvirpins širdį, o cinikams iš knygos šaipytis neleis mirštančiojo padėtis.

Ši knyga labai tinka prie kitų leidyklos „Trigrama“ išleistų knygų: Richard‘o Bach‘o „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ bei „Iliuzijos“ ir Deng Ming-Dao „365 Dao: įžvalgos kasdienai“ (tiek tiesiogiai pagal knygų formatą, tiek pagal tikslinę grupę). Nors „Antradieniai su Moriu“ yra asmeninė knyga ir neabejotinai svarbi M. Albom‘ui kaip pagarbos savo Mokytojui išraiška, tačiau siūlyčiau nesekti autoriaus pavyzdžiu. Geriau savo Mokytojus, jeigu tokių turite, pagerbkite geru darbu ar geru kūriniu – nebūtinai apie Mokytoją, svarbu, kad būtų vertinga. O Mokytojui, neabejoju, užtektų ir dedikacijos.

Parašyta iš pagarbos Mokytojui