Aldonas Pupkis „KALBOS KULTŪROS STUDIJOS“

Koncentruotų leidinių apie kalbos kultūrą ilgą laiką trūko, nors poreikis buvo visada. Žymus kalbininkas, lituanistas,Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas A. Pupkis parengė studiją, kurios informacijos nepakankamumu tikrai neapkaltinsi. Knygos vertę dar padidina ir po kiekvieno skyriaus pateiktos išvados bei sąvokų ir asmenvardžių rodyklė pabaigoje.

Studiją sudaro 9 skyriai; kiekvienas jų užima vidutiniškai 45 puslapius. Pvz., pirmajame skyriuje „Tautinė kalba“ nurodomos šios kalbos atmainos: bendrinėkalba (rašytinė, sakytinė), šnekamoji privati bendrinė kalba, miesto kalba (prasčiokiška kalba, žargonas, sociolektai, profesinės kalbos), pusiau tarminė kalba ir tarmių kalba.

Jau pats antrojo skyriaus pavadinimas – „Kalbos kultūros mokslo objektas“ – išduoda, kas šiame skyriuje nagrinėjama. O nagrinėjamos kalbos kultūros mokslo ištakos, su juo susijusios sąvokos, nurodoma, kas yra struktūrinė, o kas – socialinė kalbotyra, koks kalbos kultūros santykis su tautine kultūra, aprašomąja kalbotyra, socialine kalbotyra, stilistika, psicholingvistika, kitais humanitariniais mokslais.

Trečiasis skyrius „Normos teorija“ pasakoja, kas yra kalbos norma, kokia ji gali būti, kokia jos kilmė ir vartosena, kaita ir sklaida. Ketvirtajame kalbama apie kodifikaciją: koks jos apibrėžimas, pobūdis, tikslai ir uždaviniai, principai ir kriterijai, normos ir kodifikacijos santykis. Penktajame glaustai aptariama kalbos politika: kaip ją reikėtų suprasti, planuoti, kaip nenukrypti į antinormalizaciją (bendrinė kalba paliekama vystytis savaime) ar purizmą (perdėtas kalbos kultūros darbo sureikšminimas). Pačiame trumpiausiame – šeštajame – skyriuje aptariama lietuvių kalbos situacija šiuolaikinėje visuomenėje, o ilgiausiame – septintajame –pateikiama koncentruota informacija apie rašybą, skyrybą, tartį, kirčiavimą, bendrinius ir tikrinius žodžius, gramatiką.

Aštuntasis skyrius – „Bendrinės kalbos vartojimas ir ugdymas“ – pasakoja apie bendrinės kalbos vartojimo sritis (grožinė literatūra, mokslo veikalai ir mokslo populiarinamieji darbai, dalykiniai raštai, viešoji sfera: žiniasklaida, viešoji iformacija ir reklama, vaidybos ir dainavimo sfera). Paskutiniame – devintajame – skyriuje pateikiama informacijos apie kalbos ugdymo institucijas (terminologijos komisijos, Lietuvių kalbos draugija, Lietuvių kalbos sekcijos, Lietuvių kalbos institutas, aukštosios mokyklos, valstybinės kalbos norminimo institucijos) ir kalbos ugdytojus (senosios kartos: J. Jablonskį, K. Būgą, J. Balčikonį, P. Skardžių, A. Salį, S. Kymantaitę – Čiurlionienę, P. Joniką ir kt.; XX a. antrosios pusės: K. Ulvydą, J. Senkų, J. Balkevičių, J. Palionį, V. Grinaveckį, Z. Zinkevičių, J. Pikčilingį, E. Grinaveckienę ir kt.).

Šios visiems nuo studentų iki kalbos kultūros specialistų skirtos studijos autorius vis dėlto nelaiko galutine nuomone ar paskutine sprendimų instancija. Čia tiesiog bandyta susisteminti A. Pupkio ketvirčio amžiaus darbą universitete.

Kalbos kultūra. Viskas viename