Knygas galima rūšiuoti įvairiai - pavyzdžiui, pagal turinį: detektyvai, įmonių katalogai, meilės romanai, filosofijos traktatai, telefonų arba kulinarijos receptų knygos... Bet tai painu - užima per daug laiko ir vietos, o be to, visada atsiranda įvairių ginčytinų atvejų. Šiais visuotinio skubėjimo ir komercijos laikais knygas kur kas paprasčiau suskirstyti pagal tai, už kieno pinigus jos skaitomos - už savus ar už svetimus. Jeigu už malonumą vadintis skaitytoju žmogus sumoka pats - tai viena kategorija, o jeigu jam už tai sumoka kiti - tai ir knyga priskirtina visai kitai kategorijai. Ir vadinti šias kategorijas reikėtų ne "pirmąja" ir "antrąja", o tik "viena" ir "kita", nes galima nors iki pasaulio pabaigos ginčytis, kurios knygos geresnės, protingesnės, vertingesnės ir labiau vertos garbingo knygų vardo - ar tos, kurias skaito tik tie, kuriems už tai mokamos algos, ar tos, už kurių skaitymą skaitytojai susimoka patys: vieni gali išdidžiai mestelėti, kad jų nesupranta tamsi minia, kurios nuomonė jiems, beje, visai nerūpi, o tuo tarpu kiti sarkastiškai atšaus, kad sunku ir besurasti sveiko proto žmogų, kuriam rūpėtų tokios nuobodžios kvailystės.

Rusų rašytojas Aleksandras Gromovas rašo fantastiką - kitaip sakant, tokias knygas, už kurių skaitymą niekas niekam algų nemoka.

Nuo nelabai senų laikų visi kažkaip įpratome, kad fantastika - tai knygos apie nuotykius ateityje. Nuotykiai būdavo kvapą gniaužiantys, o ateitis visuomet šviesi iki ašarų akyse. Reikiamą šviesos kiekį ateičiai užtikrindavo fantastiniai technikos pasiekimai ir atitinkamos - taip pat fantastinės - ideologijos triumfas. Bet vieną gražią dieną, o gal tylią ir gūdžią naktį, kažkas tyliai spragtelėjo Visatos gelmėse, laikai pasikeitė ir be viso kito paaiškėjo, kad fantastika - tai knygos apie viską. Taip pat ir apie nuotykius ateityje. Ir nebūtinai šviesioje. Netgi atvirkščiai - naujose, anksčiau neregėtose knygose ateitis beveik visuomet niūri, tamsi ir labai baisi - turbūt ir rašytojai, ir skaitytojai šitaip atsigriebia už ankstesnės šviesos išgraužtas akis. Ypatingoms niūrybėms ir baisybėms pavaizduoti atsirado netgi specialus antiutopijos žanras - kiberpankas, kurį nuo visų kitų baisybių lengviausia atskirti kine - tai kada nesiprausę ir skarmaluoti žmonės gyvena požemiuose, o pasaulį valdo kompiuteriai.

"Tūkstantis ir viena diena" - knyga apie kvapą gniaužiančius nuotykius tamsioje ateityje, bet tai tikrai ne kiberpankas, nes A.Gromovo vaizduojamoje ateityje žmonės rūsiuose negyvena, žiurkių maistui nemedžioja, o prie kompiuterio pagrindinis herojus prisėda tik kartą - ir tai trumpam. Kompiuteriai ir kitos mašinos elgiasi drausmingai, pasaulis švarus, sotus ir gražiai apsirengęs, viskas funkcionuoja kuo puikiausiai ir net televizorius transliuoja ne užkoduotus įsakymus žudyti visa kas kruta, o vien tik gražias ir pamokomas muilo operas su heroizmo elementais. Nes niūrų ateities pasaulį valdo visai ne kompiuteriai, o netgi, galima sakyti, atvirkščiai - pasaulį "Tūkstantis ir vienoje dienoje" valdo moterys.

Taigi, prieš porą šimtų metų - skaičiuojant nuo knygoje aprašomo laiko - moterys įgijo lemiamą fizinį pranašumą prieš vyrus ir uzurpavo visą valdžią šioje ašarų pakalnėje. Po kruvinų, bet neilgų kovų jos su nugalėtąja žmonijos puse pasielgė net radikaliau už pačius radikaliausius vahabitus: vyrus suvarė į rezervatus, bet kokias lyčių bendravimo formas paskelbė už įstatymo ribų, atėmė iš vyrų galimybę gauti visavertį išsilavinimą, privertė dirbti pačius juodžiausius darbus ir iškastravo visus, kurie netinkami būti spermos donorais - dėl šventos, kaip sakoma, ramybės. Moterys perrašė visą žmonijos istoriją, prisiskyrė sau visus vyrų nuopelnus, vyrų viešpatavimo laikotarpį pavadino "tamsos amžiais" ir gyveno ilgai bei laimingai, kol vieną gražią dieną Žemei ėmė grėsti mirtinas pavojus iš kosmoso. Iš arčiau pasižiūrėti į baisųjį kosminį objektą valdingosios damos išsiuntė žvalgybinius laivus ne su Bielkomis ir Strielkomis, o su paprasčiausiais vyrais, ir kai paaiškėjo, kad vis dėlto yra menkas šansas įveikti agresyvųjį ateivį, į misiją Saulės sistemos pakraštyje buvo išsiųsti taip pat vyrai. Tarp jų ir unikalų moterišką sugebėjimą turintis pagrindinis herojus - vienintelė dar likusi abiejų žmonijos pusių viltis. Atsidūręs tolimoje kosmoso bazėje vyriškas žmonijos gelbėtojų kolektyvas užduotį galų gale įvykdo, bet prieš tai spėja atlikti viską, ką Žemėje jiems buvo griežčiausiai uždraudusios moterys: įveda "diedovščiną" su nepermaldaujamu "senių" teismu, spėja iš širdies apkulti vienas kitą, o prieš pat atsakingąją misiją sukelia maištą, perversmą ir - savaime suprantama - kruvinas skerdynes. Bet viskas baigiasi gerai - žmonija gauna šansą išsigelbėti, o vyrai - susigrąžinti bent dalį buvusios šlovės.

Nuotykis knygoje tikrai veja nuotykį, viena scena tikrai žiauresnė už kitą ir viskas nupiešta tikrai labai juodomis spalvomis - jokių meilių-seilių, jokio herojų bučinio finale ir šiaip nematyti nei šviesos tunelio gale, nei menkiausio šviesos spindulėlio tamsos karalystėje. Nors gal ir ne visai - šviesos spindulėlių labai panorėjus rasti vis dėlto galima. Neabejotinai šviesūs jausmai sieja pagrindinį herojų su jo motina, kuri kadaise padarė baisų nusikaltimą - kelerius metus pati augino savo sūnų, užuot atidavusi jį negailestingos valdžios globai. Dar vienas - tiesa, labai plonas - šviesos spindulėlis sužimba pačioje knygos pabaigoje, kai paaiškėja, kad ekspedicijos vadovė laukiasi kūdikio nuo pagrindinio herojaus. Šiaip jau meilužių santykiai kraupoki, bet sužinojęs, kad vadė laukiasi, herojus sušvelnėja - tiesa, neilgam ir nelabai pastebimai.

Iš karčių herojaus apmąstymų ir finalinio dialogo su gyvu kosminiu laivu paaiškėja, kad valdžią užgrobusios moterys padarė tikrai baisų nusikaltimą - jos atėmė iš žmonijos gyvenimo tikslą ir užgniaužė aukštesnių idealų siekius. Pusiau perplėšta žmonija sočiai gyvena vardan sotaus gyvenimo ir dauginasi vardan paties dauginimosi. Su šia idėja trupučiuką kertasi abu jau minėti šviesos spindulėliai, nes kaip tik su dauginimusi ir susiję šilčiausi herojaus jausmai - jis aršiai kovoja gindamas savo motiną , o savo būsimo kūdikio motinai jaučia truputį mažiau neapykantos negu visoms kitoms pasaulio moterims. Bet ir apie tokius jausmus, ir apie jų pasekmes jau pakankamai prirašė tiek psichoanalizės, tiek ir marksizmo-leninizmo tėvai bei klasikai. Jeigu dar nekaitėte nei vienų nei kitų, būtinai perskaitykite - tikrai fantastiškos knygos.

Aleksandro Gromovo "Tūkstantis ir viena diena" taip ir galėtų likti prie alaus ir vytintų kuojų papasakotu anekdotu, bet dėl dinamiško stiliaus, netikėtų siužeto posūkių, gausybės nuotykių, kurių užtektų bent trims gerokai storesniems romanams, daugybės gyvų ir išraiškingų dialogų knygą skaityti tikrai smagu ir lengva.

Kadaise ideologizuotos utopijos kvietė skaitytojus dar trupučiuką pakentėti ir mažumėlę pasistengti, kad bent kiek priartėtų šviesioji ateitis. "Kaip gaila, kad iki šito dar taip toli" - atsidusdavo skaitytojas, užvertęs knygą. Talentingai, įtaigiai ir be galo energingai parašytos šiuolaikinės antiutopijos pagauna kaip gili srovė ir neša nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kurį užvertęs skaitytojas atsidūsta su palengvėjimu: "Kokia laimė, kad tai nutiko ne mums, kad jeigu ir nutiks, tai dar labai negreitai". Žmonės mėgsta savo malonumui pabijoti priešais televizoriaus ekraną, ar su knyga rankoje. Šį mūsų poreikį sėkmingai išnaudoja ir eismo nelaimių kronikos, ir siaubo filmai, ir "kriminalinė publicistika", ir ašaringos TV laidos apie svetimo gyvenimo nelaimes. Tai kodėl gi talentingam ir protingam rašytojui Aleksandrui Gromovui neparašius dar vienos tikrai geros knygos, taikančios į tą pačią žmogaus pasąmonės nišą?

Girl power!