Daugeliui šie terminai negirdėti. Nenuostabu. Knyga, kurios recenziją dabar pradėjote skaityti, tikriausiai skirta plačiajai visuomenei ("interlingvistika visiems", kaip nurodyta pavadinime), tačiau joje pateikiamą informaciją pavadinčiau specialia, ne kiekvienam suprantama ar netgi ne kiekvienam įdomia.

Šioje plonoje, bet itin daug informacijos pateikiančioje knygelėje rusų kilmės filologijos mokslų daktaras, keleto garsių kalbinių akademijų (pvz., Milano Accademia Internazionale delle Scienze) tikrasis narys ir dar visokių kitokių "titulų" savininkas Aleksandras Duličenko pristato visuomenės pastangas sukurti pasaulinę kalbą nuo Babelio bokšto laikų (maždaug VI a. pr. Kr.) iki šių dienų. O tų bandymų būta daug ir pačių įvairiausių. Geriausiai žinomas ir laiką įveikęs toks bandymas turbūt yra dirbtinė esperanto kalba, gimusi apie 1887 m. ir išsilaikiusi iki šių laikų. Esperanto kursai Vilniuje organizuojami S. Nėries gimnazijoje. Plačiau šią įdomią kalbą aptarsiu knygos "Esperantininkų persekiojimai" recenzijoje.

Sukurti pasaulinę kalbą žmonės siekė visais laikais. Tik bėgant laikui kito tos pasaulinės kalbos idėja. Manyta, kad tai galėtų būti dirbtinai sukurta kalba (kalba, kuri nepriklausytų jokiai valstybei ar tautai, kokia ir yra esperanto), viena iš etninių (nacionalinių) kalbų (kas šiuo metu sėkmingai vyksta su kinų, anglų, rusų, ispanų ir kitomis kalbomis) ar pasirinkta visuomenės tam tikru istorinės raidos tarpsniu (pvz., prancūzų kalba kaip Rusijos, Anglijos ir kitų šalių intelektualų bendravimo priemonė ar lotynų kalba, kuri, nors ir nepritaikoma šių laikų realijoms, vartojama iki šiol).

Šią trumpą studiją perskaičiau greitai ir su didžiausiu įdomumu. Nevargino net detalių (specialių terminų, pavardžių, įvairiausių kalbų projektų pavadinimų ir istorijų) gausybė. Net nustebau, kiek daug dalykų čia aptarta: bandymai Europoje (pvz., Vokietijoje, Kroatijoje) ir Rytų šalyse (pvz., Japonijoje) sukurti visuotinę kalbą; pasaulinės kalbos kaip pieštinės (piktografija, hieroglifai, pazigrafija, pazilalija, vaizdų kalba), natų (solresol) ar "šviesos" kalbos idėja; pastangos sukurti pasaulinę kalbą be... gramatikos. Po skyrių skirta pagrindinėms dirbtinėms kalboms volapiukui ir esperanto (gimimas, vystymasis, mirtis, bandymai atgaivinti). Paskutiniuose trijuose skyriuose pateikiami jau profesionalių kalbininkų, tokių kaip Jan Bodouin de Courtenais ar Oto Jespersen, bandymai sukurti pasaulinę kalbą; kalbų "olimpinių varžybų" eiga (bandymai atgaivinti ir šiuolaikinėms realijoms pritaikyti lotynų kalbą; anglų, prancūzų, vokiečių ir kitų Europos kalbų reformų ir tobulinimo projektai; pastangos pasauline kalba padaryti... čigonų kalbą); visuotinės kalbos atsiradimo prognozės (nebeliks alternatyvos tarp "tarptautinės" ir "nacionalinės" kalbos, atsiras poreikis universitetuose įsteigti tarptautinės kalbos ir tarptautinės literatūros katedras ir kt.).

Knygos pabaigoje pateiktas sąrašas "ką skaityti apie interlingvistiką", kuriame pateikta literatūra esperanto, anglų, prancūzų, vokiečių, rusų (A. Duličenko), italų (Umberto Eco) kalbomis, tačiau nėra nė vienos knygos lietuviškai. Čia galima būtų pasidžiaugti, kad prieš kelis mėnesius lietuvių kalba buvo išleista ryškiausio šiuolaikinės kalbotyros specialisto David Crystal studija "Kalbos mirtis" (pirmoji šio autoriaus knyga lietuviškai). Praeitų metų spalio mėnesį D. Crystal svečiavosi Lietuvoje, Vilniaus universitete dalyvavo tarptautinėje lingvistų konferencijoje (jo paskaitose teko laimė dalyvauti ir man). Bet apie tai - būsimoje D. Crystal knygos "Kalbos mirtis" recenzijoje.

Manote, kad tokio pobūdžio knygos skirtos tik užkietėjusiems lingvistams? Pasiklausykite vokiečių hiphopo atlikėjo Freundeskreis dainos "Esperanto". Tiesiog šiaip, pramogai. Juk kalbų mokytis galima ir šitaip.

Taigi, ar ateis Visuotinės kalbos amžius?

Pasaulinė kalba: utopija ar realybė?