Aleksej Pechov „Mantikoros ženklas“
Autorius: Mirmeka Alba
Data: 2008-07-29
Apie knygą: Mėgstate knygose girdėti špagų žvangesį, stebėti baronų, grafų bei vikontų rietenas ir rafinuotą sąmojį, panaršyti Bažnyčios bei pasaulietinės valdžios užkulisiuose, klaidžioti su herojais triukšmingomis miesto gatvėmis, vaikantis kokį šnipą ar paslaptingą gražuolę? Jei to negana – štai jums dar ir magija, legitimi, valdoma bažnytininkų, ir nelegali, kurią bando praktikuoti Gundytojo pasekėjai, o taip pat šiurpi ir paslaptinga senovinė Juodojo kontinento magija... A.Pechovo suplaktas kokteilis pasirodė toks gardus skaitytojams, kad 2006 m. „Mantikoros ženklas“ buvo 2004 m. žurnalo „Mir fantastiki“ išrinktas geriausiu metų Rusijos magiškosios fantastikos romanu.
Kad knyga labai gerai skaitosi, galiu patvirtinti. O kad ji turi tokius pat kabliukus, kaip ir kiti panašaus žanro kūriniai – gal kitaip ir neįmanoma?
Tarkime, tradicija, jog „špagos ir apsiausto“ romanuose pagrindiniai veikėjai – tie, kurie bando viską išpainioti, o kaip rezgamos intrigos ir sąmokslai ar sudaromi sąmokslai, mes nematome. Ir šioje knygoje markizas Fernanas de Souza, kontražvalgybos kapitonas, įmestas į įvykių sūkurį, kapstosi jame aklai: kažkas visas gijas jau suvijo, padarė grandiozinį paruošiamąjį darbą, papirkinėdamas, tardamasis, grasindamas, ir štai jums, markize, kokie 400 puslapių, kad suprastumėte, kur šuva pakastas... Ir ar verta jį iškasti. Kitas neišvengiamas elementas – šnipas pasirodo ne tas, kurį nurodo užuominos, pamėtomos skaitytojui arba veikėjui. Bet, kaip jau sakiau, ko gero, tokios yra paties žanro apspręstos taisyklės, ir mums belieka įvertinti, ar meistriškai jomis naudojosi autorius.
Fernano pasaulyje ne tiek jau daug „stebuklų“. Drakonai neskraido, burtininkai burtų lazdelėmis nemosikuoja, o ginklus kala visai ne nykštukai. Ir net įvairūs Šventosios Bažnyčios ordinai, kurių rankose yra magijos monopolis, trokšta labai žemiškų dalykų – galios, valdžios. Fernanas nelabai mėgsta tiek šiuo metu didžiausią įtaką turinčius Briano kraujo ordino narius, tėvus-tardytojus, tiek dar nuožmesnius pilkuosius vienuolius, kuriuos liaudis ne veltui praminė harpijomis. Kita vertus, jo paties segimas kontražvalgybos ženkliukas taip pat labai daug ką verčia drebinti kinkas. Ir vienų, ir kitų griežta, dažnai žiauri jėga skirta tam pačiam tikslui – palaikyti valstybėje ramybę, stabilumą, surasti ir pašalinti tarp savų įsitaisiusį vidinį priešą. Bent jau taip atrodė iki tol, kol tirdamas keistą kavalerijos maršalo nužudymą Fernanas neperbėgo kelio Bažnyčiai...
O paskui jau ir užsakomosios žmogžudystės, ir netikėti siužeto vingiai, ir magijos protrūkiai, įdomūs, gyvi personažai (na, tiesa, kai kurie galų gale tampa negyvais). Kas džiugiai nuteikia – personažas nėra nenatūraliai teisuoliškas geležinis supermenas be asmeninio gyvenimo (kurgi, turint tokią pašėlusią žmoną – lamiją – laivo kapitonę...), be abejonių ir neišvengiamai lydimas sėkmės. Bet skaitytojas vis tiek jo pusėje. Nors gal ir nenorėtų, būdamas įtariamuoju, kada nors kokiam nors pasaulyje susitikti...