Cinikas, avantiūristas, menkysta, niekšas, idėjų vagis, žudikas, ištroškęs absoliučios valdžios egocentrikas… Nepaprastas organizatorius, siaubingos fantazijos savininkas, drąsus iki įžūlios beprotybės, turintis genialumo užuomazgų… Žinoma, knyga ne apie hiperboloidą, ji - apie Gariną, centrinę viso pasakojimo figūrą, o hiperboloidas ir jo galimybės - tik priemonė jam atsiskleisti.

Kadangi tai klasika, o klasiką mes linkę primiršti, trumpai fabula: piktasis genijus Garinas 192? m. pabėga iš tarybų Rusijos į Europą, išsiveždamas su savim įstabaus aparato modelį. Grubiai sakant, tai lazeris: fenomenalaus galingumo neišsisklaidantis spindulys, galintis perrėžti plieno blokus už keliolikos kilometrų. Arba žemės plutą, po kuria verda brangieji metalai. Žinoma, kad tas, kurio rankose bus toks ginklas, gali tapti pačiu galingiausiu pasaulyje. O Garinas būtent to ir trokšta. Idėjas jis niekina. Jei kapitalistais, tiksliau - jų kapitalais -naudojasi, tai tik dėl savanaudiškų tikslų, o paskui pasiryžęs visus išmesti kaip panaudotą daiktą. Tikslai - patys nekukliausi. Tapti viso pasaulio valdovu, apsupti save keliais tūkstančiais išrinktųjų ir gyventi nesvietiškoje prabangoje, daugumą žemės gyventojų išnaikinti, likusius priversti (nedidelė smegenų operacija) savanoriškai dirbti vien už maistą. Žodžiu, absoliutus viešpats - štai Garino svajonė, ir jam pasisekė sutikti moterį, kuri turi labai panašių nekuklių svajonių. Buvusi aktorė, baltagvardietė, kurtizanė Zoja Monroz pabėgo nuo milijonieriaus, chemijos magnato Rolingo pas tuomet nieko be idėjų neturintį inžinierių, tikėdamasi, kad tasai duos jai taip trokštamą svaiginančią prabangą. Į šią neišskiriamai surištą trijulę įsibrauna paskui Gariną iš Leningrado atsekęs milicininkas Šelga. Galų gale jis suraito pavojingą priešą, nors iki to dar oi daug kraujo bus išlieta.

Kai skaitai romaną nebe pirmą kartą, į akis krenta kai kurie nelogiškumai: tarkim, kodėl tokį baisų nusikaltėlį kaip Garinas po pasaulį vaiko vienas Šelga ir dar pora pakeliui netyčia sutiktų mokslininkų, o valstybė, galima sakyti, nesikiša į šią veiklą, ir net nežino, ką ten Kamčiatkos kalnuose išdarinėja Garino parankiniai? Bet tai dalykai, kuriuos matai, atsitraukęs nuo kūrinio. O skaitant kaifuoji - tokia turtinga kalba, įdomios to meto smulkmenos, atmosfera, veikėjų portretai, - daugiaplaniai, dažnai prieštaringi ir labai gyvi. Ir ne vien pagrindiniai. Vos vieną kitą kartą pasirodęs asmuo yra ryškiai individualizuotas; kiekvienas - tarsi autoriaus dėliojamos mozaikos gabalėlis, kažką reiškiantis, atskleidžiantis kokį nors vaizduojamo pasaulio kampą. Tą patį galima pasakyti ir apie renginių, vietovių aprašymus. Pavyzdzžiui, irkluotojų treniruotė Leningrade arba spektaklis Paryžiuje - nieko fantastiško šiuose epizoduose nėra, išskyrus fantastiškai taiklų, sodrų tekstą. A.Tolstojus amžininkų buvo vadinamas linksmo talento savininku. Tikslus apibūdinimas.

Linksmai talentinga, 100 proc. sovietinė fantastikos klasika