" - Tu žūsi, Barkeri. Verčiau nepuoselėk jokių vilčių. Vilties nėra.

- Aš tai žinau, daktare, - atsakė Barkeris.

- Aš jau sakiau: tu žūsi. Paskui - žūsi dar daug kartų. Taip ir bus. Šiandien - tik pirmasis kartas. Jei tau pavyks išsaugoti sveiką protą, viskas turėtų būti gerai - tik tavęs neapleis prisiminimai apie mirties akimirką, be to, žinosi, kad rytoj tau vėl teks mirti."

Štai pagaliau seniai laukta, ilgai žadėta bei tyliai pasirodžiusi žymiausio lietuvių fantastikos rašytojo A. Budrio knyga, mielaširdingai "Vagos" leidyklos išleista, papildė ir taip sausakimšas knygynų leidyklas. Veikiausiai ten ji nepastebėta ir pranyko it koks šaltinio lašas jūroje, nes bent iki šiol jokių didesnių atsiliepimų (išskyrus nenuilstančią "Savaitėlę") negirdėta, knyga neįsiveržė it raketa į "Vagos" knygynų dešimtuką (atvirkščiai, finansine prasme ji veikiau it meteoras tėškėsi žemėn). O įsivaizduokite kiek būtų triukšmo ir atgarsių, jei TOKIO masto (pasauline prasme), sakykim, detektyvų, rašytojas būtų lietuvis, ypač jei šis lietuvis būtų prieš porąmet apsilankęs Lietuvoje kaip tai padarė Algis Budrys... Tokia jau mūsų, brolių fantastų, bėda - nemokame reklamuoti ir reklamuotis, gal tik piktdžiugiškai pasidžiaugti nesėkme. O juk šia knyga, šiuo autoriumi lietuviu, kurį pagal jo "svorį" galima pavadinti lietuvių Lemu ar Sapkovskiu Vakaruose, kaip jokiais kitais, buvo galima pasinaudoti reabilituojant tautos akyse vis dar geltonąja literatūra vadinamą fantastiką...

Skaitant knygą pojūtis išties dvilypis - pirmąsyk A. Budrio kūrinį (apsakymą "Tūnantys prieblandoje") perskaičiau amžinatilsį senuke "Kauke" (fantastikos žurnalas - aut. past.) ir pagalvojau - "štai lietuvis, kuris išties "krūtai" (t.y. nenuobodžiai, be to amžino melodraminio lyrizmo ir apmąstymų, o kietai, dinamiškai, žodžiu, gerąja prasme "amerikietiškai") rašo fantastiką" ir patylomis pasvajojau, kad daug atiduočiau už galimybę paskaityti "Šelmį Mėnulį" ar "Krentantį deglą" (Budrio romanai - aut. past.) . Šios svajonės išsipildymas atrodė tolimas ir nerealus, tolygus norui (tada maniau - visiškai nerealiam) kada nors turėti rašomąją mašinėlę ar net (buvo baisu ir pagalvoti) - asmeninį kompiuterį! Ir štai, po tiekos metų pagaliau pakliuvusi į rankas, ši knygutė aiškiai parodė, kaip vis dėlto keičiasi žmonės - atsargiai pradėjau ją vartinėti tik po keleto dienų, fantastų konventui pasibaigus, o perskaičiau gal tik po savaitės - pusantros... Jei kam neaišku - būtų ši knygutė pakliuvusi man į rankas prieš 10 - 15 metų, ji būtų buvusi perskaityta per pusdienį ar pusnaktę (priklausomai nuo to, kuriuo paros metu ji būtų man į nagus pakliuvusi). Vis dėlto laikai pasikeitė - išlepau ir "persiskaičiau" fantastikos...

Na, o dabar kiek apie knygą - pirmas įspūdis, tarsi būčiau praleidęs, kurį iš senos geros "Zenito" serijos perliukų: pakvimpa netolima praeitimi... Čia neskubama. Neskubėti galima įvairiai - dažniausiai - nuobodžiai. Budrio neskubrumas kitoks, šiuo neskubrumu mėgaujiesi, it gurkšnodamas seną gerą kokių 1960 - ųjų metų vyną, kokio dabar jau nebepasitaiko... Kažkuo tai primena magišką Bredberio žodžių žaismo jėgą... Ne, ne jėgą - žavesį.

Užburia neskubus, elegantiškas su savotiškos estetikos kvapsniu Budrio stilius, turtinga bei gana savotiška autoriaus kalba (geriau gal tiktų pasakyti - kiek kitokia lietuvių kalba - pvz. ar dažnai bepamatysi vartojant žodį "valioja"? Na, pavyzdžiui:

"Hokas atsiduso.

-Misteri Barkeri, noriu pasiūlyti jums tokį darbą, su kuriuo susidoroti, regis, valiotų tik labai nedaugelis."

Misteris Hokas misteriui Barkeriui pasiūlys išties neįprastą darbą... Šiaip tai ir šie žmonės neįprasti: kas nutiks, kai žmogus, nesveikai ieškantis mirties, sutiks kitą žmogų, siūlantį ne tik numirti - bet numirti daugybę kartų ir vis kitaip? Tai tik viena iš nedaugelio romano siužeto linijų ir nors šis kūrinys vadinamas fantastikos klasika, tai kitokia klasika. Elitinė, mano galva, jei norit. Nes visų pirma tai romanas apie žmogų, žmones, jų jausmus, o fantastinė idėja tik suteikia kūriniui savotišką prieskonį, kvapsnį.

Numirti reikia ne bet kur - Mėnulyje. Juk būtent ten stūkso paslaptingas objektas, kurį bando suprasti tyrinėtojai, ir kuris žiauriausiu būdu terioja minėtuosius tyrinėtojus:

"Tikriausiai šį paslaptingą svetimkūnį galėtume sąlygiškai palyginti su numesta pomidorų padažo skardine. Ar vabalas valios suvokti, kodėl tik iš vienos pusės gali patekti į skardinę, gulinčią ant jo tako? Ar vabalas supras, kodėl ropštis skardinės kraštais į kairę ar į dešinę jam gerokai sunkiau nei ropoti tiesia linija? Ar jis bus toks kvailas ir pamanys, jog žmonės toje vietoje numetė skardinę tik norėdami pakamuoti vargšą vabalą? Argi paaiškės, kad jis egomaniakas, nėmaž neabejojąs, esą skardinė ir buvo sukurta vien tam, kad susuktų jam protą?"

Šie Hoko pasvarstymai - tik atsakymas į priblokšto Barkerio tiradą, kai šis sužino, jog atsidūrus objekto viduje: "Pasak viso šito, jei aš bent pirštą pajudinsiu ne taip, kaip reikia, mane aptiks tysantį kraujo klane greta skafandro - ir nė menkiausios žymės ant mano kūno. O jeigu krustelėsiu kaip nors kitaip, visą apatinę mano kūno dalį tučtuojau paralyžiuos, kas reikš, kad toliau turėsiu šliaužti ant pilvo. Tačiau jei pabandysiu šliaužti, mano galvą kažkas sutrins į košę. Ir taip toliau, ir panašiai - kuo toliau, tuo linksmiau. Jeigu nesugebėsiu balansuoti kaip lyno akrobatas, jei nevaliosiu deramu metu atsistoti deramomis pozomis kaip baleto šokėjas, man neišdegs nusigauti net iki ištirto ploto ribos."

Galų gale net mirties mėgėjui Barkeriui tyrimai pasirodo absurdiški: "Visa tai mėšlas. Argi vabalas dėl to taps laimingesnis? Ar jis iš to ką nors laimės? Argi jam pavyks išsivaduoti? Argi kiti vabalai supras, kuo jis užsiima, argi imsis remti ir šerti jį, kol jis veltui švaistys laiką? Ben kiek sumanesnis vabalas paprasčiausiais apeis tą skardinę, daktare, ir toliau patenkintas gyvens savo gyvenimą."

Deja, "vabalui" ramiai gyventi nelemta, kas ir išaiškėja likusioje tolesnėje siužeto eigoje.

Beje, Budrio romanas parodo ir kitą įdomią detalę - rašydami fantastiką, nesigilinkite į technines detales, po 5 metų jos atrodys kiek iškreiptu realybės atspindžiu, po dešimt gali pasenti, na o po ilgesnio laiko tarpo - atrodys truputį juokingai ir naiviai, kaip kad kai kurie Džeimso Bondo serialų daikčiukai, kurie šiandien yra vos ne kasdieninio naudojimo įrankiais (visokie minimobiltelefonai ir pan.)

Pagyros žodį norisi tarti romano vertėjai A. Jucytei, išties talentingai pateikusiai šią knygą Lietuvos skaitytojui. Kas čia dar? A, "Savaitėlės" pastabos, kad Budrys, ko gero, pelnytai kažkada nenuskynė literatūrinės "Hugo" premijos, ką esą parodo 149 - oji vieta viename iš internetinių fantastikos top - ų. Na, nežinau, tikrai neilgai ieškojęs, internete radau kitą topą (http://www.canit.se/~griffon/diverse/recensioner/Best_100_SF_novels.txt) kur Budrys užima jau 32 - ą vietą tarp geriausių 1949 - 1984 m. išleistų SF romanų (tiesa, Budrį nukonkuravęs Walter M. Miller ten pat užima 30 vietą).

Žymiausias (o gal ir geriausias) lietuvių autoriaus fantastinis romanas