Keistoji kolekcija išties pateisina savo pavadinimą - negali šių knygų skaityti ramiai, nesusimastydamas nesuabejodamas bent kažkuo. Bet dvejojimai besklaidant knygos puslapius tiesiog neleidžia jos pasidėti šalia, neperskaičius iki paskutiniojo sakinio. Pirmoji mintis, užmetus žvilgsnį į viršelį irgi keista - romanas apie kalėjimą, o ir pavadinimas labai tiktų tokiai temai. Iš tiesų - kalėjimas tikrai yra. Toks kalėjimas, kuriame sėdi penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas. Kalėjimas, kuriame nėra grotų, bet yra prižiūrėtojai. Kalėjimas, kurį gali palikti bet kurią dieną, tačiau "kalinio" garbės kodeksas reikalauja atlikti savo bausmę iki galo. Kalėjimas, kur gali rodyti iniciatyvą, bet už tai mažų mažiausiai būsi apšauktas. Kalėjimas, kur turi atlikti neįtikinamiausias užduotis.

Autorė pasakoja apie šias užduotis pirmuoju asmeniu. Tad nenuostabu, kad ir pagrindinės herojės vardas - Amélie. Ji įsidarbina stambioje japonų įmonėje, kur visomis išgalėmis stengiasi būti naudinga. Pradžia nebloga, herojė stengiasi rodyti iniciatyvą, ieško sau veiklos, kurią atlikdama ji būtų naudinga bendrovei, tačiau jos iniciatyvos baigiasi nesėkme ir užduotimis, vis labiau žeminančiomis ją. Todėl darbas greitai virsta kančia, kurią iškęsti - nugalėti save. Amélie tenka susikurti savo gyvenimo filosofiją, paskęsti savo mintyse ir žiūrėti į šį gyvenimo išbandymą stoiškai: " Būti karmelite sunku tik pirmuosius trisdešimt metų " (109 p.)

Ar rasite kūrinyje baimės ir drebėjimo? O taip - jų apstu Amélie gyvenime, bet baimė nepersismelkia skaitytojui. Tai, ką tenka patirti, aprašyta komiškai, su humoro ir ironijos gaidelėmis. Todėl ši istorija atrodo linksma, o kartais ir prajuokinanti. Linksmai žvelgi į užduotis, kurias turi atlikti Amélie, dažnai nusišypsai iš nesusipratimų, į kuriuos ji įsivelia. Aišku, tai kaip su darbuotojais elgiasi vadovai, sukels tik neigiamus jausmus. Bet autorė nesiekė perteikti jausmų, kaip vienos iš pagrindinių romano linijų. Priešingai - Amélie užsideda kaukę, suteikiančią jai galimybę dirbti nekenčiamą darbą iki sutarties pabaigos. Per šios kaukės skylutes Amélie gyvenimą mato ir skaitytojas. Bet per kaukės skylutes jūs neišvysite viršininkų ir bendradarbių portretų. Čia nerasite ir jų vidinio pasaulio gilaus nagrinėjimo. Žinoma, romanas nėra japonų kultūros studijos, tačiau apie darbo santykius ir tradicijas galima susidaryti neblogą, nors gal ir vienpusišką, vaizdą. Perteikdama savo patirtį, A.Nothomb atskleidžia dalį japonų darbo tradicijų, svetimų ir visiškai nesuprantamų vakariečiams.

Interviu apie šią knygą, autorė teigia, kad tai tikra jos darbo japonų firmoje istorija. Visa, kas parašyta knygoje, yra tikra, neišgalvotas nei vienas atsitikimas ar pokalbis. Faktas, kad tai tikra istorija ( tikra istorija, o ne paremta faktais!) gali sukrėsti net labiau, nei pats kūrinys.

Baimė ir drebėjimas - ironiškai skaudus autobiografinis romanas apie nesėkmingas pastangas europietei pritapti Japonų kompanijoje. Apie jos pastangas rodyti iniciatyvą, būti kompanijos dalimi, tačiau kaskart kentėti pažeminimą. Romanas, kurį greičiausiai perskaitysite per vieną vakarą ir kuris turbūt tam skirtas. Tačiau jo neverta pamiršti taip greit, kaip ir perskaitėte.

„ - Nuo šiol jūs nebekalbėsit japoniškai

Aš žiūrėjau į jį išpūstomis akimis.

- Atleiskite?

- Jūs nebemokat japonų kalbos. Aišku?

- Bet dėl jūsų kalbos mokėjimo aš ir buvau priimta dirbti į "Jumamoto"!

- Man tas pats. Aš jums įsakau nebesuprasti japoniškai. (13 p.) ”

Pažintis vienam vakarui