Apie knygą: Anatolijus Rybakovas – ARBATO VAIKAI
Leidykla: Vaga (1989)

Anatolijus Rybakovas - rašytojas, kurio gyvenimo ir knygų istoriją galima pavadinti Sovietų Sąjungos istorija arba jo kartos istorija. Kartos, kuriai teko patirti didžiausius žmonijos istorijoje žinomus išbandymus: bolševikinės santvarkos užgimimą, raudonąjį terorą, II-ąjį pasaulinį karą. Kartos, kuri tikėjo Leninu ir Stalinu, didžiavosi, kad ji kuria teisingiausią pasaulio valstybę, išnaikinusią apie keturiasdešimt milijonų savo gyventojų… Vėliau atėjo skaudus praregėjimas, nors, deja, ir ne visiems, dažniausiai tik tiems, ant kurių nukrito "raudonojo teisingumo kalavijo" ašmenys…

Daugelis iš mūsų, kuriems jau link trisdešimt ir daugiau, šviesioje pionieriškoje vaikystėje, kada ryšėjome, o kartais ir degindavome "silkes", tikriausiai ir skaitėme, ir matėme ekranizuotas A. Rybakovo jaunimui skirtas knygas "Durklas", "Bronzos paukštė", "Šūvis" ("Paskutinė vaikystės vasara") apie šaunų pionierių iš Arbato Mišą Poliakovą, "išryškinantį" visokiausius stambia- ir smulkiaburžuazinius bei kontrrevoliucinius ar tiesiog kriminalinius niekšus. Viename "Šūvio" epizode šmėkšteli Saša Pankratovas, kiemo vaikų pramintas "Fasonu". Trilogija "Arbato vaikai" - tai to paties Sašos (Aleksandro) Pankratovo istorija, prasidedanti apie 1933 m., kada Sovietų Sąjungoje, pasibaigus kolektyvizacijai ir dirbtiniam baisiajam badmečiui Pavolgyje ir Ukrainoje, nusinešusiam apie 6 mln. gyvybių, galutinai įsitvirtina Stalino diktatūra. Vyksta komunizmo statybos - valstybės industrializacija. Saša - instituto studentas, komjaunuolis, jo giminėje - bolševikų partijos šulai, jis nesiskundžia moterų dėmesiu, visada stengiasi būti teisingas ir padorus, nevengiantis pamokyti smulkaus plauko niekšelius - žodžiu, tiesiog teigiamybė. Bet visas herojaus gyvenimas netikėtai sudreba dėl jo redaguoto sienlaikraščio, kuriame humoristinėmis epigramomis yra pašiepiami per daug stropūs pirmūnai ir padlaižiai. "Spartuoliškumo suvulgarinimas…" - taip skamba pirminis kaltinimas instituto partinėje organizacijoje, bet netrukus, NKVD kabinetuose, Saša sužino kad jis dalyvavęs kontrrevoliucinėje kuopelėje… Bet Saša vis dar tiki Stalinu ir partija, tačiau teisybės paieškos netrukus baigiasi - teisingiausias pasaulyje teisingumas griežtas, bet gailestingas kontrrevoliucionieriui: "tik" trejų metų tremtis. Netrukus, Stalino nurodymu, 1934 m. nužudomas vienas iš žymiausių bolševikų ir galimų pretendentų į valdžią - S. Kirovas. Tai - prielaidos didžiausiam terorui: viena po kitos krenta "senųjų bolševikų" galvos, iššaudomi karvedžiai, kenčia visi - taip pat ir daugelio Sašos draugų tėvai ir giminės. Kiekvienas bijo būti įduotas, apkaltintas ir sunaikintas. Tremtis baigiasi atslūgstant didžiajam terorui, bet įsitvirtinti gyvenime su "vilko antspaudu" ne taip lengva, praeities nebesusigrąžinsi, netrukus užgriūna ir karas…

Tačiau romanai - ne tik apie Sašą ir jo likimą. Juose keletas siužetinių linijų: Sašos mylimosios Varios, niekšelio karjeristo, vėliau - NKVD tardytojo Juros Šaroko, dėl savo kailio drebančio literatūros kritiko Vadimo Marasevičiaus, vieno iš "senųjų bolševikų" duktės Lenos Budiaginos, be abejo, jos visos persipynusios, bet tuo pačiu ir savarankiškos. Tačiau šalia galbūt realiai negyvenusių žmonių eina ir žymiausių politinių veikėjų linijos, o antroji pagal svarbą visų romanų siužetinė linija - tai paties Josifo Stalino. Autorius, manyčiau, įtaigiai, įdomiai ir šiurpinančiai kuria diktatoriaus charakterį. Tiesiog negaliu nepacituoti vienos man labai įstrigusios scenos:

"Kungurovas, vienas iš jo referentų, įėjo į kabinetą nešinas knyga, tvirtas, rudaakis, švariai nusiskutęs, apsivilkęs savo nepakeičiamą išsiuvinėtą ukrainietišką palaidinę po švarku ir kelnes sukišęs į batus.

- Sėskite!

Šis vaikinas jam patiko: nepanašus į pareigūną, ne tarnybos žmogus. Apvalus, rausvas, nuoširdus veidas, vienintelis sekretoriate šypsosi. Kiti JAM niekada nesišypso, o va Kungurovas šypsosi, džiaugiasi, kad JĮ mato ir nemoka paslėpti džiaugsmo <…> Į JĮ žiūri dievindamas, gaudo kiekvieną JO žodį, žavisi kiekvienu judesiu. <…> Kungurovas darydavo JAM jam užsienio laikraščių ir žurnalų santraukas. <…> Ieško, skaito, pats verčia. Gerai dirba. Kungurovas parodė atsineštą knygą.

- Drauge Stalinai, aš tik ką iš tipografijos. Bet knygos dar neperskaičiau. Leiskite pasisakyti rytoj.
- Kokia knyga?
- Šių metų Hitlerio kalbos. <…>
- Duokit! <…>
- Aš nespėjau jos supjaustyti, - tarė Kungurovas.

Stalinas prispaudė knygą prie stalo ir pirštu suplėšė reikalingus puslapius, suplėšė nelygiai, liko dantytos atplaišos, pradėjo skaityti. Ir staiga, visai netikėtai, suveikė "pavojaus signalas"- jausmas, kuris JO niekada nepalikdavo, visada laikančio jį budriu, leidžiantis žaibiškai reaguoti į mažiausią pavojų. <…> Stalinas pažvelgė į Kungurovą ir pamatė nustebusį žvilgsnį, nukreiptą į suplėšytus puslapius. Negerą žvilgsnį, negeranorišką. Smerkia JĮ už tai, kad suplėšė puslapius pirštais. Drįsta JĮ smerkti! Išgyvena dėl kažkokios knygiūkštės ir netgi nemėgina to slėpti. Bet JIS moka slėpti. JIS visada tai mokėjo. Nugalėjęs nepasitenkinimą, Stalinas vėl įsigilino į tekstą <…>:

- Didžiulis niekšas, - pratarė Stalinas.
- Taip, - patvirtino Kungurovas, - ir tai iš karto po Reino srities užėmimo.

Bet jis, kaip ir anksčiau, neatplėšė žvilgsnio nuo apkramtytų puslapių. Žiūrėk, kaip tai jį paveikė! Koks švaruolis, koks pedantas! Stalinas vėl, dabar jau specialiai, ramiai ir lėtai perplėšė pirštais pirmuosius puslapius, juos peržiūrėjo <…> Jis nepažvelgė į Kungurovą, bet jautė, kaip tas įtemptai seka jo ranką. <…> Kodėl jis taip susirūpino dėl Kungurovo žvilgsnio? Jis galėtų suprasti kokį nors knygių, zomšinį profesorių. Bet <…> tas, kurį jis priartino prie SAVĘS, kuriame matė ištikimą žmogų! Dėl apiplėšyto puslapio pasmerkė draugą Staliną. Pasirodo, nemoka, draugas Stalinas, elgtis su knygom, nemokša, nevėkšla draugas Stalinas. Nepaprašė peilio, knygai supjaustyti, tokį nusikaltimą padarė!

JIS apsiriko dėl Kungurovo. Ne, ne švaruolis, pedantas, o nesąžiningas žmogus. Dirbtinis žmogus. Niekinga knygiūkštė pasirodė jam svarbesnė už draugą Staliną. O kokiomis šuniškai ištikimomis akimis visada žiūrėjo. O JIS pagavo jį netikėtai, pažvelgė, kai Kungurovas nelaukė ir pamatė, kad jo veidas gali ne tik šypsotis. Reiškia, dirbtinis, vaizduojamasis žavėjimasis. Gaudė kiekvieną žodį, kiekvieną gestą ne dėl ištikimumo, o dėl kitokių tikslų. Kokių? Tiria draugą Staliną? Kam? Istorijai? Rašo dienoraštį? Užsirašo? Ateina namo ir užsirašo? Ir šiandien užsirašys… <…> Niekšingai pasielgė! Metraštininkas neturi raustis purvinuose baltiniuose, metraštininkas turi rašyti tik apie nuveiktus darbus. JO asmeninio gyvenimo liudytojų JAM nereikia. <…> Niekas taip nesekdavo kiekvieno JO judesio. JIS tai aiškino atsidavimu ir tik šiandien išvydo ką kitą: pasitenkinimą tuo, kad rado tokį draugo Stalino tamsuoliškumą. Yra ką įrašyti į dienoraštį. <…> Atbėgo uždusęs Paukeris <…>

- Kungurovą pažįstate?
- Pažįstu. Referentas sekretoriate.
- Šiandien pat apieškokite, pasakykite, kad bendras patikrinimas, tarkim, ryt grąžinsit. Paimkit viską, ką turės su savim: knygas, dokumentus, užrašų knygeles, bet kokius popierius, jeigu rūko - pakelius su papirosais, plunksnakotį. Viską atneškite man. Kungurovą įdėmiai sekite. <…>

Tik mažytė užrašų knygelė. Stalinas ją pervertė: keletas eilinių CK bendradarbių pavardžių su jų telefonais, adresais, kitų nepažinojo… Bet vidinė viršelio pusė - trinta, matyt, kažką užsirašinėjo pieštuku, kažkur perrašinėjo, po to trynė paprastu trintuku. Kur perrašinėjo? Į dienoraštį? - Kungurovą tuoj pat areštuokite, - liepė Stalinas Paukeriui, - ir šiandien pat iškvoskite. Apklausiant nustatykite, kokius užrašus rašė apie CK darbą. <…> Jis - šnipas, vedė šnipinėjimo dienoraštį apie CK darbą. <…> Net ir apklausiant kraštutinėmis priemonėmis, dienoraščio rašymą Kungurovas kategoriškai neigė. Tačiau prisipažino, kad dirbo japonų žvalgybai ir rengėsi nužudyti draugą Staliną. Po savaitės jį sušaudė. Žmoną nuteisė aštuoniems lagerių metams. Vaikus atidavė į vaikų namus. Žmonos gimines išsiuntė iš Maskvos."

Atsiprašau už ilgą citatą, bet, manau, ji to verta.

Taigi, nors "Arbato vaikai" - tai žmogiškosios dramos, tačiau tuo pačiu autorius naudojasi proga pateikti kuo daugiau istorijos, detaliai pasakodamas apie visus garsiųjų "didžiojo teroro" metų procesus ir jų veikėjus - Jagodą, Ježovą, Kamenevą, Zinovjevą… Istorinė aplinka, faktai, nuotaika atkuriami itin tiksliai. NKVD tardymų metodai, aukščiausiųjų valdžios viršūnių intrigos, "paprastų tarybinių piliečių" gyvenimas - viskas kaip ant delno, viskas pajaučiama ir nujaučiama. Tiesa, kartais atrodo nereikalinga autoriaus didaktika, kada įterpiama beveik vadovėliniu stiliumi: "šie keturiasdešimt tūkstančių žmonių, labiausiai išsilavinusių ir patyrusių, sudarė daugiau nei pusę aukščiausiosios ir vyresniosios Raudonosios Armijos vadovybės". Kita vertus, tai leidžia "Arbato vaikus" skaityti ir kaip istorijos populiarinimo šaltinį, nors su kai kurių įvykių traktavimu ne visi sutiktų. Bet po istorinių intarpų visada grįžtama prie žmonių: kaip jie palūžta, kaip jie nepasiduoda, kaip jie išduoda, myli, gelbsti, prisitaiko. Negali atsitraukti, negali neskaityti. Šiek tiek nuvilia tik trečiasis romanas, nes jis baigiasi labai netikėtai, palikdamas aibę neužbaigtų siužetinių linijų, tačiau, turint omenyje autoriaus amžių, tai per daug nestebina. Mat pirmasis šios trilogijos romanas, "Arbato vaikai", pradėtas rašyti 1966 m., t.y. po Chruščiovo "atšilimo", baigtas - tik 1987 m., kada autorius, tikriausiai, dar drąsiau galėjo prabilti apie tų laikų tikrovę. Antrasis, "Baimė", 1988 m. - 1990 m., o trečiasis, "Palaikai ir pelenai", 1991 m. - 1994 m. Taigi, dedant paskutinį tašką, autoriui buvo apie aštuoniasdešimt šešerius metus…

Aš labai mėgstu istorinius romanus ir nors nežinau, ar galima "Arbato vaikus" pavadinti literatūros meno šedevru (nes labiausiai sukrečia amžininko aprašyta tikrovė), tačiau esu įsitikinęs, kad jį perskaityti - būtina. Ir būtina dėl vienos labai paprastos priežasties: galbūt žmogus, jį perskaitęs, daugiau niekad netikės komunizmu: nei blogu, nei "su žmogišku veidu", nes tokio komunizmo nėra ir negali būti. Visi komunizmo bandymai baigėsi tragedijomis. Viena mažytė iš jų - Arbato vaikų likimas.