Tarp grynai komercinių leidinių retai pasitaiko tikslios knygos anotacijos, tačiau šiuo atveju knygos turinio apibūdinimas beveik tikslus. Šioje populistinėje enciklopedijoje surinkta daugybė faktų apie žmogaus ir gyvūnų susidūrimus, kurie pirmajam neretai baigdavosi letaliai. Enciklopedijoje "kraupūs", "žiaurūs" nutikimai aprašomi pagal gyvūną, su kuriuo nutikimo dalyviams teko susidurti. Visa knyga suskirstyta į kelis skyrius. Kad skaitantis šią apžvalgą susidarytų aiškesnį vaizdą apie struktūrą, aš juos išvardinsiu:

"Žinduoliai" - kitaip tariant žvėrys, čia išskiriami tokie siaubūnai kaip dramblys, begemotas, vilkas, liūtas, tigras, leopardas, šernas ir kiti stambesni žvėrys, kurie tikrai tam tikrose situacijose gali kelti grėsmę žmogui.

"Varliagyviai ir ropliai" - šio skyriaus siaubūnus sudaro varanas, anakonda, nuodadantis driežas, aspidai, angys, kobros ir kitokių žvynuotų padarų šutvė.

"Vabzdžiai" - sakytumėt, koks gi vabzdukas gali būti pavojingas žmogui, kad jį būtų galima priskirti prie gamtos siaubūnų. Bet tokių yra. Visų pirma, aišku, skorpionai. O kur skėrių antplūdžiai, Afrikoje nusiaubiantys ištisas plantacijas. Tiesa, biologas pastebės, kad šiame skyriuje tik pusė aprašytųjų siaubūnų yra vabzdžiai, bet nežinančiam tai visai nepakenks, o "išmanatis" praleis pro akis, kaip nekaltą leidėjų pokštą.

"Vandenų pabaisos" - labai didelis skyrius, nes daug baisių ir nelaimingų susidūrimų yra susijusių su šios stichijos gyventojais. Žinoma, čia rašoma apie ryklius bei kelias stambias žuvis ir nuodingas jūrų gyvates.

"Atsitikimai per medžiokles" - jau iš pavadinimo aišku apie ką jis.

Knyga įdomi, medžiaga joje išdėstoma populiariai, tačiau tai ne pasakų prie bokalo alaus lygio leidinukas. Prieš pradedant minėti nutikimus apie įvairius gyvius trumpai aprašomas pats gyvūnas, jo gyvenamoji vieta ir dar vienas kitas įdomesnis faktas iš aprašomojo gyvūno biografijos.

Taigi, sakyčiau, knyga ideali kraupių ir tikrų istorijų mėgėjams. Tačiau joje yra vienas didelis minusas. Knyga iš serijos "Nusikaltimų ir katastrofų enciklopedija" sunkiai gali pateisinti enciklopedijos vardą. Joje yra labai daug faktų, tačiau visiškai nėra nurodomi šaltiniai iš kur tie faktai paiimti, neretai net data, kada vienas ar kitas atsitikimas įvyko, nėra nurodoma. Tai, kad nutikimų pririnkta tikra gausybė, negelbsti to, kad neaišku iš kur jie, ir kurie išgalvoti, o kurie - tikri nutikimai. Dar vienas minusas, gal pačiam skaitytojui neturintis didelės įtakos - nurodyta knygos vertėja, tačiau iš kokios kalbos knyga versta ir iš kokio leidino nėra net mažiausios nuorodos. Peršasi išvada, kad tai mūsų mielų tautiečių vagystė. Paėmė kokį leidinį ir išvertė, "užmiršę" tiems, kam priklauso tokio leidinuko teisės, ir porą žodžių pasakyti.

"Gamtos siaubūnai" - trečiasis "Nusikaltimų ir katastrofų enciklopedijos" tomas, kiek žinau, buvo dar ir ketvirtas - "Aiškiaregių išpranašautos katastrofos", bet ši serija nutrūko (matyt legaliai nupirkti iš autorių leidimo leisti knygą nebesugebėjo).

Pabaigai - nedidelė ištrauka:

"Tikra nelaimė prancūzų kariams tapo lokiai 1812 metų žiemos kampanijos metu. Traukdamiesi nuo Maskvos senuoju Smolensko keliu prancūzai iš tiesų tapo alkanų rudųjų lokių grobiu, kurie pasirodė aršesni nei vilkai, beveik nebijojo laužų liepsnos, nuo kurios vilkai laikydavosi atokiau. Vidurį žiemos pakilę iš savo guolių, iš pradžių lokiai tenkinosi lavonais ir dvėseliena, kurių karas teikė jiems pakankamai. Tačiau po kiek laiko ėdalo šiems žvėrims pradėjo trūkti ir tada kai kurie jų ėmė nepaprastai įžūliai pulti armijos arklius, vėliau ir žmones, be to, labai sumaniai.

Kartą vidurnaktį lokys įsibrovė į prancūzų užimtą kaimą ir kažkaip sugebėjo atšauti namo vidinę sklendę. Atsidūręs priemenėje jis numetė prie sienos padėtą vėliavą ir pats išsigandęs triukšmo trumpai ir kimiai sustaugė. Karys, kuriam priklausė saugoti vėliavą, iš vakaro paliko postą ir atsigulė šiltoje namo pusėje. Pabudęs ir išgirdęs lokio riaumojimą, pamanė, kad tai kapralas ir dabar jo laukia pyla. Kareivis puolė į priemenę, bet jo draugai, taip pat pabudę ir pamanę tą patį, daugiau neišgirdo jokio garso. Nusprendę, kad kapralas nutarė atidėti bausmę iki ryto ir būdami be galo nusikamavę nuo mūšių ir netekčių, kariai užmigo ir pasigedo sargybinio tik kitą dieną. Kaip pavyko nustatyti pagal pėdsakus, lokys akimirksniu pasmaugė nelaimingąjį karį ir paskui tylutėliai išsinešė iš trobos, aplenkė sargybinius ir dingo miške, kur jį persekioti niekas neturėjo nei jėgų, nei noro."

Įvertinimas: kraupių istorijų mėgėjams