Anne Bernet „PONCIJAUS PILOTO ATSIMINIMAI“

Autorius: Krekas
Data: 2004-11-02

cover Apie knygą: Anne BernetPONCIJAUS PILOTO ATSIMINIMAI
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 9986163676
Puslapių skaičius: 310

Naujajame Testamente apie Poncijų Pilotą užsimenama visose keturiose Evangelijose (pagal Matą (27), pagal Morkų (15), pagal Luką (3,1; 13,1; 23), pagal Joną (18; 19)), Apaštalų darbuose (3,13; 4,27; 13,28) ir Pirmajame laiške Timotiejui (6,13). Iš viso Judėjos prokuratoriaus vardas minimas apie 50 kartų. Priežastis žinoma visiems: Poncijus Pilotas buvo Romos vietininkas Judėjoje 26-36 metais - tuo metu, kai šioje provincijoje buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus (30 metais). To užteko, kad apaštalams skelbiant tikėjimą ir aprašant Išganytojo teismą kiekvieną kartą būtų minimas ir prokuratorius.

Iš kitų istorinių šaltinių žinoma, kad jaunystėje Poncijus Pilotas dalyvavo kautynėse, kuriose germanikas Arminius sutriuškino Romos imperijos legionus, vadovaujamus Varo. Taip pat neabejojama, kad 37 metais, mirus imperatoriui Tiberijui, šis patricijus buvo ištremtas į Galiją. Manoma, kad gyvenimą Poncijus Pilotas baigė savižudybe.

Tai sausi faktai. Daug įdomesnės literatūrinės interpretacijos, kurių garsiausia - viena iš M. Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" siužetinių linijų. Būtent šis kūrinys man (neabejoju, kad ir daugeliui kitų) buvo pirma didesnė pažintis su "žiauriuoju Judėjos prokuratoriumi, raiteliu Ponciju Pilotu".

Kuo ypatingas dar vienas grožinės literatūros kūrinys, pasak autorės, paremtas istorine medžiaga, apie šį asmenį? Iš karto pasakysiu, kad A. Bernet į romaną "Poncijaus Piloto atsiminimai" sudėjo visus Naujojo Testamento epizodus, kuriuose minimas Judėjos prokuratorius: knygoje panaudotos visos frazės, kurias apaštalai priskiria Poncijui Pilotui, - galima sakyti, kad pusę romano sudaro šio Šv. Rašto epizodo aprašymas, papildytas įvairiausiomis to meto smulkmenomis, trumpai tariant, detalizavimas. Likusi dalis - nuotrupos iš vaikystės, skerdynės germanų krašte, gyvenimas Romoje, Judėjos reikalai iki Jėzaus Kristaus pasirodymo, tremtis ir, ne, ne savižudybė, kaip minėjau anksčiau, - A. Bernet romane po Kaligulos mirties Poncijus Pilotas grįžta į Romą, išgyvena didįjį "amžinojo miesto" gaisrą ir žūsta persekiojamas Nerono. Pastarasis siužeto posūkis ne vienam sukelia skepsį ir atmuša norą skaityti šią knygą: nors "Poncijaus Piloto atsiminimai" ir ne biografija, o istorinis romanas, tačiau norėtųsi, kad nepagrįsto išmislo būtų kaip galima mažiau. O be reikalo - nežinau, kiek A. Bernet teorija pagrįsta (pasak knygos anotacijos, "Etiopijos koptai jį laikė šventuoju kankiniu, o jo žmoną Prokulą ortodoksai paskelbė šventąja"), tačiau šiame kūrinyje ji gražiai įpinta ir neiškrenta iš konteksto.

Anot autorės, trys pagrindinai stulpai, ant kurių laikosi Poncijaus Piloto gyvenimas - Roma, Jėzaus Kristaus nukryžiavimas ir šeima, todėl knygoje galima rasti ir istorijos, ir pasvarstymų apie pareigą ar gerus norus, ir sentimentalumo. Deja, nė viena šių atramų neišlaikė: nenumaldomas Romos imperijos galo artėjimas, savigrauža dėl savo veiksmų (neveikimo) teisiant Jėzų Kristų ir trijų sūnų bei dukters likimai - tai visos šios knygos temos, siauresnės ir platesnės, įdomesnės ir mažiau vertos dėmesio.

Pats Judėjos prokuratorius romane vaizduojamas ne bailus, o ištikimas (deja, ištikimybę prisiekė Romai, o ne dievams ar dievui), ne žiaurus, o pareigingas (vardan aukštesnių tikslų kartais reikia nepaisyti kažkieno interesų ar skausmo), ne godus, o, atvirkščiai, - nesivaikantis turtų ir titulų, ne bukas valdžios pareigūnas, o svarstantis ir kenčiantis žmogus. Romane istorinius įvykius keičia vidiniai išgyvenimai, o šio patricijaus gyvenime vieną numalšusį skausmą - kitas. Tačiau nepasakysi, kad knyga niūri ar kelianti depresiją - jai geriausiai tiktų apibūdinimas "melancholiška".

Bet kokiu atveju romaną skaityti įdomu, nepriklausomai nuo to, ką žinote apie Judėjos prokuratorių, ir net, jei ir mokate atmintinai M. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą". Tik vėl į galvą lenda mintys apie Poncijaus Piloto ir romano pabaigą - ar tai tiesa, ar nors ir įspūdingas, tačiau tik vaizduotės sukurtas finalas. Tą palieku spręsti patiems - aš nusiplaunu rankas.

Beje, šios frazės Šv. Rašte nėra. Knygoje taip pat.

"Dar vieno žmogaus kančia prie visos žmonijos kančios..."

Komentarai

Inna 2004-11-10 21:06:13
"Daug įdomesnės literatūrinės interpretacijos, kurių garsiausia - viena iš M. Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" siužetinių linijų. Būtent šis kūrinys man (neabejoju, kad ir daugeliui kitų) buvo pirma didesnė pažintis su "žiauriuoju Judėjos prokuratoriumi, raiteliu Ponciju Pilotu".

O kai kam ir Č.Aitmatovo "Ešafoto" Pilotas į atmintį iškyla:)
nettro 2005-04-12 06:00:26
Na va, perskaičiau aš tuos Piloto užrašus.
Vykusiai teko skaityti: kaip tik tuo metu per televizorių (čia prieš Velykas) "Kristaus kančią" rodė (o po kelių dienų dar kartą per kitą kanalą)... Tai numetus knygą bėgi prie televizoriaus, tai vėl griebiesi knygos...
Čia jau ne skaitymas, o tiesiog analizė...:)
Justinas 2005-04-12 06:20:42
Tai gal pasakyk ką nors ir apie knygą? :)
nettro 2005-04-12 07:47:50
Nuo vaikystės girdėjau iš močiutės ir jos religingų draugių istorijas, kur PP buvo baisus žmogus, žiaurus ir bukas, nuteisęs Jėzų Kristų. Tikėjau tuo - suaugę žmonės daug žino, nors labai panašu buvo į baisuoliškas palėpės pasakėles...
Paaugus į bažnyčios dogmas žiūrėjau kreivai: tarp draugų nemadinga ten vaikščioti, o pačiai poreikio niekada nebuvo. Biblijų neskaičiau ir itin dvasinga niekada nesiskelbiau.
Tokie buvo nusiteikimai prieš nusitveriant knygą.
Tiesa pasakius, pirmiausiai čia tikėjausi išgirsti daug bjaurasties apie katalikybę, o pasirodė - atvirkščiai.
PP knygoje tampa lyg ir susiklosčiusių aplinkybių auka: tuo metu jis yra Romos atstovas, vienintelis turintis teisę bausti mirties bausme (gudrūs tie žydai - dabar pats blogiausias yra tas romėnas minimas net bobučių pasakėlėse, o sinoidas prispaudęs taip pasielgti "išlenda" tada, kai imi gilintis rimčiau)... Knygos autorė gale net primena: jei jis nebūtų nukryžiavęs Kristaus, niekas mūsų sielų nebūtų atpirkęs. Žodžiu, PP dalyvavimas istorijoje kaip ir nulemtas iš aukščiau.
Knygos stilius - seno žmogaus memuarai. Nieko naujo, pavadinimas tai pasako. Bet va, Ingrid Noll seno žmogaus memuarus knygoje "Šaltas vakaro dvelksmas" skaityti labai linksma, o čia - labiau liūdna. Gal todėl kad vienas atsisveikina su visais savo vaikais, o kitą lanko ir proanūkiai...
Padarė įspūdį Poncijaus bjaurėjimasis žydais, jų dulkina šalimi, jų keista religija (vėliau ji buvo primesta visam pasauliui)... Tiesa, patys romėnų papročiai irgi nedžiugino: atėjo naujas cezaris - visus nepatinkamus ištrėmė, sekantis cezaris tremtinius susirinko, ištrėmė ano valdovo pakalikus. Su šeimomis ir turto konfiskacija.... Man buvo malonu prisiminti vieną fantastikos kūrinėlį (berods, P. Anderseno, gerai nepamenu), kuriame laiko mašina žmogus atvyksta į šiuos laikus ir... randa viską radikaliai pakeista. Pasirodo, Kristaus nenukryžiavo, katalikybė neišpilto ir visas istorijos ratas persikreipė. Visuomenės santykiai kur kas liberalesni, panašūs į buvusius Romos imperijoje... Knygelėje greitai greitai buvo atstatyta tvarka...
Bet... PP nuolatos dvejojo, ar jis, kaip Romos vietininkas, teisingai pasielgė nuteisęs Žydų Karalių, kurio kaltės nerado... ši dvejonės ir savigraužos linija eina per visą knygą... O kas jeigu... Jeigu...Jei niekas mūsų nebūtų atpirkęs? Kaip gyventumėm šiandien, jei tą dieną PP būtų suradęs tvirtumo ir pasipriešinęs žydų sinoidui... Jeigu PP būtų paklausęs žmonos( ne veltui knygos autorė moteris:))?
viki 2012-03-08 14:52:52

man si knyga viena idomiausiu is visu skaitytu.

Elija 2012-05-12 16:56:16

Skaičiau gal kokius keturis kartus ir dabar skaitau.Labai patinka ši knyga.Mane ji labai raminančiai veikia,tiesiog malonu skaityti.

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.