Kiekviena tauta apie savo istoriją mėgsta rašyti dvejopai - besigirdamas šlovinga praeitimi, tuo pačiu dažniausiai apverkdama liūdną dabartį, arba kaip tik pasirenka liūdniausius istorijos tarpsnius ir ten ieško grožio, romantikos, kilnumo. Taigi, 1930 m. visa Lietuva, tvirta Tautos Vado ranka vedama per dar nepradedančius tamsėti tarptautinės politikos vandenis, triukšmingai šventė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metų sukaktį. Šia proga buvo paskelbtas literatūrinis konkursas romanui apie Vytautą, sakoma, kad jam A. Vienuolis ir paskyrė vieną geriausių savo, o mano manymu - ir lietuvių literatūros istorijoje, istorinių romanų - "Kryžkelės". Deja, kūrinys konkurso nelaimėjo. Nors to konkurso, berods, nelaimėjo niekas - A. Vienuolis negavo pirmos vietos dėl to, kad taip ir neaišku - tai romanas apie Vytautą, ar apie Vytauto epochą, o kitų kūrinių lygis netenkino komisijos…

Istoriją, be abejo, visi mokėmės ir puikiai žinome, kaip Vytautui atiteko Lietuvos sostas - sąjunga su kryžiuočiais, žemaičių dovanojimas… Ir viskas vardan jos, tos Lietuvos! Tad iš tiesų, tam sudėtingam XIV a. pabaigos laikotarpiui labiausiai ir tinka apibūdinimas - kryžkelės. Kryžkelėse visi: žudomi arba krikštijami lietuviai; valdovas, susidedantis su priešais; netgi nutautėjęs prūsas - ir jis gali atsidurti kryžkelėje…

Romane pinasi keletas siužetinių linijų: sukto, žiauraus avantiūristo kryžiuočio Hanso Cvibako, riteriškai kilnaus, bet jau tarsi nutautinto prūsų bajoro Griežės, pačio Vytauto ir jo žmonos Onos. Vienas iš įdomiausių rašytojo sprendimų - tai neidealizuoti Vytauto, jo veiksmus stebėti tarsi iš šalies, tačiau ir nesmerkti: jis valdovas ir diplomatas, už jį turi kalbėti jo veiksmai. Kūrinyje daug visko: kryžiuočių žygiai per Žemaitijos girias, Vilniaus puolimas, Vytauto gyvenimas Marienburge, viešnagė žemaičių bajoro Knystauto pilyje. Daug buities, papročių, daug istorinės rekonstrukcijos - tiesa, kai kuri S. Daukanto stiliuje (kriviai, vaidilutės ir kt.) Veikėjai, jų portretai - įvairiapusiai, pakankamai įtikinami, nors yra ir šaržo bei komizmo (pvz., Oskaras Fuchsas). Tiesa, teigiamo kryžiuočio tikrai nerasite - jie arba blogi šiaip, arba iš idėjos, arba kvaili; neigiamą lietuvį - irgi sunkiai, bet šabloniškumu autoriaus tikrai kaltinti nebūtų galima. Na, ir, pagaliau, riteriškai romantiška meilės linija - riterio Griežės ir Knystauto dukros Laimos, sukelianti istorines pasekmes.

"Riteris Griežė tuojau suvaldė savo žirgą. Pamatęs, kad Knystautaitę neša jos arklys, šuoliais pasileido paskui. Pasivijo jau raiste <…> Riteris greit nušoko nuo žirgo, permetė ietį, per ją skersomis prisiartino prie bajoraitės ir ištiesė jai ranką. Bet čia pamatė, kad ir jis pamažėl grimzta. Nieko nelaukęs jis sugriebė bajoraitę į glėbį <…> Nešdamas matė jis arti savęs jos gražų veidą, matė mėlynas akis, gelsvas kasas ir jautė savo stipriose rankose brangų, malonų nešulį; jautė tamprias jos kūno formos, jos minkštus drabužius. Bajoraitė viena ranka apkabino jį už kaklo, o kita - prilaikė savo drabužius ir, lyg nusigandusi, lyg drovėdamasi, giliai kvėpavo, ir vis slydo per riterio kaklą jos švelni rankutė. <…>

- Bajoraite, tu nusigandai? - sumišęs paklausė riteris, statydamas ją ant žemės.

- Taip, - sukrutėjo jos lūpos.

Ji dar labiau užkaito ir nežinojo, kur dėti rankas.

- O ar neužsigavai?

- Ne, - vėl sukrutėjo jos lūpos ir, nepakėlusi į riterį akių, pasakė: - Ačiū tau, narsusis riteri."

(p. 253)

Na, ir kuo Griežė prastesnis už Gaveiną ar Lanselotą?

Tad trumpai - tai vienas iš kūrinių, kuriuos visada prisimenu, kai noriu apginti lietuvių literatūros garbę: jis įdomus, jis įtraukiantis, jis istoriškas, jis žmogiškas. Keista, kad šį romaną buvo pakartotinai išleidę net sovietmečiu - negi "Puodžiūnkiemio" 'socialistinis realizmas' tokius stebuklus darė?

Stipru!