Antrankių Karalius

Apie knygą: Larry Sloman , William Kalush – Hudinis. Slaptas magijos pasaulis
Leidykla: Obuolys (2010)
ISBN: 9786094031267
Puslapių skaičius: 671

Magų, arba kitaip – iliuzionistų, darbo užkulisiai paprastiems mirtingiesiems mažai pažįstami. Tiesa, paskutiniu metu iliuzijų „tikrumas“ ir žiūrovų nuostabos šūkiai retėja, magiški numeriai greit išaiškinami ir stebukladariu Koperfildu betiki tik mažvaikiai. Internetas kupinas vaizdžios informacijos apie triukų atlikimo technikas: „triukų griovėjai“ nuplėšė nuo magijos pasaulio didžiąją mistikos skraistę, tačiau tai nereiškia, kad vieno žymiausio ir talentingiausio mago, Hario Hudinio, gyvenimo istorija šiandien nekelia klausimų ir nežavi.

Haris Hudinis (Harry Houdini) šiandien labiausiai žinomas savo gebėjimu išsivaduoti iš bet kokių pančių, antrankių, tramdomųjų marškinių ir pabėgimų iš kalėjimų kamerų - Hudinio pavardė jau tapusi pabėgimo sinonimu.

Hudinis buvo atsidavęs darboholikas ir savo amato meistras,  garsiausias vodevilių artistas Europoje ir Amerijoje, ne tik atlikinėjo triukus ir pats juos kūrė, bet ir buvo puikus viešųjų ryšių, savęs pardavimo specialistas, išmanantis žmogaus psichologiją ir gebantis tuo pasinaudoti. Gerai tik, kad tie gebėjimai nebuvo naudojami piktiems kėslams, ką ne kartą akcentavo pats magas, nors, skaitant apie Hudinio pagalbą Amerikos armijai, kilo dvejopų minčių.

Kas dar buvo Hudinis? Jis buvo ir kino žmogus: vaidino, režisavo, prodiusavo, rašė scenarijus. Gaila, kad iki šių dienų neišliko visos juostos, kuriose jis vaidino, nors kai ką įmanoma rasti Youtube. (Fragmentą iš „The Grim Game“ (1919) ar kelias dalis iš serijalo “The Master Mystery” (1920).

Hudinis buvo rašytojas ir bibliofilas: šalia savų kriminalistikos ir magijos tyrinėjimo veikalų, periodinių leidinių, skirtų magijai, bibliotekoje kaupė įspūdinga dramos kūrinių kolekciją.

Mistifikacijų meistras labai labai mylėjo savo motiną, bet nekentė apsišaukėlių spiritistų (tarp kurių pateko ir garsusis mediumų šalininkas, Šerloko Holmso autorius, Arthur Conan Doyle).

Hudinis buvo lakūnas bandytojas, išradėjas, policijos draugas ir siaubas, nenuilstantis kovotojas ir tiesos ieškotojas, apsišaukėlių bandančių naudotis jo, Antrankių Karaliaus, pasiekimais demaskuotojas. Hudinio veiklos užmojai stebina ir šiandien, atrodo, kad tai ne vieno, o mažiausiai kelių triūsiančių žmonių gyvenimas. Neįmanoma trumpai atpasakoti tai, kas vos tilpo į 700 puslapių biografiją, galėčiau dar daug postringauti apie patį Hudinį, bet reikia grįžti prie lietuviškai pasirodžiusios biografijos - William Kalush ir Larry Sloman „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“.

Larry Sloman – proziškų biografijų autorius, mums jau pažįstamas iš knygos „Randai“, kurią parašė kartu su Red Hot Chilly Peppers lyderiu Anthony Kiedis. William Kalush – magijos ekspertas. Šis tandemas nusipelno pagyrų. Jie sugromuliavo milžinišką kiekį informacijos ir iliustratyviai pateikė daug netikėtų, negirdėtų Hudinio gyvenimo puslapių. Tekstas neapsiėjo be tam tikrų spekuliacijų galimomis sąmokslo teorijomis. Kad ir dėl to, jog dirbo šnipu likau neįtikintas, bet autorių spėjimas įdomus ir visai įmanomas. Biografija galėjo būti ir labiau koncentruota, ne tokia detalizuota aprašant neesminius mago gyvenimo momentus. Žinoma, tikėjausi ir daugiau Hudinio triukų išaiškinimų, bet, matyt, knyga orientuota į asmenybę, o ne į technines detales, o galbūt ir magų etikos kodeksas neleido Kalush‘ui išsiplėsti viešinant magijos paslaptis. Tekstas pateiktas tinkamai kaitaliojant prozišką stilių su statistiniu žurnalistiniu, gausiai papildytas nuotraukomis ir džiugu, kad buvo įmanoma atskirti, kur pateikiami faktai su įrodymais, kur – tik autorių spėjimas.

Kalbant apie lietuviškąjį leidimą, tai visų pirma pikta, kad eilinį kartą rinkodaros tikslais sudirbtas kūrinio pavadinimas: iš „The Secret Life of Houdini: The Making of America‘s First Superhero“ kas verstųsi „Paslaptingas Hudinio gyvenimas: Pirmojo Amerikos didvyrio sukūrimas“ patapo „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“. Teksto vertimo, neturint originalo, vertinti nesiimu, korektūros klaidos pastebimos, bet su „Hudiniu“ vertėja Jurgita Jėrinaitė susitvarkė sėkmingiau nei su anksčiau verstosios („Randai“) melomaniškąja terminija.

Kitas dalykas - būtų smagu, kad tokios biografinės knygos, turinčios išliekamąją vertę, būtų leidžiamos kietais viršeliais ir kokybiškesniu - nedingstančiu spausdinimo būdu: po pirmojo skaitymo veik trečdalis knygos nugarėlės su blizgiu pavadinimu  "Hudinis" liko nutrinta.

p.s. Knygoje yra ir tokia, kai kam aktuali, Slomano pikantiška padėka: „Leonardui Cohenui, kad padrąsino imtis šio projekto, o paskui įspėjo: „Prašau, nekalbėk blogai apie Hudinį – jis mylėjo savo motiną“.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt